knygos apžvalga | Jay Posey "Outriders" | Outriders 1

Autoriai: Jay Posey
Pavadinimas: Outriders
Serija: Outriders 1
Žanras: Mokslinė Fantastika; Kosminė Opera
Psl.: 444
Įvertinimas: 2/5 | Goodreads

Jay Posey knyga "Outriders", viena iš tų, kur gale dulkėjo, nes vis per mažai jų skaitau, gi bandė mane pribaigti nuoboduliu.

Apie Knygą: Miręs ir prikeltas, kas buvo paskutinis Linkolno (Lincoln) iššūkis, vyriškis pasiruošęs sutriuškinti testą ir įstoti į elitinį būrį. Bet, vietoje to, iš to testo jį ištraukia ir įmeta į kitą būrį, tokį slaptą, kad bene nematomą, vadinamą Outriders. Apie jų misijas - nepinamos šlovės legendos. Viskas vykdoma tyloje, dažniausiai taip, jog net patys priešai nežino, kad pas juos kažkas ateina. Ši, kurioje Linkolnas išbandys savo jėgas, irgi ne kitokia, su ištisų planetų gyvybėmis ant plauko, gyvybėmis, kurių nevalia gąsdinti informacija...

Mano Nuomonė: Įtampos tiesiog nesijautė. Kodėl tie blogieji yra blogieji ne vien dėl to, nes taip pasakė autorius - neįsivaizduoju. Nebuvo jų veiksmų motyvacijos, neperduotas joks svarbos, svarumo jausmas. Tiesiog kažkas vyksta, o tu skaitai ir seki, bandydamas neužmigt tarp ilgų samprotavimų apie nieką. Maniau imu mokslinės fantastikos karinį trilerį, vietoje to gavau labai lėtą ir sausą šnipų trilerį kosmose.

Turiu antrą, tai perskaitysiu vien tam, kad pažiūrėt ar bent kažkiek persiteiks tas neegzistuojantis poreikis atjausti vienus ar kitus veikėjus. 2/5.

knygos apžvalga | Jonathan Mooney "Normal Sucks"

Autoriai: Jonathan Mooney
Pavadinimas: Normal Sucks
Serija: -
Žanras: Saviugda; Memuarai
Psl.: 256
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Adonio statula reprezentuoja nepasiekiamą žmogaus tobulumą. Vyrą tokį idealų, kad pati Afroditė jį laikė tinkamu sau. Normos ir Normano statulos, tuo tarpu, reprezentuoja absoliutų normalumą, žmogaus vidurkį. Juokingas faktas, tai irgi yra nepasiekiamybė. Jie rado standartą beveik atitinkančius žmones ir turėjo tuo pasitenkinti. Biografinėje knygoje "Normal Sucks", autorius Jonathan Mooney, nagrinėja tą normalumą ir nuolatinį jo brukimą mums visiems.

Apie Knygą: Nuo pat mažens mus labai intensyviai moko vienaip ar kitaip pritapti, pasitempti, spėti su visais. Jei pasieki daugiau - puiku. Jei nepasiveji - esi našta. Nors, galimai, abu reiškiniai - kyla iš to paties šaltinio. Esame priklausomi vieni nuo kitų, bet viena pasaulio pusė, kažkodėl, tikisi, jog kita prisitaikys prie jų. Nors būtų efektyviau ir greičiau tiesiog prisitaikyti abiems pusėms. Knygoje autorius pasakoja savo istoriją. Nuo baisios dienos, kai su mama išgirdo diagnozę, iki suprato, kad gal ne viskas yra tik jo vieno kaltė, bei, kaip tai pakeitė jo gyvenimą, požiūrio kampą. Pakeliui sutikti žmonės, vienaip ar kitaip jam atskleidė tą vieną tikrą tiesą: normalumas yra nesąmonė.

Mano Nuomonė: Normalumas yra absoliutus melas. Paties autoriaus puikiais žodžiais: jei manote, kad kažkas yra normalus - tiesiog taip gerai jų dar nepažystate. Tie seni balti diedai, kurie išrado normalumo konceptą - patys į jį netilpo, nes nėra to idealaus vidurkio, jis, tarp žmonių, chaoso sukurtoje gamtoje, neegzistuoja. Visokios ten statistikos apie 2,5 vaiko tam tikram porų skaičiui, idealus lakūnų kėdžių dydžius ir t.t., nei po pusę vaiko matom lakstant, nei tos vidutinės kėdės tiko lakūnams. Tai jeigu nepasiekiama nei ideali būsena, nei normali būsena - kokio velnio mus moko siekti tos normaliosios?... Paskaitykit knygą. Ypač jei turit ar ketinat turėti vaikų. Ir dėl savęs, ir dėl jų. Autorius pats knygą parašė taip, tarsi kalbėtų su savo vaikais. Įdomumo dėliai, jo diagnozės buvo disleksija ir ADHD.

Labai gera knyga. 5/5.

knygos apžvalga | Edward M. Hallowell ir John J. Ratey "ADHD 2.0"

Autoriai: Edward M. Hallowell ir John J. Ratey
Pavadinimas: ADHD 2.0
Serija: -
Žanras: Saviugda; ADHD
Psl.: 208
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Bandau plačiau pasidomėti keletu vis dažniau akiratyje pasirodančių temų, tarp jų ir ADHD, tad perskaičiau neseniai rastą Edward M. Hallowell ir John J. Ratey knygą ADHD 2.0. Yra neblogų dalykų, bet yra ir labai, labai blogų patarimų.

Apie Knygą: Autoriai labai gerai ir aiškiai nupasakoja gyvenimą su ADHD knygos pradžioje, tą keistą šios diagnozės, ar jos trūkumo stigmą. Kaip tai veikia asmenį ir tuos aplink juos. Tada imasi motyvacijos tokiais jausmingais pasakojimais, kurių idėja: viskas bus gerai, ADHD yra gera žinia, o ne bloga ir pan., ir imasi vardinti įvairius metodus ADHD suvaldyti apart vaistų. Nuo sporto iki CBD, tikrai yra gerų ir aiškių patarimų, iki pasiekiame tuos, kurie jau ne kartą buvo sulyginti su konversijos terapija... 

Mano Nuomonė: Vietomis knyga man labai patiko, nes padėjo apibrėžti tam tikrus įvykius galvoje. Bet bendrai imant, informacijos joje tikrai per mažai, tad ta pirmoji pagalba, ta filosofija, kaip ir liko vienintelis informatyvus dalykas. Visa kita - kažkoks "pastebėta, kad padeda" kratinys, nes net kaip CBD naudotojas žinau, jog tyrimų dar trūksta ar jų net nėra. Bet baisu darytis ėmė, kai autoriai pradėjo ne tik plakti visus į bendrą: reikia būtent taip, tarsi ADHD būtų one-fits-all, bet dar ir paminėjo ABA - Applied Behavioral Analysis programą, kurią dažnai lygina su konversijos terapija, nes jos metu, naudojantis bausmėmis ir pozityviais skatinimais - neuro-atipiniai asmenys "mokomi" reaguoti ir elgtis, kaip neuro-tipiniai žmonės. Turėkit tai omeny, jei imsitės skaityti, nes, kaip ir sakiau, šiokios tokios informacijos knygoje yra, ar bent pafilosofavimų, kurie gali padėti susidėlioti mintis. Bet labai didelę dalį jos norėtųsi tiesiog išmesti.

Parašyta - sklandžiai, skaityti - lengva. Tik, kad didžiajai daliai temų - neįmanoma pritarti. Duodu 3/5.

knygos apžvalga | Andy Weir "The Egg and Other Stories"

Autoriai: Andy Weir
Pavadinimas: The Egg and Other Stories
Serija: -
Žanras: Trumpos Istorijos; Grožinė Literatūra
Psl.: 1.15h
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Mėgstu Andy Weir. Vienas knygas labiau nei kitas, bet mėgstu, žinau, kad galiu tikėtis kokybės. Tai progos paklausyti trumpų istorijų rinkinuko, žinoma, nepraleidau ir perskaičiau "The Egg and Other Stories".

Apie Knygą: Saujelė labai gerų ir įdomių istorijų, su tiesiog iš koto verčiančiais istorijos posūkiais. Nuo psichologinių problemų, iki traumos. Nuo ateivių, iki gyvenimo prasmės. Ir, žinoma, nuo serijinių žudikų, iki kačių.

Mano Nuomonė: Padarykit sau paslaugą ir pasilepinkit. Istorijos - labai trumpos, šventinius papuošimus nuiminėjant suklausysit, ar tarpuose tarp darbų - suskaitysit. Puikiai parašytos ir labai įtraukiančios istorijos.

Labai stiprus 5/5.

knygos apžvalga | Craig Alanson "Failure Mode" | Expeditionary Force 15

Autoriai: Craig Alanson
Pavadinimas: Failure Mode
Serija: Expeditionary Force 15
Žanras: Mokslinė Fantastika; Kosminė Opera
Psl.: 697
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Dar vieni metai, ir panašu jau paskutiniai, kuriuos sutinku su Craig Alanson serija Expeditionary Force. Penkiolikta knyga, kuria ši nuostabi istorija baigiasi vadinasi Failure Mode. Ir džiaugiuosi, ir gaila.

Apie Knygą: Senieji, vieni iš pirmųjų rasių Visatoje, paliko savo kūnus ir persikėlė egzistuoti į kitokią dimensiją, prieš tai sukurpę technologijas, kurios turėjo palaikyti šį kampelį - tuščią, be gyvybės, kad koks nors padaras su sąmone nesugriautų barjero tarp jų energijos ištekliaus ir kitos Visatos dalies, kurioje buvo kažkas, kas išgąsdino netgi juos. Planas - ne visiškai pavyko, ką įrodo Džo Bišopo ir jo Smagiųjų Piratų Šutvės egzistencija, bet kol Senieji apie tai nežinojo, Skipio supratimu - situacija buvo valdoma ir netgi gera. Iki jam teko pribaigti tą kitą, nuprotėjusį ir piktą Senujų DI, o šis, mirdamas, paleido pagalbos ar pavojaus šauksmą, tokį, kokį gali išsiųsti tik jie ir tik Seniesiams... Ir šie - atsiliepė. Nėra tokio scenarijaus, kuriame ši rasė, kurios didingumu Skipis vis labiau abejoja, negrįžtų patikrinti, kas gi čia vyksta ir ar niekas nekelia pavojaus jų pačių aukštesnei egzistencijai, ko pasėkoje - aptikę ne vieną gyvybės formą jie genocido. Vadinasi vienintelė viltis žmonijai, Visatai ir pačiam Skipiui yra Džo Bišopo gebėjimas sugalvoti tokius neįtikėtinus ir neįmanomai idiotiškus planus, kad, hehe, niekam nepatiks...

Mano Nuomonė: Godžiai skaičiau kiekvieno veikėjo istoriją, dabar jau gilesnę ir platesnę, nes galimai - paskutinę. Ant kėdės krašto verčiau lapus per įtemptą veiksmą, neįmanomus pabėgimus, paskutinių akimirksnių sprendimus, kur bene niekas nesirėmė akla sėkme. Knyga parašyta nuostabiai, tekstas - tolygus ir taip lengvai skaitosi, kad prarijau tokio ilgio knygą per vos keletą dienų, pradėjęs nuo kelių puslapių, o į pabaigą jau nė nemanydamas sustoti. Visi veikėjai - saviti, net ir šalutiniai parašyti su aiškia asmenybe, o ne vien tam, kad pastūmėtų pagrindinius - atitinkamu keliu, paklaustų reikiamų klausimų ir t.t. Tikrai labai gaila, kad jau baigėsi. Perskaičiau 15 knygų ir kokybe kiekviena prilygo ankstesnei, kas man tiesiog stogą rauna, nu nes taip tiesiog nebūna.

Nuostabi metų pradžia, 5/5.

2022 apibendrinimas

Sunkoki metai buvo, manau ir jūs sutiksit. Pastarieji pora tokie jau, deja. O, kad šie baigėsi - nereiškia, kad tie sunkumai irgi baigsis, tai turbūt neskaudės į 2023 žengti atsargiai, kaip per pašalusį šaligatvį ir viltis. Viltis, kad laimėsim, nugalėsim, pasveiksim, ir judėsim į priekį, pasakodami kokius laikus išgyvenom.

O, kad jau atsarga gėdos nedaro, tai nepadarys ir savęs pamotyvavimas prisimenant, ką per metus nuveikėm. Labai rekomenduoju, vietoj visų tų rezoliucijų, pažadų ir pan, būtent tai ir padaryti: susirašykit, ką nuveikėt šiemet, ir padėkokit sau. Gal tik tiek ir tereikia, kad susprogdintumėme šį bjaurų baisių metų burbulą, a?

Taigi, ką nuveikiau?... 

Šiemet perskaičiau 103 knygas.

Trumpiausia iš jų buvo angliškai skaityta: George Orwell "Gyvulių Ūkis" 122 psl. Ilgiausia, besidomintiems gražia Rusijos caržudysčių tradicija - Simon Sebag Montefiore "The Romanovs" - 784 psl.

Pirma knyga, kurią perskaičiau 2022-aisiais buvo mylimos Craig Alanson serijos dalis "Fallout". O paskutinė - Fred Saberhagen "A Coldness in the Blood".

Metų atradimu turbūt pavadinčiau Agustina Bazterrica "Mes, Gyvuliai". Absoliutus metų nusivylimas ir žemiausias įvertinimas tuo tarpu tenka Kathy Reichs "Bones of the Lost".

Kitiems metams linkiu ramybės ir stiprybės. Kad būtų laiko susirankioti mintis. Kad būtų jėgų tęsti, ką pradėjot. 

Gero skaitymo

Jūsų mylimiausias skaitantis Nosferatu

xx

knygos apžvalga | Gruodis su Drakula 10 | Fred Saberhagen "A Coldness in the Blood" | Dracula 10

Autoriai: Fred Saberhagen

Pavadinimas: A Coldness in the Blood
Serija: Dracula 10
Žanras: Siaubo literatūra; Miesto fantastika
Psl.: 384
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Na va. Baigės Gruodis su Drakula ir baigėsi Fred Saberhagen serija, su knyga "A Coldness in the Blood". Istorija į pabaigą tiek pagerėjo, jog pakėliau visą balą.

Apie Knygą: Tamsioji alchemijos pusė bene neįžvelgiama tiems, kurie tetrokšta galios. Vienas toks šio amato mokinys, persigandęs dėl savo gyvybės, atsibeldžia pas patį Vladą Drakulą. Sumetęs jog jei kas ir galės jį apginti, tai bus Drakula, šis persigandęs vampyras nė nepagalvoja į kokį pavojų pastūmės savo sergėtoją ir tuos, kuriuos jis laiko šeima, bei kokią rūstybę dėl to užsitrauks. Mat vijosi jį pats alchemijos įsikūnijimas, Išminties Akmens ieškanti Egipto Dievybė. Ir, kad jį nugalėti, Drakulai irgi teks imtis paieškų, bandant spėti iki akmens greičiau, nei neįtikėtiną magiją pažabojęs dievas.

Mano Nuomonė: Knygos pradžia - įdomi ir siaubinga vienu metu. Drakula parašytas bene be asmenybės, lygina - nesulyginamus dalykus ir stokoja logikos. Knygos vidurys - galima numirti iš nuobodulio, kai viena, vyresnė pora Drakulos šeimoje - aiškinasi, kaip judėti į priekį, o kita, jaunesnė pora - bando pasislėpti ar pabėgti nuo iškilusios grėsmės. Pats Drakula tuo tarpu tampo visas įmanomas gijas, ieškodamas užuominų apie tai, su kuo susidūrė. Tik pabaigoje jau ėmė darytis įdomu, kur mums pateikia ir tikrų asmenybių ir geresnio rašymo. Net kovos scena nebloga. Tik labai jaučiasi kažkoks labai jau senas autoriaus žodynas, nežinau, ar čia tik Drakulai taip skyrė, ar ir kitose jo knygose naudojami tokie arkajiški žodžiai, bet kartais net stabtelėt reikėdavo, kad pasitikslint ar teisingai perskaičiau.

Bendrai imant, serija tikrai ne kažką. Nesigailiu, kad skaičiau, bet pirkt jų tikrai neskubėsiu. Duodu 3/5.

Gruodis su Drakula | Apibendrinimas

Baisūs metai buvo. Vėl. Rusija užpuolė Ukrainą. Mianmare vyksta žiaurus karinis perversmas. Irano moterys tebekovoja už teisę į savo gyvybes. Transfobai, įgalinti turtingų kvailių - vis žiaurėja. Ir dar begalės kitų baisybių, visų - žmogaus rankomis. Dovanokit, ko nepaminėjau, bet nepasibodėkit parašyt komentaro.

Viso to pasėkoj nelabai buvo nei laiko, nei noro ieškoti knygų apie Drakulą, dėl ko - tikrai labai gaila. Tas vampyras, protepiais su istoriniu asmeniu, išmokė mane gyvybės svarbos. Kaip labai būtina kovoti dėl išgyvenimo. Kaip svarbu kabintis į gyvenimą. Kaip būtina judėti į priekį, net jei tai daryti tenka šliaužiant keliais, ar stovint vietoje, bandant pralaukti tamsiausius laikus, tamsiausias mintis. Vietoje to skaičiau teminę literatūrą iki jos nebeliko. Na, liko, bet nebe taip lengvai pasiekiamos. Apie Ukrainą. Apie Holodomorą. Apie Geležinę Uždangą. Raudonąją Armiją. Komunizmą. Totalitarizmą. Rusijos išžudytus carus. Rusiją. Čečėniją. Sakartvelą. Siriją. Putiną. Galva pilna siaubo, nepajėgiu protu suvokti, kaip galima norėti kartoti tokius siaubus. Bet į priekį judėti - būtina. Nes bedvasiams, beširdžiams, ir, dievaž, besmegeniams, šitiems nenormaliems peštukams leisti laimėti pasitraukiant - negalima. Tai ir judam. Kartu. Kuo daugiau. Ir, kad būtų daugiau, atsiminkit, svarbiausią: reikia ir jūsų gyvų rankų, plakančios širdies.

Manau nesupyksit tad, kad apibendrinsiu visus metus su Drakula, ne tik šį mėnesį, nes ten, kažkur tarp visko, pasitaikė viena ar dvi dar, kurias paminėti - labai verta:

Pirma Drakulos knyga, kurią perskaičiau šiemet: D.S. Crowe "I, Dracula"

Autorė man ją davė mainais į aprašymą. Malonus žmogus, domėjosi tiek, kaip sekasi skaityti, tiek ir mano gerbūviu. Prie to paties, taip, knyga buvo tikrai gera, unikali ir į galą - pabėrė vis daugiau įdomių minčių. Labai lauksiu tęsinio.

Dvi užbaigtos serijos: Fred Saberhagen ir, techniškai, John G. Hartness.

Fred Saberhagen seriją pradėjau dar pernai metais, o šiemet labai laimingai užbaigiau. Laimingai, nes jos, deja, kuo toliau, tuo labiau prastėjo. Ėmė lyst visokie ten prastai pasenę niuansai, per dažnas nepasitenkinimo jausmo lyginimas su prievartos sukeltais jausmais, kažkoks atbulas požiūris į neištikimybę ir taip toliau. Labai gaila, nes pirmos kelios - tikrai neblogos.

Tuo tarpu John G. Hartness, keturi Quincy Harker, Demon Hunter metai omnibusuose - nėra Harkerio istorijos pabaiga, tiesiog nesudėta dar į tas bendras knygas. Šios irgi praskydo. Dėdė Lukas, t.y. Drakula - veikėjas tiesiog nuostabus, visada labai įdomu skaityti būtent apie jį, bet kiti šalutiniai veikėjai gan greit ėmė maišytis po kojomis, o ir Harkeris - nupušo. Truputį.

Trys "kitos": Dan Simmons "Children of the Night", Blake Crouch "Draculas" ir, vėl, D.S. Crowe "I, Dracula":

Šios trys - savarankiškos knygos, bent ta prasme, kad kitų aplink jas skaityti - nebūtina. Dan Simmons buvo atradimas, ir nors ši knyga skaitosi antrąja serijoje, kaip supratau - visa ta serija yra tiesiog pavienių knygų panašia tema rinkinys. Knyga įdomiai baigėsi ir dėl to man patiko, nes kitu atveju tai... Na, nežinau, ne kažką.

Tuo tarpu Blake Crouch knyga "Draculas" - absoliučiai klasikinis šaudo-gaudo, plintančio zombių/vampyrų viruso trileris. Buvo labai įdomu, o vietomis ir labai juokinga. Vienintelis dalykas, kurio, sakyčiau, trūko, kaip vyšnaitės ant kremo, tai kad tie du gale labai daug bendro radę matcho vyrukai būtų susimetę.

Na, o apie D.S. Crowe jau pakalbėjau. 

Geriausias 2022 Drakula: Nepaisant visko, titulus atiduosiu John G. Hartness Drakulai. Jis - prisitaikęs gyventi pasaulyje, ir pasiruošęs keistis su juo. Nestokoja humoro jausmo, bei, paprastai bent, nesielgia, kaip mulkis.

Prasčiausias 2022 Drakula: Labai norėjau mėgti Fred Saberhagen Drakulą. Nuotykiai prieš ir po Bram Stoker, gyvenimas. Bet pats veikėjas stokojo asmenybės, bent kokio nors humoro jausmo, kuris būtų prasklaidęs tą pasikėlimo atmosferą. Dėl to ir šalutinių veikėjų, kurie parašyti dar blogiau, viena kita knyga nuo pradžios iki galo buvo absoliutus darbas perskaityti.

2022 Atradimas: D.S. Crowe. Knyga turbūt neužkabins iš karto, tokia jau dalia tų, kurios prasideda nuo pagrindinio veikėjo gimimo, vaikystės, paauglystės. Bet į galą tikrai labai, labai pagerėjo.

Va tokie metai ir mėnuo su Drakula, Dracember (drak-sember). Neblogi, turint galvoje, kas vyksta aplink. Kol kas dar nieko nelinkėsiu, nesiskolinsiu laiko ir neplanuosiu, pastaroji pora metų - gerai pamokė, ar ne? Tai dabar taip, iš lėto, tyliai, apsidairant, einam. Ir tiesiog bandom taip va, iki kitų metų, kartu.