K.J. Charles "The Secret Casebook of Simon Feximal"

Pagaliau vėl gavau progą pasilepint su K.J. Charles knygomis. Šį kartą skaičiau tokią, kaip ir priešistorę, "The Secret Casebook of Simon Feximal" (ASIN B06XVF3GW8; 232p.; Goodreads). Labai šerlokiška knyga, tik bylos - visos paranormalios, o klientai - neramios nužudytųjų sielos. Buvo labai įdomu.

Robert Caldwell dirbo žurnalistu ir su Simon Feximal susidūrė tik dėka paveldėtos, griūvančios pilaitės, kur siautė jo apjuodinto giminaičio dvasia. Daug galima iškęsti. Ir užsitrenkiančias duris. Ir dejones kažkur už jų. Bet, kai jau ėmė kraujuoti sienos, Robertas suskubo ieškoti pagalbos. Ta pagalba apsireiškė Simon Feximal pavidalu. Jis gan greit sumetė, kas vyksta ir pamėgino išprašyti Robertą, iki susitvarkys. Jam atsisakius, beliko brėžti apskritimą ir prisaikdinti šį nenumatytą kolegą iš jo nė piršto nekišti. Saimonas ėmėsi darbo, ant jo odos ėmė rastis keisti ženklai, lyg judančios tatuiruotės, o dvasia visai pašėlo. Ir, žinoma, Robertas sugadino apskritimą.

Taip ir prasidėjo jų nuotykiai. Byla po bylos Robertas aprašinėjo Saimono nuotykius, bei pratinosi prie naujo gyvenimo: žinios apie Pasaulį po Pasauliu nėra toks jau lengvas bagažas. Tik tiek, kad idilė niekad nevertė nuobodžiauti. Čia, žiūrėk, Slaptoji Anglijos Tarnyba imasi juos terorizuoti, ten jau Saimono įtėvis ieško, kaip vėl pakenkti, o dar ir karo grėsmė jau prie pat durų.

Jei mėgstat paranormalius nuotykius ir neesat homofobiškai nusiteikę (jei esat, tai ką iš vis čia veikiat?), tai čia labai gera knyga. Ir Mycroft'as buvo! Žodžiu, iš manęs 5/5, o dabar prie Green Men!

John Burdett "Bankoko Šmėklos" | Sonchai Jitpleecheep 3

Taip tad. Pirma John Burdett Sonchai Jitpleecheep knyga man labai patiko. Antroji tiek pat labai nepatiko. Tai trečią, "Bankoko Šmėklos" (Bangkok Haunts; Sonchai Jitpleecheep 3; ISBN 0307263185; 305p.; Goodreads) ėmiau atsargiai. Maniau dabar viskas stabilizuosis, knyga virs šeimyniniu detektyvu Azijoje. Laimei, kol kas taip nenutiko.

Sončajui į rankas patenka snuff filmas. Tai toks pornografinis įrašas, kuriame vienas iš dalyvių yra iš tiesų nužudomas. Juodojoje rinkoje toks filmas kainuotų baisius pinigus. Gal ir būtų šiek tiek keista, jog kažkas jį atsiuntė Sončajui, t.y. policininkui, net jei jie visi laikomi korumpuotais, tad greičiausia - matančiais naudos tokioje video juostoje. Bet tą keistumą nustelbia kiti faktoriai. Tokie, kaip tas faktas, jog Sončajus pažinojo auką ir buvo ją be galo įsimylėjęs. Filme ji dėvi pigų jo jai dovanotą žiedą, tarsi būtų tikėjusis, jog Sončajus šią juostą pažiūrės. Ir ji tikrai žinojo, jog tuoj mirs. Netgi skatino žudiką, kuris atrodo dvejojo ir nenorėjo jos žudyti. Kam gi viso to reikėjo, kodėl tokia stipri moteris siekė tokios nedėkingos mirties? Nors ir dvejodamas, Sončajus mano, jog mirusioji iš to turėjo kažin kokios naudos.

Ir iš tiesų, už filmo stovi visa gauja nesveikų, bet turtingų žmonių, kurių vardų greičiausia niekas nežino. Sončajui bandant atkapstyti bent menkiausią siūlo galą, aplink jį ima mirti kiekvienas bent šiek tiek įsivėlęs asmuo. Atrodo, peilis randa gerklę, net ir visiškai uždarame kambaryje, į kurį vienintelį įėjimą saugojo jis pats.

Viskas ėmė darytis įdomiausia jau į pabaigą. Nemanau, jog man tekę skaityti paranormalius detektyvus, tad kas kart gaunu nustebti, jog už nusikaltimus gali būti atsakingi netgi ne žmonės. Tik, norėčiau daugiau informacijos. O kol kas knygai duodu 4 / 5, nes buvo tikrai labai neblogai.

The Harvard Lampoon "Bored of the Rings"

Radau The Harvard Lampoon knygą "Bored of the Rings" (ISBN 0451452615; 149p.; Goodreads) kažkurioj Anglijos naudotų daiktų parduotuvėj. Ilgai nešiojausi su savim, vis galvojau, gal va, neturėsiu su savim skaityklės, norėsiu paskaityt. Poreikis fizinei knygai taip gal du metus ir nekilo, tai spjoviau ir perskaičiau namie. Žinot, parodijas aš mėgstu. Bet čia tai kažkoks mėšlas buvo.

Istorija, kaip galit spėt iš pavadinimo, perpasakoja Žiedų Valdovą. Visas tris knygas tuose pusantro šimto lapų, parodijuojant, nejuokingai ir neskoningai.

Fritui į nagus patenka tas Vienas Žiedas, kuriuo galima valdyti kitus, na, bent jau tuos, kurie nebuvo atšaukti dėl gamybinės klaidos. Kadangi vienam eit ir sunku, ir baisu, teko formuoti Broliją. Ten didvyriai stūmė priekin vienas kitą, kol neliko nepasiūlyto herojaus. Niekas nenorėjo šito nuotykio.

Nežinau, tikrai ne kažką. Knygą jau atidaviau draugei, nes nenoriu jos pasilikt, kad vietą užimtų. Bet mėgstantiems tas tikrai absurdiško humoro komedijas čia turėtų tikti, nes tikrai, humoras yra skonio reikalas. Duodu 2/5, negaliu daugiau.

Chloe Neill "Hard Bitten" | Chicagoland Vampires 4

Kartais prie serijų tiesiog priprantu, tad tęsiu jas, net jei nelabai patinka. Taip yra ir su Chloe Neill serija Chicagoland Vampires. Bet, laimei, ketvirta knyga "Hard Bitten" (Chicagoland Vampires 4; ISBN 04512333328; 350p.; Goodreads) labai įdomiai baigėsi, tad gali būti visai smagu tęsti.

Cardogan namuose tvyro vis kylanti įtampa. Už lango - nuolatiniai žmonių protestai. Jiems nusibodo pavojingi kaimynai ir jie nori, kad šie antgamtiniai padarai grįžtu iš kur atėję - pragaran. Po itin brutalių reivų dingo kelios merginos. Sklando gandas apie naują narkotiką. Ir, be viso to, kad ir kas stovi už visų šių išpuolių, nuoširdžiai stengiasi apjuodinti būtent Cardogan klaną. Sullivan spaudžiamas iš dviejų pusių: miesto mero ir vampyrų kažko ten tokio aukštose pareigose. Didžiausia bėda žinoma nėra pats spaudimas, bet jų įsakymų prieštaravimai. Meras nori, kad Sullivan pagaliau sutvarkytų šį reikalą, mat visi siūlo galai veda į Cardogan namus. Vampyrų viršilos nori, kad jis liautųsi kištis, kur kištis jam, kaip Cardogan namo galvai - nepridera. Tad, savas kailis ar klano garbė?

Merit, tuo tarpu, rado būdą, kaip apeiti abiejų šalių įsakymus. Galų gale, juk nurodymai buvo skirti jos bosui, o ne jai. Tad ko Sullivan nežino, dėl to Sullivan ir negali būti kaltas, ar ne? Ji imasi sekti reivų išgyvenusiųjų pėdsakais. Deja, kuo daugiau ji atkapsto, tuo labiau griūva jos pačios supratimas apie savo gyvenimą. Ne visos jai pasakotos istorijos yra tiesa, kaip tarkime ir toji apie jos pavertimą vampyre.

Žodžiu, knygos gale ten toks posūkis, kad man net linksmiau pasidarė. Nes jau tikrai darėsi nuobodu. Ir skaitant mano aprašymus, net ir šį, turbūt nekyla noras paskaityti, ar ne? Tai kol kas ir nerekomenduoju, rimtai. Šiai duodu 3/5, dar bent vieną tikrai paskaitysiu. O liko tai dar gal dešimt... Palyginus tai Sukės Stekhaus knygos buvo tikras auksas. Daug knygų, plonos, greit skaitėsi, linksmos net.

John Burdett "Bankoko Tatuiruotė" | Bangkok Tattoo | Sonchai Jitpleecheep 2

Labai jau nesinorėjo nieko skaityti, tai pasiėmiau antrą knygą John Burdett serijoje Sonchai Jitpleecheep, "Bankoko Tatuiruotė" (Bangkok Tattoo; Sonchai Jitpleecheep 2; ISBN 1400032911; 320p.; Goodreads). Pirmoji knyga man tiesiog fenomenaliai patiko. Bet ši jau tikrai prarado šarmą. Susiskaitė, kaip labai eilinis detektyvas, mat herojai tiesiog prarado savo geriausius charakterio bruožus ir tapo vos ne beveidžiais vardais lapuose. Va, kaip įdomiai pasakiau...

Vienos iš geriausių baro merginų kambaryje nužudytas ir sumaitotas CŽV agentas. Tarp jų būta romano, nors ir vienpusio, kuris baigėsi gan taikiu išsiskyrimu, iki jis vėl ją rado čia, Bankoke. Bet Chanya - gero būdo mergina, tad nors scena ir labai inkriminuojanti, nepanašu, jog ji galėtų taip žiauriai nužudyti vyriškį, net jei jaustų jam ne pačius palankiausius jausmus. Sekantys įtariamieji patys ateina pasikalbėti. Po lemtingojo 9/11 teroro išpuolio Amerikoje, galimybė, jog čia besislepiantiems teroristams po nosimis pasimaišęs CŽV agentas staiga brutaliai mirė - labai tikėtina. Bet šie paprasti musulmonai atėjo čia siekdami išvengti tokios sąsajos su teroristų grupuotėmis, kas sunaikintų visą čia jų egzistuojančią bendruomenę. Jie pasiryžę bendradarbiauti, ar kitaip įtikinti detektyvus, jog ši žmogžudystė tikrai nebuvo teroro aktas. Tad, kaip visgi toks sąlyginai nepavojingas ir nereikalingas vyrukas, gavo tokį nedėkingą galą?

Panašu, jog mirti galima ir dėl tatuiruotės. Esama žymaus meistro, kurio darbų turėti yra bene statuso simbolis. Tam tikrų organizacijų nariai, kaip tarkime Jakudzos, nesibodi nužudyti ir nudirti odą dėl vieno tokio meno kūrinio. Sonchai čia baisiausia ne agento mirtis, jei tik tai buvo tikroji šios priežastis, o faktas, jog to meistro tatuiruotę turi ir Chanya, mergina, kurią jis myli jau nebe pirmame savo gyvenime.

Taip labai paprastai ir kvailai Sonchai tapo eiliniu vyruku. Nebeliko to jo fatališko skausmo dėl prarasto partnerio, nepaaiškinamo nenoro susisieti su amerkiečių detektyve ir t.t. O kad jau jis pasakoja knygą iš savo perspektyvos ir yra jos pagrindinis veikėjas, tad ir istorijos kokybė gerokai smuko mano akyse. Gali duoti tik 3/5, su viltimi, jog trečia knyga bus geresnė.

Peter Monn "The Before Now and After Then" | Iki dabar ir po to

Jau senokai žiūriu Peter Monn kanalus YouTube. Apie jo romaną jaunimui "The Before Now and After Then" (ASIN B00M8B6XLE; 304p.; Goodreads) sužinojau kiek vėliau, bet, kad jau sužinojau, tai turbūt jau nieko nenustebins, kad pasiėmiau paskaityti. Knyga tikrai net labai nebloga, nors klasika turbūt netaps, ir joje tikrai galima rasti gan daug paties Peter.

Danny yra dvynys. Jo brolis žuvo avarijoje, kai išgėrusi moteris partrenkė jį einantį iš parko. Tiesiog lemtingai bloga diena. Parke jis buvo tam, kad jo brolis turėtų laiko pasisakyti tėvams, jog yra homoseksualus. Tuomet Sam įsiveržtų namo, mestelėtų kokį kvailą juokelį apie gėjus, kad išsklaidytų įtampą, kaip "kada eisime valgyti tų gėjiškų salotų". Įtampos jie net nesitikėjo, tad planas buvo daugiau bereikalingo atsargumo dėlei. Bet, vietoje to, visas Danny gyvenimas sugriuvo per tas kelias namie praleistas minutes. Tėvus jis užtiko besiriejančius, dėl tėvo neištikimybės, leptelėjo esąs homoseksualus, o tada, lyg tyčia, skambutis į duris. Už jų - pareigūnas, atvykęs pranešti apie Sam žūtį.

Tolesnės Danny tėvų reakcijos reikėjo tikėtis: jie ir išsiskyrė, tad abu perdėtai ėmė stengtis parodyti, jog myli ir palaiko jį, bei, dėl brolio žūties, ėmė pernelyg rūpintis jo saugumu. Tik, kad Danny jau nebegali kvėpuoti šiame narve. Jis nė nežino, kas jis toks. Visas jo gyvenimas buvo praleistas sekant paskui Sam. Jo draugai buvo ir Danny draugai, jo pomėgiai buvo ir Danny pomėgiai. Dabar gi, visas jo gyvenimas iš šalies stebimas per Sam žūties prizmę. Jis nebenori, kad jo tapatybė būtų nusakoma pavieniais žodžiais, mat jie neapibrėžia esmės. Ir kaip galėtų, jei esmės pats Danny dar nerado. Laimei, čia jau į pagalbą greit atskuba nauja draugė Cher, bei gražuolis Rusty.

Graži istorija apie gražią, nors ir kvailą meilę. Patiko, kad herojai buvo skirtingi ir turėjo savo charakterius, nors kartais jie ir atrodė kiek per idiliški ir per gerai pritaikyti kitiems dviems. Įdomus buvo net mokyklos peštukas, bei jo tolesnės reakcijos ir to iššaukta evoliucija. Čia gi, labiausia man nepatiko pats Rustis. Nes ponaitis viską metė nė nepabandęs, o supratęs, kad susimovė, parslinko atgal tikėdamasis, jog jam tuoj pat bus atleista. Pabrėžiu žodį "tikėdamasis", mat nepanašu, jog jis būtų manęs, kad jo atgal kas nors nenorės priimti. Gerai susiskaitė, duodu labai stiprų 4/5, ir jei Peter Monn parašys dar ką nors, tai tikrai paskaitysiu.

Becky Albertalli "Simon vs. the Homo Sapiens Agenda" | Creekwood 1

Sunku man žiūrėti filmą, jei jis pastatytas pagal knygą, o knygos dar neskaičiau. O, kad jau nuspręsta, jog "Love, Simon" būtinai eisiu pažiūrėti, tai štai ir perskaičiau Becky Albertalli knygą "Simon vs. the Homo Sapiens Agenda" (Su meile, Saimonas; ISBN 00623458671; 303p.; Goodreads). Tai labai paprastas ir gražus jaunimo romanas, kokių yra milijonai tiek knygų, tiek filmų formatu. Tik ten, vietoje Saimono, visuomet matome kokią nors jo atitikmens merginą.

Kartą Tumblr'yje Saimonas perskaitė įkvepiantį įrašą ir po juo paliko komentarą su savo el. paštu. Nepažįstamasis prisistatė Blue vardu ir abu, sutarę jog gerbs vienas kito privatumą, bei anonimiškumą, žinodami tik tai, jog abu lanko tą pačią mokyklą, ėmė susirašinėti. Kartelį išsišnekėję pasijuokė, kaip keista, jog heteroseksuali orientacija laikoma numatytaja, ko pasekoje, tik kitokios orientacijos vaikams tenka tas keblus ir gėdingas pokalbis su tėvais. Deja, po vieno iš tokių pokalbių Saimonas pamiršo atsijungti nuo savo pašto paskyros ir jo laiškus rado bendraklasis.

Saimono pasaulis ima byrėti. Pasirinkimo kaip, kada ir ar iš viso pasisakyti jis nebeturi. Klasiokas, kad ir kaip tai neigdamas, bei tikindamas, jog nei prieš Saimoną, nei jo orientaciją nieko neturi, tiesiogine ta žodžio prasme jį šantažuoja, norėdamas prisigerinti Saimono draugei. Bandydamas gelbėti padėtį, Saimonas po truputį skuba pasisakyti artimiausiems draugams, nesitikėdamas, jog ir čia kils pykčių ir aistrų, mat kiekvieno ego - vis kitaip užgaunamas, ir atrodo niekam nerūpi spaudimas, kurį kenčia Saimonas. Galiausia, supykt sugeba net ir pats šantažuotojas, ko pasekoje tumblr'yje atsiranda dar vienas įrašas, brutalus, žeminantis ir, iš dalies, inkriminuojantis net patį Blue, kurio privatumą Saimonas iki šiol šventai saugojo. Kas jei jis pamatys šį įrašą, išsiaiškins, kas toks tas anonimiškasis Saimonas, ir daugiau niekada nebenorės su juo bendrauti?

Miela ir paprasta knyga, ne tokia įtempta, kokios jos paprastai būna, kas, tiesą pasakius, man buvo labiau priimtina. Viskas žingsnis po žingsnio sprendėsi, ką veikėjai išsiaiškino pasikalbėję, ką patys suprato, kiek pamąstę. Duodu 5/5, jau vien tam, kad ji pasiektų dabartinius paauglius. Gyvenimas lengvesnis, kai žinai, jog nesi vienas toks pasaulyje.

Neven Iliev "Fizzlesprocket" | Everybody Loves Large Chests 2

Pagaliau. Pagaliau gavau paskaityti antrą Neven Iliev knygą serijoje Everybody Loves Large Chests, "Fizzlesprocket" (Everybody Loves Large Chests 2; ASIN B07B42T4YD; 306p.; Goodreads). Pirmoji man labai patiko. Antroji jau ne taip labai, mat per visokius nešvankius juokelius pusė knygos tiesiog nieko nevyko. Bet antroje pusėje viskas ėmė labai spėriai gerėti.

Pastebėjęs, jog kartais net žemoko lygio herojai yra stipresni už jį, Boksis (Dėžius?), mūsų mimikas-skrynia, nusprendė išsiaiškinti kas, kaip ir kodėl, bei, kaip tai pritaikyti sau. Prieitos išvados buvo gan paprastos: jų sugebėjimų statistiką gerokai pakelia jų dėvimi šarvai, amuletai, bei ginklai. Deja, pritaikyti tai praktikoje pasirodė kur kas sunkiau. Mat net jei Boksis būtų nusiteikęs išleisti savo sunkiai (o kartais ir ne visai) uždirbtus auksinius, tai deja aplink tikrai nėra jokios parduotuvės, kuri pardavinėtų dėžės formos šarvus. Natūralus sprendimas buvo išmokti kalvio amato pačiam ir pasigaminti ko reikia. Tik čia, vėl problemos...

Bet kokie monstrai, kad ir kaip jie panašūs į žmones, jiems kelią neaiškią, nesuprantamą baimę. Tad net atrodančio beveik, kaip žmogus, Boksio dauguma tiesiog vengia, bijo ir kartais net ima jausti pyktį, kas gali sukelti daug nemalonumų, mat jei mimikui teks gintis, na, mimikui teks gintis. Antroji problema atrodytų buvo lyg ir išvengiama. Tai - visokie sargybiniai ir detektyvai, ieškantys didžiojo sprogimo kaltininko, to paties, kur iššlavė didelę dalį žmonijos. Nors oficiali versija skelbia, jog tai padarė elfai, mat tai duoda pretekstą su jais pradėti atvirą karą, nieks neneigia slapto reikalo sustabdyti ir nubausti tikrąjį nusikaltėlį. Ir, reikia pripažinti, aukšti, tamsūs, paslaptingi ir nekalbūs vyrukai - tikrai labai įtartini.

Kaip ir sakiau, per daug jau ten juokų buvo ir greit jie tapo tikrai nejuokingai vulgariais, bei pabodo iki gyvo kaulo. Laimei, antroje knygos pusėje viskas gan staiga liovėsi ir veiksmas ėmė greit judėti į priekį. Pabaiga buvo jau labai gera, tad tikrai skaitysiu ir trečią. O šiai duodu 4/5.