Danny yra dvynys. Jo brolis žuvo avarijoje, kai išgėrusi moteris partrenkė jį einantį iš parko. Tiesiog lemtingai bloga diena. Parke jis buvo tam, kad jo brolis turėtų laiko pasisakyti tėvams, jog yra homoseksualus. Tuomet Sam įsiveržtų namo, mestelėtų kokį kvailą juokelį apie gėjus, kad išsklaidytų įtampą, kaip "kada eisime valgyti tų gėjiškų salotų". Įtampos jie net nesitikėjo, tad planas buvo daugiau bereikalingo atsargumo dėlei. Bet, vietoje to, visas Danny gyvenimas sugriuvo per tas kelias namie praleistas minutes. Tėvus jis užtiko besiriejančius, dėl tėvo neištikimybės, leptelėjo esąs homoseksualus, o tada, lyg tyčia, skambutis į duris. Už jų - pareigūnas, atvykęs pranešti apie Sam žūtį.
Tolesnės Danny tėvų reakcijos reikėjo tikėtis: jie ir išsiskyrė, tad abu perdėtai ėmė stengtis parodyti, jog myli ir palaiko jį, bei, dėl brolio žūties, ėmė pernelyg rūpintis jo saugumu. Tik, kad Danny jau nebegali kvėpuoti šiame narve. Jis nė nežino, kas jis toks. Visas jo gyvenimas buvo praleistas sekant paskui Sam. Jo draugai buvo ir Danny draugai, jo pomėgiai buvo ir Danny pomėgiai. Dabar gi, visas jo gyvenimas iš šalies stebimas per Sam žūties prizmę. Jis nebenori, kad jo tapatybė būtų nusakoma pavieniais žodžiais, mat jie neapibrėžia esmės. Ir kaip galėtų, jei esmės pats Danny dar nerado. Laimei, čia jau į pagalbą greit atskuba nauja draugė Cher, bei gražuolis Rusty.
Graži istorija apie gražią, nors ir kvailą meilę. Patiko, kad herojai buvo skirtingi ir turėjo savo charakterius, nors kartais jie ir atrodė kiek per idiliški ir per gerai pritaikyti kitiems dviems. Įdomus buvo net mokyklos peštukas, bei jo tolesnės reakcijos ir to iššaukta evoliucija. Čia gi, labiausia man nepatiko pats Rustis. Nes ponaitis viską metė nė nepabandęs, o supratęs, kad susimovė, parslinko atgal tikėdamasis, jog jam tuoj pat bus atleista. Pabrėžiu žodį "tikėdamasis", mat nepanašu, jog jis būtų manęs, kad jo atgal kas nors nenorės priimti. Gerai susiskaitė, duodu labai stiprų 4/5, ir jei Peter Monn parašys dar ką nors, tai tikrai paskaitysiu.
