Viso to pasėkoj nelabai buvo nei laiko, nei noro ieškoti knygų apie Drakulą, dėl ko - tikrai labai gaila. Tas vampyras, protepiais su istoriniu asmeniu, išmokė mane gyvybės svarbos. Kaip labai būtina kovoti dėl išgyvenimo. Kaip svarbu kabintis į gyvenimą. Kaip būtina judėti į priekį, net jei tai daryti tenka šliaužiant keliais, ar stovint vietoje, bandant pralaukti tamsiausius laikus, tamsiausias mintis. Vietoje to skaičiau teminę literatūrą iki jos nebeliko. Na, liko, bet nebe taip lengvai pasiekiamos. Apie Ukrainą. Apie Holodomorą. Apie Geležinę Uždangą. Raudonąją Armiją. Komunizmą. Totalitarizmą. Rusijos išžudytus carus. Rusiją. Čečėniją. Sakartvelą. Siriją. Putiną. Galva pilna siaubo, nepajėgiu protu suvokti, kaip galima norėti kartoti tokius siaubus. Bet į priekį judėti - būtina. Nes bedvasiams, beširdžiams, ir, dievaž, besmegeniams, šitiems nenormaliems peštukams leisti laimėti pasitraukiant - negalima. Tai ir judam. Kartu. Kuo daugiau. Ir, kad būtų daugiau, atsiminkit, svarbiausią: reikia ir jūsų gyvų rankų, plakančios širdies.
Manau nesupyksit tad, kad apibendrinsiu visus metus su Drakula, ne tik šį mėnesį, nes ten, kažkur tarp visko, pasitaikė viena ar dvi dar, kurias paminėti - labai verta:
Pirma Drakulos knyga, kurią perskaičiau šiemet: D.S. Crowe "I, Dracula"
Autorė man ją davė mainais į aprašymą. Malonus žmogus, domėjosi tiek, kaip sekasi skaityti, tiek ir mano gerbūviu. Prie to paties, taip, knyga buvo tikrai gera, unikali ir į galą - pabėrė vis daugiau įdomių minčių. Labai lauksiu tęsinio.
Dvi užbaigtos serijos: Fred Saberhagen ir, techniškai, John G. Hartness.
Fred Saberhagen seriją pradėjau dar pernai metais, o šiemet labai laimingai užbaigiau. Laimingai, nes jos, deja, kuo toliau, tuo labiau prastėjo. Ėmė lyst visokie ten prastai pasenę niuansai, per dažnas nepasitenkinimo jausmo lyginimas su prievartos sukeltais jausmais, kažkoks atbulas požiūris į neištikimybę ir taip toliau. Labai gaila, nes pirmos kelios - tikrai neblogos.
Tuo tarpu John G. Hartness, keturi Quincy Harker, Demon Hunter metai omnibusuose - nėra Harkerio istorijos pabaiga, tiesiog nesudėta dar į tas bendras knygas. Šios irgi praskydo. Dėdė Lukas, t.y. Drakula - veikėjas tiesiog nuostabus, visada labai įdomu skaityti būtent apie jį, bet kiti šalutiniai veikėjai gan greit ėmė maišytis po kojomis, o ir Harkeris - nupušo. Truputį.
Trys "kitos": Dan Simmons "Children of the Night", Blake Crouch "Draculas" ir, vėl, D.S. Crowe "I, Dracula":
Šios trys - savarankiškos knygos, bent ta prasme, kad kitų aplink jas skaityti - nebūtina. Dan Simmons buvo atradimas, ir nors ši knyga skaitosi antrąja serijoje, kaip supratau - visa ta serija yra tiesiog pavienių knygų panašia tema rinkinys. Knyga įdomiai baigėsi ir dėl to man patiko, nes kitu atveju tai... Na, nežinau, ne kažką.
Tuo tarpu Blake Crouch knyga "Draculas" - absoliučiai klasikinis šaudo-gaudo, plintančio zombių/vampyrų viruso trileris. Buvo labai įdomu, o vietomis ir labai juokinga. Vienintelis dalykas, kurio, sakyčiau, trūko, kaip vyšnaitės ant kremo, tai kad tie du gale labai daug bendro radę matcho vyrukai būtų susimetę.
Na, o apie D.S. Crowe jau pakalbėjau.
Geriausias 2022 Drakula: Nepaisant visko, titulus atiduosiu John G. Hartness Drakulai. Jis - prisitaikęs gyventi pasaulyje, ir pasiruošęs keistis su juo. Nestokoja humoro jausmo, bei, paprastai bent, nesielgia, kaip mulkis.
Prasčiausias 2022 Drakula: Labai norėjau mėgti Fred Saberhagen Drakulą. Nuotykiai prieš ir po Bram Stoker, gyvenimas. Bet pats veikėjas stokojo asmenybės, bent kokio nors humoro jausmo, kuris būtų prasklaidęs tą pasikėlimo atmosferą. Dėl to ir šalutinių veikėjų, kurie parašyti dar blogiau, viena kita knyga nuo pradžios iki galo buvo absoliutus darbas perskaityti.
2022 Atradimas: D.S. Crowe. Knyga turbūt neužkabins iš karto, tokia jau dalia tų, kurios prasideda nuo pagrindinio veikėjo gimimo, vaikystės, paauglystės. Bet į galą tikrai labai, labai pagerėjo.
Va tokie metai ir mėnuo su Drakula, Dracember (drak-sember). Neblogi, turint galvoje, kas vyksta aplink. Kol kas dar nieko nelinkėsiu, nesiskolinsiu laiko ir neplanuosiu, pastaroji pora metų - gerai pamokė, ar ne? Tai dabar taip, iš lėto, tyliai, apsidairant, einam. Ir tiesiog bandom taip va, iki kitų metų, kartu.
