Fiodoras Dostojevskis - Nusikaltimas ir Bausmė

F. Dostojevskio knyga, parašyta 1866 metais ir pavadinta "Nusikaltimu ir Bausme" žinoma kaip literatūros klasika realizmo šakoje. Daugelis skaitęs sakys, jog tai šedevras, genealus kūrinys giliai kapstantis po žmogų. Turbūt daugelis teigs, kad tai jų mėgiamiausias Dostojevskio kūrinys. O aš pasakysiu - taip teigia tie, kurie neskaitė "Idioto".
Knyga apie... Nusikaltimą ir bausmę. Aišku ne kokią ten įstatymo paskirtą, o tą moralinę. Bet tie, kurie skaitė Dostojevskio knygas, tai ir taip gali suprasti. Jo herojai labai dažnai būna stipriai baudžiami savo pačių sąžinės, keistų poelgių ir pasėkmių, kurios kartais būna netgi nenuspėjamos. Visgi kažkas šioje knygoje kiek kitaip nei kitose jo kūriniuose. Negaliu tiksliai pasakyti kas... Ar ji labai sukoncentruota, o gal neaiški ir miglota? Puikiai išbaigta ar "giluminė" (kai paviršius atsiprašant, palieka mus su žinojimu, ką tai reiškė, bet be galimybės išsakyt balsiai).
Manau didžiausia klaida man buvo skaityti šią knygą po keturių kitų, mat "Nusikaltimas ir Bausmė" man tapo penktąja. Tad su Dostojevskiu susipažinau ir to žavumo nebepatyriau. "Idiotas" man atrodo, iki šiol atrodo, nepalyginamai geresnis. Net nežinau ką daugiau galima pasakyt. Juk tai - realizmas. Garsiojo rusų autoriaus. Filosofijos prikimštas rusiškas kūrinys, kuriame niekad nesudvejosit - esat būtent Rusijoj, o tas Alexandras Alexandrovišius - tai tas pats Pavlovas Pavlovičius ir tas pats <dar koks nors vardas>. Man tai iki šiol kelia keblumų, vardai trumpinami, painūs, dar pridedamos tarsi ir pravardės- pavardės.
Tikrai ne visiems patiks, aš - geras to įrodymas. Bet duodu 7/10, savo jaunu nepatyrimu remiuosi ir duodu rekomendacija - juk tai klasika...