knygos apžvalga | Friedrich Nietzsche „Anapus Gėrio ir Blogio“

Autoriai: Friedrich Nietzsche
Pavadinimas: Beyond Good and Evil
Serija: -
Žanras: Filosofija
Įvertinimas - | Goodreads

Panašu, jog dėl „Skaitau, kaip Piktadarys“ aš linkęs ir pasikankinti. Perskaičiau Friedrich Nietzsche „Anapus Gėrio ir Blogio“ du kart ir dar šiek tiek, kad pasižymėti mintis. Šios knygos – nevertinsiu. Nemanau, kad tai būtų teisinga.

Apie Knygą: Mūsų senasis, senai miręs filosofas, apmąsto dalykų esmę, prigimtį. Žmonių, lyčių ir jų rolių, religijų, nacionalizmo ar patriotizmo, kultūros, tiesų ir neteisybių, bei dar daugybės kitų. Viename sakinyje ir pagirdamas, ir apdergdamas, jis nori, kad ir mes viską kvestionuotumėme. Ne tik tiesą, bet ir patį tiesos siekį, iš kur tas noras ją žinoti  kyla ir kodėl? Daug tikrai labai gerų minčių. Tiek pat daug ir labai blogų minčių. Tai, bendrai imant, gan vidutiniškas veikalas. Toks, vos ne... Beyond good and bad.

Mano Nuomonė: Kartais filosofų apžvalgininkai yra net įdomesni, nei patys filosofai. Ypač, kai ta filosofija yra jau pakankamai atgyvenusi, kad norint ją pritraukti prie čia ir dabar reikėtų interpretacijos ir paraginimo. Kai kuriems knyga patiko, joje jie rado gero ir tą gerą pasiėmė. Tikrai yra, tik reikia prasiarti ir susirinkti, kaip bulves rudenį. Kitiems nelabai patiko, kas irgi teisinga. Sunkiai skaitosi, labai daug tuščio oro, o kur dar ir šiaip – atgyvenusios nuomonės, visokios misoginijos ir kitokios senovinio diedo sapalionės. Treti gi atėjo apginti autoriaus, ir šie man patinka labiausiai. Mat putodami įbėgo pasakyti, kad jeigu jums nepatiko, tai nesupratot, esat kvailiai. Ar mes apie tą patį Nietzsche kalbam, kuris knygos pradžioje teigė, kad stengiasi nebūti lengvai suprantamu, o knygos gale jau pyko, kad jo niekas nesupranta? Tokiu būdu ir šie apžvalgininkai, netyčiom daugiau nei tyčiom, padaro knygai gan neblogą apžvalgą. Tą tokią, kur apsidairai ir pasveri aplink esančią kompaniją. Tai, taip bendrai, paskaityti tikrai verta, gero tikrai yra, bet jei nesinori ar bus pikta iki nenoro, tai nieko neprarasit ir nepaskaitę. O jei paskaitę nuspręsit, kad jaučiatės labai į vieną ar į kitą pusę, tai kviečiu padaryti tai, ko autorius ir prašė: pakvestionuoti, kodėl taip yra.

Įvertinimo nėra.

instagram

knygos apžvalga | Mario Puzo „The Family“

Autoriai: Mario Puzo
Pavadinimas: The Family
Serija: -
Žanras: Istorinė, Grožinė
Įvertinimas: 5-5 | Goodreads

Mario Puzo, nepaneigiamai, buvo puikus rašytojas. O, kad jau specializavosi nusikaltimuose, sumečiau, kad reikia ko nors ir „Skaitau, kaip Piktadarys“ mėnesiui. Kažkur dulkėtuose lentynų užkampiuose radau „The Family“, apie vieną didingiausių Italijos istorijos nusikalstamų šeimų: Bordžijas.

Apie Knygą: Būti karaliumi, tai turėti visišką galią. Bet, kad karaliumi būti, turi gimti į aukštuomenės šeimą, karalių šeimą. O ir tada, kas tas karalius Dievui? Rodrigo Borgia, tam tikra prasme, puikiai tarnauja Dievui. Skleidžia jo žodį, gelbsti sielas ir taip toliau. O jeigu ši tarnystė padeda ir jo šeimai tai, na, tokia jau ta Dievo valia, ar ne? Ar bent taip jis pats sau teigia, kas kart, kai tenka palenkti ir pakreipti taisykles, kad jo vaikai būtų tokie pat laimingi ir saugūs, koks jaučiasi jis. Galų gale, juk būti Popiežiumi, tai būti nekvestionuojamam, mat tokia tad ta Dievo Valia ir jos išraiška, ar ne?...

Mano Nuomonė: Tamsus istorinis romanas, labai įdomus ir puikiai parašytas. Mario Puzo ir Carol Gino įkvėpė gyvybę į sausokus faktus, labai gerai skaitėsi. Ir veikėjai gerai parašyti, ir siužetas – labai nuoseklus, manau patiktų tiek grožinės literatūros, tiek istorijos mylėtojams. Norėčiau tik, kad nebūtų taip ryškiai, nors ir ne detaliai, aprašęs visokių ten santuokos sutvirtinimų. Galėjau ir be to laimingai gyventi, ačiū.

Verta paskaityti, 5/5.

instagram

Sutemų Archyvas | Draideriai | Forgotten Realms

instagram

Tamsiajam elfui (Drow) neišlaikius Lolth paskirto testo, už bausmę jie paverčiami Draideriais. Baisaus ritualo metu Vorų Karalienės galia nukreipiama per demoną, tada panaudojama paversti suklydusį Drow į kentaurišką būtybę. Jų torsas, viršutinė kūno dalis, išlieka beveik tokia pat, kokia ir buvo, kartais daugiau ar mažiau subjaurota keistos metamorfozės. Nors ir labai traumuoti, jų protai, prisiminimai ir asmenybė irgi išlieka. Papildomai torsas dar įgauna gebėjimą natūraliai gaminti nuodus ir dažnai netgi sustiprėja. Tuo tarpu apatinė kūno dalis virsta milžinišku voru. Ja draideriai gali laipioti sienomis (bet ne lubomis, dėl kūno svorio apribojimų), o kai kurie netgi įgauna gebėjimą kurti voratinklius. Kad nesidaugintų ir nesukurtų drow priešų rasės, Lolth juos padarė belyčiais. Atsiprašau už tokias blogas naujienas visų, kuriems labai patiko Kar‘niss.

Pliusų daug, bet virsmas draideriu vis vien yra gėdinga bausmė, skiriama tik tiems, kurie pasiekė pakankamai daug, kad Lolth nuspręstų juos išbandyti testu. Kiti drow jais šlykštisi ir išstumia iš bendruomenės. Draiderių egzistencija pakenčiama tik priemiesčiuose ir Underdark laukymėse, kur jie, su kitais monstrais netyčia dirba, kaip papildomas saugos buferis. Suniokotais protais, varomi gėdos, neapykantos sau ir baimės, dauguma draiderių trokšta mirties. O kad jau turi maitintis krauju, kitaip kraupus jų naujas kūnas ims irti, susirėmimo atveju jie tiesiog negali pralaimėti. Arba tapsite jiems vakariene, arba užbaigsite jų siaubingą egzistenciją.

knygos apžvalga | Jesse Q. Sutanto „Vera Wong‘s Unsolicited Advice for Murderers“

Autoriai: Jesse Q. Sutanto
Pavadinimas: Vera Wong's Unsolicited Advice for Murderers
Serija: -
Žanras: Jaukus Detektyvas, Šiuolaikinė Literatūra
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Sekanti knyga „Skaityk, kaip Piktadarys“ mėnesyje nukeliavo tiesiai į mėgstamiausių sąrašą. Jesse Q. Sutanto „Vera Wong‘s Unsolicited Advice for Murderers“, kur visi veikėjai – moraliai pilki, be raudonų vėliavų ar toksiškų bruožų.

Apie Knygą: Vera, dabar jau 60, jau daug metų dirba savo Pasaulinio Garso Arbatinėje. Tiesa, arbatinė nėra pasaulio garsumo, toks tik jos pavadinimas. Jei Vera sulaukia daugiau nei dviejų klientų, jau gali sakyti, kad diena buvo – judri ir užimta. Kaip, kažin, pavadinti dieną, kai ryte ant savo arbatinės grindų randi negyvą vyriškį? Mačiusi begales detektyvų, Vera tuoj pat iškviečia policiją ir iki jiems atvykus – pagelbsti, apibraukdama kūną markeriu. Net specialios arbatos proto aštrumui išvirė. Tik nedėkingi policininkai ne tik, kad arbatos atsisakė, bet vis reikalavo senosios moters – nesimaišyti. Panašu jog Vera šį nusikaltimą turės išspręsti pati. Juk teigiama, kad nusikaltėliai visada grįžta į nusikaltimo vietą, ar ne?...

Mano Nuomonė: Vera iš tiesų sulaukia sugrįžtančio žudiko. Ar net kelių. Ir apsiima išsiaiškinti, kuris iš jų tas tikrasis, nes motyvų netrūksta. Savo nežabotu smalsumu ir garbaus amžiaus privilegija lysti visur, kur tik nori, teisinantis arbatomis ir nešamu maistu, Vera labai gražiai įsiliejo į visų jai po kojomis pasimaišiusių gyvenimą. Viena linksmiausių ir labiausiai įtraukiančių knygų, kokią skaičiau pastaruoju metu. Eilė charizmatiškų, įdomių ir dinamiškų veikėjų, labai gražiai išrašytų į bene gyvus žmones. Puikiai supinta istorija, kurioje gražiai balansuoja ir dera detektyvas, satyra, humoras ir rimtesni įvykiai. Labai geras siužeto tempas, nenuobodu buvo net tada, kai jau aiškiai matėsi, kur viskas krypsta ir kur tekės. Labai rekomenduoju visiems, kam patinka jaukūs detektyvai ir aštrialiežuvės močiutės. Rekomenduoju ir arbatos pasidaryti, nesigailėsit.

Stiprus 5/5, skaityčiau visą seriją.

instagram

knygos apžvalga | Katee Robert „The Sea Witch“ | Wicked Villains 5

Autoriai: Katee Robert

Pavadinimas: The Sea Witch

Serija: Wicked Villains 5
Žanras: Perpasakojimas; BDSM romanas

Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

„Skaitau, kaip Piktadarys“ teminį mėnesį pradėjau su Katee Robert penkta Wicked Villains knyga, „The Sea Witch“. Vis dar ne visai suprantu, kodėl ar kaip šios knygos yra perpasakojimai, bet ką jau čia. Skaitosi bent neblogai, dabar kai blogiausios jau – praeity (dar viena liko, tikiuosi neprisišnekėjau).

Apie Knygą: Ursa gavo Jūrų Raganos pravardę dėl mėgstamiausio būdo nusikratyti priešais, net tada, kai neturėjo jokios prieigos prie jūros. Moteris privalėjo būti negailestinga, kad išgyventų šiame plėšrūniškame pasaulyje. Ypač po to, kai ją išdavė vienas geriausių jos draugų. Kuo iš vis galima pasikliauti, jei negali pasikliauti tais, kuriuos vadini draugais? Prisiekusi atkeršyti Ursa laukė ir statė savo nusikalstamą imperiją, augino galią ir ieškojo geriausios vietos durklui. Iki, pagaliau, planas gavo pajudėti, kai tarpdury pasirodė Zari, Ursos senojo draugo dukra. Čia atviliota Žaviojo Princo melų.

Mano Nuomonė: Pakankamai įdomi, kad būtų lengva sekti siužetą, ne tokia įdomi, kad labai prikaustytų. Veikėjai – paprasti, su savo funkcijomis, be jokių netikėtumų. Tiesmukas siekis ir tiesus kelias iki jo. Didžiausias minusas šioje buvo tas, kad jau labai nusibodo labai vienodi veikėjai, net jei išoriškai ir įvairūs, vidiniais monologais – bene identiški. Pati istorija truputį gal ir netikėta. Mažosios Undinėlės archetipą į Hadą atveja gera širdis, noras išpirkti iš kontrakto mylimą vaikiną, tą patį Žavųjį Princą kurio vardo nebeatsimenu. O čia ima ir paaiškėja, koks gilus tas jos naivumas. Kol kas mėgstamiausia daugumos šių knygų dalis yra ta, kad du bosai labai dažnai tiesiog pakalba ir tuo baigiasi jų ten vos ne dešimtmečius trukę vaidai. 

Skaičiau daug blogesnių, ši gali sau turėtis 3/5.

Instagram

knygos apžvalga: Dan Abnett „Horus Rising“ | The Horus Heresy 1

Autoriai: Dan Abnett
Pavadinimas: Horus Rising
Serija: The Horus Heresy 1
Žanras: Warhammer 40k; Mokslinė Fantastika
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Pradėjau The Horus Heresy (Horo Ereziją), su Dan Abnett knyga „Horus Rising“. Labai gera istorija, nors džiaugiuosi, kad pažintį su Warhammer 40k pradėjau ne nuo čia. Buvo tokių labai.. Keistų scenų. Žiūrėsim, kaip ten bus toliau (nieko negatyvaus, tik... Gal juokingo, sakyčiau).

Apie Knygą: Kas nutinka, kai užkariautojas – užkariauja viską? Ar tada galima prisėsti ir atsipūsti, pasišildyti pergalės vaisių šilumoje? O gal tenka per amžius stebėti savo užnugarį, laukiant peilio ir mąstant iš kur jis atskries? Tokia ta Žmonių Imperatoriaus našta, kurią, baigęs darbą, netikros taikos ir trapios ramybės pavidalu jis perduoda savo „sūnums“, konkrečiai – karvedžiui Horus. Ir, dabar, jam teks ieškoti teisingo kelio tarp absoliučių jų doktrinos skelbiamų tiesų ir augančios nepasitenkinimo, nerimo ir dvejonių atmosferos.

Mano Nuomonė: Militaristinė fantastika labai dažnai turi tą tokį... Šekspyrišką potonį, tai kartais labai smagiai pats sau pasijuokdavau iš keistokų scenų (if you know – you know). Istorija tikrai gera, pilna įdomių vietų, keistų ir baisių pasaulių, dar keistesnių ir baisesnių ateivių ir pačių keisčiausių žmonių iš kurių absoliučiai visi bando gyventi ir išgyventi nenukritę nuo ten, kur juos pastatė jų imperatorius (kartelė labai aukšta ir, kaip minėjau ankščiau – absoliuti, be vietos interpretuoti ar lenkti tiesas). Puikiai pamažėle apie skaitytoją statoma labai unikali visata. Daug įdomių veikėjų, nors dar neišdirbtų, bet jau matosi, kad šitų vardų nepamiršiu taip greit, kaip daugelio kitų veikalų. Nemeluosiu, tikėjausi ne to, maloniai nustebino tais pilko totalitarizmo tonais, pramaišiui su juokais, kur kartais gal ne tiek juokinga buvo, kad va, pasakė juoką, kiek pats faktas, kad va, pasakė juoką, šitas. Knygos geros ir vertos apsiimti. Tiktų ir tiems, kas mėgsta mokslinę fantastiką, bet ne tą mokslinę tos fantastikos dalį. Neliko vietos ten kažkokiems fizikos dėsniams aiškinti, kai reikia nusakyti, kokią žalą padarė benzininis-pjūklas-kardas.

Stiprus 4/5, labai.

instagram

knygos apžvalga | Harley Laroux „Her Soul for Revenge“ | Souls Trilogija 2

Autoriai: Harley Laroux
Pavadinimas: Her Soul for Revenge
Serija: Souls Trilogy 2
Žanras: Tamsi Literatūra; Paranormalus Romanas
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Perskaičiau Harley Laroux knygą „Her Soul for Revenge“, antrą Souls trilogijoje. Tas pats laiko tarpas, tik iš kitos merginos ir demono perspektyvų. Įžūlūs demonai turėtų būti patys sau žanras, kaip vampyrai.

Apie Knygą: Nelaimingą įvykį kasyklose išgyveno tik trys asmenys sudarę sandorį su keistu dievu, žinomu, kaip The Deep One (khem, tipo... Gilusis?). Dabar, po daugelio metų, skolą dievui reikia gražinti. Trys gyvybės už tris gyvybes iš išgyvenusiųjų šeimų. Pirmoji turėjo būti Juniper. Apsvaiginta ir pristatyta į ritualą, mergina nesileido paaukojama ir paspruko. O pasprukusi nesiliovė bėgti ir gyventi, pamažėle planuodama kruviną kerštą. Nė nenujausdama, jog ją stebi visa tai tą lemtingą vakarą matęs demonas ir vis labiau gundosi šiek tiek padėti.

Mano Nuomonė: Zane (Zein) yra labai keistas vardas demonui. Ypač tokiam įžūliam. Šiaip, labai neblogas tęsinys, susidėliojo gan pakenčiama bendra istorija. Buvo blogesnių dalykų, bet buvo ir geresnių dalykų, pavyzdžiui šita mergina iš niekur neėmė ir nesugalvojo, kad gal tą draugišką demoną, kuriam galimai jau trauma nuo buvimo iškviestam ir pavergtam, reikia dabar pavergti, įkalinti. Nebe tokia ši panaši ir į Bartimėjaus trilogiją. Veikėjai – paprasti, nieko kažko tokio tikrai nėra, bet turbūt tokioms knygoms ir nereikia. O ir istorija nėr baisi. Bet čia aš gal šališkas, kultai visokie ten - labai mano dalykas.

Stiprus 4/5.

instagram

knygos apžvalga | H.P. Lovecraft "Cool Air"

Autoriai: H.P. Lovecraft
Pavadinimas: Cool Air
Serija: -
Žanras: Siaubo, Mokslinė Fantastika
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Kad šiek tiek pailsėt nuo plytų storio knygų, atsidariau H.P. Lovecraft kolekciją. Nebuvo jis pavyzdingas ar geras žmogus, bet, laimė, jo darbai jau neberemia jokių iškreiptų įsitikinimų. Tai va, pirmoji čia buvo Cool Air (Vėsus Oras), tokia vos skyriaus ilgio ir geresnė, nei tikėjausi.

Apie Knygą: Jo atsiskyrėlis kaimynas tokiu nematomu ir būtų likęs, jei ne per lubas lašėti pradėjęs amoniakas. Tenorėjęs, kad jo paties turtas nebūtų suniokotas šitokio neprašyto lietaus, vyriškis užkilo viršun. Šaltuose kambariuose, kuriuose gaudė aparatai palaikę šią nepatogią temperatūrą naudojant būtent tą amoniaką, gyveno keistas, senyvas vyriškis. Vangiai paaiškinęs, jog viso to reikia jo sveikatai, jis suskubo pataisyti nuotėki ir kaimynai susibičiuliavo. Ko bent vienas iš jų gan greit ims gailėtis...

Mano Nuomonė: Labai trumpa, bet puikiai sukurpta šiurpi scena. Gerai išlaikyta atmosfera, kai lyg ir tiesiogiai nežinai ir nematai, jog vyksta kažkas negero, neteisingo, bet nuolat, dėka labai iškalbingo protagonisto, jauti, kad kažkas čia blogai. Labai lengvai susiskaitė, tikrai nesitikėjau, kad tokia trumputė istorija bus tokia įdomi.

Stiprus 4/5.

instagram