John Burdett "Bankoko Tatuiruotė" | Bangkok Tattoo | Sonchai Jitpleecheep 2

Labai jau nesinorėjo nieko skaityti, tai pasiėmiau antrą knygą John Burdett serijoje Sonchai Jitpleecheep, "Bankoko Tatuiruotė" (Bangkok Tattoo; Sonchai Jitpleecheep 2; ISBN 1400032911; 320p.; Goodreads). Pirmoji knyga man tiesiog fenomenaliai patiko. Bet ši jau tikrai prarado šarmą. Susiskaitė, kaip labai eilinis detektyvas, mat herojai tiesiog prarado savo geriausius charakterio bruožus ir tapo vos ne beveidžiais vardais lapuose. Va, kaip įdomiai pasakiau...

Vienos iš geriausių baro merginų kambaryje nužudytas ir sumaitotas CŽV agentas. Tarp jų būta romano, nors ir vienpusio, kuris baigėsi gan taikiu išsiskyrimu, iki jis vėl ją rado čia, Bankoke. Bet Chanya - gero būdo mergina, tad nors scena ir labai inkriminuojanti, nepanašu, jog ji galėtų taip žiauriai nužudyti vyriškį, net jei jaustų jam ne pačius palankiausius jausmus. Sekantys įtariamieji patys ateina pasikalbėti. Po lemtingojo 9/11 teroro išpuolio Amerikoje, galimybė, jog čia besislepiantiems teroristams po nosimis pasimaišęs CŽV agentas staiga brutaliai mirė - labai tikėtina. Bet šie paprasti musulmonai atėjo čia siekdami išvengti tokios sąsajos su teroristų grupuotėmis, kas sunaikintų visą čia jų egzistuojančią bendruomenę. Jie pasiryžę bendradarbiauti, ar kitaip įtikinti detektyvus, jog ši žmogžudystė tikrai nebuvo teroro aktas. Tad, kaip visgi toks sąlyginai nepavojingas ir nereikalingas vyrukas, gavo tokį nedėkingą galą?

Panašu, jog mirti galima ir dėl tatuiruotės. Esama žymaus meistro, kurio darbų turėti yra bene statuso simbolis. Tam tikrų organizacijų nariai, kaip tarkime Jakudzos, nesibodi nužudyti ir nudirti odą dėl vieno tokio meno kūrinio. Sonchai čia baisiausia ne agento mirtis, jei tik tai buvo tikroji šios priežastis, o faktas, jog to meistro tatuiruotę turi ir Chanya, mergina, kurią jis myli jau nebe pirmame savo gyvenime.

Taip labai paprastai ir kvailai Sonchai tapo eiliniu vyruku. Nebeliko to jo fatališko skausmo dėl prarasto partnerio, nepaaiškinamo nenoro susisieti su amerkiečių detektyve ir t.t. O kad jau jis pasakoja knygą iš savo perspektyvos ir yra jos pagrindinis veikėjas, tad ir istorijos kokybė gerokai smuko mano akyse. Gali duoti tik 3/5, su viltimi, jog trečia knyga bus geresnė.

Peter Monn "The Before Now and After Then" | Iki dabar ir po to

Jau senokai žiūriu Peter Monn kanalus YouTube. Apie jo romaną jaunimui "The Before Now and After Then" (ASIN B00M8B6XLE; 304p.; Goodreads) sužinojau kiek vėliau, bet, kad jau sužinojau, tai turbūt jau nieko nenustebins, kad pasiėmiau paskaityti. Knyga tikrai net labai nebloga, nors klasika turbūt netaps, ir joje tikrai galima rasti gan daug paties Peter.

Danny yra dvynys. Jo brolis žuvo avarijoje, kai išgėrusi moteris partrenkė jį einantį iš parko. Tiesiog lemtingai bloga diena. Parke jis buvo tam, kad jo brolis turėtų laiko pasisakyti tėvams, jog yra homoseksualus. Tuomet Sam įsiveržtų namo, mestelėtų kokį kvailą juokelį apie gėjus, kad išsklaidytų įtampą, kaip "kada eisime valgyti tų gėjiškų salotų". Įtampos jie net nesitikėjo, tad planas buvo daugiau bereikalingo atsargumo dėlei. Bet, vietoje to, visas Danny gyvenimas sugriuvo per tas kelias namie praleistas minutes. Tėvus jis užtiko besiriejančius, dėl tėvo neištikimybės, leptelėjo esąs homoseksualus, o tada, lyg tyčia, skambutis į duris. Už jų - pareigūnas, atvykęs pranešti apie Sam žūtį.

Tolesnės Danny tėvų reakcijos reikėjo tikėtis: jie ir išsiskyrė, tad abu perdėtai ėmė stengtis parodyti, jog myli ir palaiko jį, bei, dėl brolio žūties, ėmė pernelyg rūpintis jo saugumu. Tik, kad Danny jau nebegali kvėpuoti šiame narve. Jis nė nežino, kas jis toks. Visas jo gyvenimas buvo praleistas sekant paskui Sam. Jo draugai buvo ir Danny draugai, jo pomėgiai buvo ir Danny pomėgiai. Dabar gi, visas jo gyvenimas iš šalies stebimas per Sam žūties prizmę. Jis nebenori, kad jo tapatybė būtų nusakoma pavieniais žodžiais, mat jie neapibrėžia esmės. Ir kaip galėtų, jei esmės pats Danny dar nerado. Laimei, čia jau į pagalbą greit atskuba nauja draugė Cher, bei gražuolis Rusty.

Graži istorija apie gražią, nors ir kvailą meilę. Patiko, kad herojai buvo skirtingi ir turėjo savo charakterius, nors kartais jie ir atrodė kiek per idiliški ir per gerai pritaikyti kitiems dviems. Įdomus buvo net mokyklos peštukas, bei jo tolesnės reakcijos ir to iššaukta evoliucija. Čia gi, labiausia man nepatiko pats Rustis. Nes ponaitis viską metė nė nepabandęs, o supratęs, kad susimovė, parslinko atgal tikėdamasis, jog jam tuoj pat bus atleista. Pabrėžiu žodį "tikėdamasis", mat nepanašu, jog jis būtų manęs, kad jo atgal kas nors nenorės priimti. Gerai susiskaitė, duodu labai stiprų 4/5, ir jei Peter Monn parašys dar ką nors, tai tikrai paskaitysiu.

Becky Albertalli "Simon vs. the Homo Sapiens Agenda" | Creekwood 1

Sunku man žiūrėti filmą, jei jis pastatytas pagal knygą, o knygos dar neskaičiau. O, kad jau nuspręsta, jog "Love, Simon" būtinai eisiu pažiūrėti, tai štai ir perskaičiau Becky Albertalli knygą "Simon vs. the Homo Sapiens Agenda" (Su meile, Saimonas; ISBN 00623458671; 303p.; Goodreads). Tai labai paprastas ir gražus jaunimo romanas, kokių yra milijonai tiek knygų, tiek filmų formatu. Tik ten, vietoje Saimono, visuomet matome kokią nors jo atitikmens merginą.

Kartą Tumblr'yje Saimonas perskaitė įkvepiantį įrašą ir po juo paliko komentarą su savo el. paštu. Nepažįstamasis prisistatė Blue vardu ir abu, sutarę jog gerbs vienas kito privatumą, bei anonimiškumą, žinodami tik tai, jog abu lanko tą pačią mokyklą, ėmė susirašinėti. Kartelį išsišnekėję pasijuokė, kaip keista, jog heteroseksuali orientacija laikoma numatytaja, ko pasekoje, tik kitokios orientacijos vaikams tenka tas keblus ir gėdingas pokalbis su tėvais. Deja, po vieno iš tokių pokalbių Saimonas pamiršo atsijungti nuo savo pašto paskyros ir jo laiškus rado bendraklasis.

Saimono pasaulis ima byrėti. Pasirinkimo kaip, kada ir ar iš viso pasisakyti jis nebeturi. Klasiokas, kad ir kaip tai neigdamas, bei tikindamas, jog nei prieš Saimoną, nei jo orientaciją nieko neturi, tiesiogine ta žodžio prasme jį šantažuoja, norėdamas prisigerinti Saimono draugei. Bandydamas gelbėti padėtį, Saimonas po truputį skuba pasisakyti artimiausiems draugams, nesitikėdamas, jog ir čia kils pykčių ir aistrų, mat kiekvieno ego - vis kitaip užgaunamas, ir atrodo niekam nerūpi spaudimas, kurį kenčia Saimonas. Galiausia, supykt sugeba net ir pats šantažuotojas, ko pasekoje tumblr'yje atsiranda dar vienas įrašas, brutalus, žeminantis ir, iš dalies, inkriminuojantis net patį Blue, kurio privatumą Saimonas iki šiol šventai saugojo. Kas jei jis pamatys šį įrašą, išsiaiškins, kas toks tas anonimiškasis Saimonas, ir daugiau niekada nebenorės su juo bendrauti?

Miela ir paprasta knyga, ne tokia įtempta, kokios jos paprastai būna, kas, tiesą pasakius, man buvo labiau priimtina. Viskas žingsnis po žingsnio sprendėsi, ką veikėjai išsiaiškino pasikalbėję, ką patys suprato, kiek pamąstę. Duodu 5/5, jau vien tam, kad ji pasiektų dabartinius paauglius. Gyvenimas lengvesnis, kai žinai, jog nesi vienas toks pasaulyje.

Neven Iliev "Fizzlesprocket" | Everybody Loves Large Chests 2

Pagaliau. Pagaliau gavau paskaityti antrą Neven Iliev knygą serijoje Everybody Loves Large Chests, "Fizzlesprocket" (Everybody Loves Large Chests 2; ASIN B07B42T4YD; 306p.; Goodreads). Pirmoji man labai patiko. Antroji jau ne taip labai, mat per visokius nešvankius juokelius pusė knygos tiesiog nieko nevyko. Bet antroje pusėje viskas ėmė labai spėriai gerėti.

Pastebėjęs, jog kartais net žemoko lygio herojai yra stipresni už jį, Boksis (Dėžius?), mūsų mimikas-skrynia, nusprendė išsiaiškinti kas, kaip ir kodėl, bei, kaip tai pritaikyti sau. Prieitos išvados buvo gan paprastos: jų sugebėjimų statistiką gerokai pakelia jų dėvimi šarvai, amuletai, bei ginklai. Deja, pritaikyti tai praktikoje pasirodė kur kas sunkiau. Mat net jei Boksis būtų nusiteikęs išleisti savo sunkiai (o kartais ir ne visai) uždirbtus auksinius, tai deja aplink tikrai nėra jokios parduotuvės, kuri pardavinėtų dėžės formos šarvus. Natūralus sprendimas buvo išmokti kalvio amato pačiam ir pasigaminti ko reikia. Tik čia, vėl problemos...

Bet kokie monstrai, kad ir kaip jie panašūs į žmones, jiems kelią neaiškią, nesuprantamą baimę. Tad net atrodančio beveik, kaip žmogus, Boksio dauguma tiesiog vengia, bijo ir kartais net ima jausti pyktį, kas gali sukelti daug nemalonumų, mat jei mimikui teks gintis, na, mimikui teks gintis. Antroji problema atrodytų buvo lyg ir išvengiama. Tai - visokie sargybiniai ir detektyvai, ieškantys didžiojo sprogimo kaltininko, to paties, kur iššlavė didelę dalį žmonijos. Nors oficiali versija skelbia, jog tai padarė elfai, mat tai duoda pretekstą su jais pradėti atvirą karą, nieks neneigia slapto reikalo sustabdyti ir nubausti tikrąjį nusikaltėlį. Ir, reikia pripažinti, aukšti, tamsūs, paslaptingi ir nekalbūs vyrukai - tikrai labai įtartini.

Kaip ir sakiau, per daug jau ten juokų buvo ir greit jie tapo tikrai nejuokingai vulgariais, bei pabodo iki gyvo kaulo. Laimei, antroje knygos pusėje viskas gan staiga liovėsi ir veiksmas ėmė greit judėti į priekį. Pabaiga buvo jau labai gera, tad tikrai skaitysiu ir trečią. O šiai duodu 4/5.

Shane Dawson "It Gets Worse: A collection of Essays"

Net nežinau kuo tiksliai, bet antroji Shane Dawson memuarų knyga "It Gets Worse: A Collection of Essays" (ISBN 1501132857; 256p.; Goodreads) man jau ne taip labai patiko, kaip pirmoji. Atrodo, geriausias ir tamsiausias istorijas jis jau papasakojo. Bet vis tiek, buvo smagu paskaityti.

Shane istorija čia prasideda maždaug po jo išsiskyrimo su Linse. Dauguma istorijų sukasi apie jo mylimą močiutę po jos mirties, t.y. paranormalių reiškinių istorijos, kurių geriau jau nebūčiau skaitęs vidury nakties, bei jo naujai atrastą orientaciją. Kaip dažnai nutinka, pagaliau supratęs, kas tau gyvenime trukdo, koks savęs apribojimas ėda akių šviesą, imi geriau suprasti ir didelę dalį likusios gyvenimo patirties. Tad Shane čia tiesmukai viską ir išdeda, nepagailėdamas piktų žodžių tiek siaurapročiams religijos fantikams (Shane ir pats yra tikintis, tad čia tikrai nėra stūmimo ant religijos ir religingų žmonių, jei tik jie nėra bukapročiai), nepasidrovi papasakoti apie baimes dairantis vaikino pasimatymų programėlėse. Įdomiausia skaityti buvo turbūt apie jo pradžią, kaip filmų ir filmukų kūrėjo, režisieriaus karjerą. Prasidėjo viskas mokykloje ir žmogus taip labai skatinęs jo kūrybinį proveržį - visiškai nesuprato jo juokų ir išdėjo viską į šuns dienas!

Džiaugiuosi, kad perskaičiau šias knygas. Jei bus trečia, paskaitysiu ir tą. Shane yra tikrai labai įdomus žmogus, su ne visiems perkandamu (kas matosi ir knygoje) humoro jausmu. Duodu 4/5, nes blogiau visgi nebuvo.

Jordan L. Hawk "Threshold" | Whyborne & Griffin

Patiko man pirma knyga Jordan L. Hawke serijoje Whyborne & Griffin, tad pasiėmiau paskaityti ir antrą, "Threshold" (Slenkstis; Whyborne & Griffin 2; ISBN 0988564971; 249p.; Goodreads). Ši man patiko jau nebe taip labai, net netikėti įvykiai ir tie visi Lovecraftiniai padarai - puikiai suėjo.

Whyborno tėvui jaunėlis sūnus per daug niekad nerūpėjo. Dar mažiau nuo tada, kai tas atsisakė eiti tėvo parinktu keliu. Reikalai tarp jų šiek tiek pasitaisė, kai jaunėlis užsitarnavo naujos pagarbos parodydamas neįtikėtinas žinias ir narsą kovoje prieš monstrus iš kitos dimensijos. Bet net ir po to lengvo apsitaikymo, Whybornas įtariai žiūri į staigų tėvo norą pasamdyti jo mylimąjį, Grifiną, ištirti kas per antgamtiški dalykai vyksta vienoje iš jo anglių kasyklų.

Kasikai girdi vibraciją, dūzgesį, kai kurie net - aiškius su jais kalbančius balsus tame išskiria, žadančius turtingas anglies gijas. Žmonės dingsta, žūva keisčiausių įgriuvų metu, o išgyvenę grįžta pasikeitę, kitokie, nesavi. Vienas kitas toks siūlo galas veda į kasinėjimus, vykusius urvų sistemoje, kuriuose lyg ir nieko labai keisto nebuvo rasta. Iki po Whybornu įlūžo grindys ir jis pateko į naują, žemesnį lygį. Čia sienos apipaišytos keistais piešiniais, vaizduojančiais baisius padarus, valdančius žmones, o tamsoje - kažkas krebžda, šnibžda.

SPOILERIS: nemėgstu, kai susidūrus lengvai fantastikai su lengva moksline fantastika išgaunama tema yra ateiviai prieš kaubojus. SPOILERIS BAIGIASI. Knyga lengvai skaitėsi, bet ta meilės seilės dalis, kur "bet aš maniau, todėl padariau, ką padariau, nes galvojau" labai jau rakštis buvo. Nes puikiai žinai, kaip skaitytojas, jog jie turės viską išsiaiškinti, tai tas gumos tempimas - siutina. Šiai knygai duosiu tik 3/5, bet skaitysiu toliau, nes įvykiai buvo netikėti, o viliuosi, jog dar pasirodys ir praeitoje knygoje buvę blogiukai, tad vilties tikrai yra.

Jurgai Lago

Na, turbūt jau tikrai visi girdėjote, kad šių metų Euroviziją laimėjo apkūni izraelietė su daina, kurioje smagiai apdainuojamos porų išsiskyrimų dramos. Neišsakant nuomonės apie tai, ar daina man asmeniškai patiko ar ne, noriu verčiau išsakyti nuomonę apie gerb. autorę (nes jos papuošalų man netekę matyti, tai turbūt lieknumas irgi dar nėra didžiausia aukštybė) Jurgą Lago, kurios knygą visai neseniai perskaičiau ir taip labai pagyriau.

Portaluose skamba viena ir ta pati žinutė:

Anot šaltinių, čia citata tiesiai iš autorės facebook, bet ar tai tiesa ar ne, jau nebežinau, mat tos žinutės neradau. Bet radau daug kitų, dėl kurių man labai gėda. Gėda, kad esame iš bendros tautos, gėda, kad skaičiau tą knygą ir gyriau, gėda, kad pas mus tiek daug tokių, kurie taip garsiai rėkia nesuprasdami apie ką rėkia.

Pradėkime nuo pradžių: "norėdamas įžeisti kitus, nusipelno kritikos" - taip, atsiprašau, neabejoju, Jus, gerb. Lago, labai įžeidė daina apie tai, kaip pana išsiskyrė su bachūru ir dėl to jai širdies neskauda, mat jis ją pametė, tai ir nėra jos vertas. Matau labai daug reikalo įsižeisti. Nes geriau būtų buvusi Saulėlydžio žinutė, kur kai paliko bachūras, tai gyvenimas baigėsi ir pana prasėdėjo namie, užasidarius, iki ją vos ne spirte išspyrė laukan prasivėdint galvos.

Jos daina nėra apie tai, kad visi vyrai yra kvaili berniukai. Jos daina yra apie tuos vadinamus fuckboys. Auginkit sūnus, kaip žmones, ir tokios dainos jiems niekada nekels nerimo ir nemigos.

Jei nemokate anglų kalbos, nesigilinkite į kontekstą, mat jis praskrido virš galvos taip toli, kad gali virsti tuo kažkurių metų Vokietijos laimėtojos satelitu.

Jos dainos tikslas nėra kiršinti abi lytis, o pasakyti, jog jei išsiskyrei su vaikinu, tai dar ne pasaulio pabaiga, eik pasilinksmink su draugėmis, gyvenimas tęsiasi. 

MeToo judejimo metu nusižudė du prievartautojai? Kažkaip nelabai gaila, net nežinau. Gal išmokim pagaliau, nekaltint aukų, kad tapo aukomis, a, gerb. Lago? nes dabar pati daug verkiat, kaip jus visi užsipuolė. 

Aš irgi galvojau, kad gal kažką Jūsų čia iš konteksto ištraukė, tai atėjau į facebook ir supratau, kad man per daug gėda, jog pagyriau tokį intelekto stokojantį žmogų kaip Jūs. Kaip paauglė ginate bukas nuomones ir teigiate, kad jums patinka žmonės, kurie turi savo nuomonę, nors akivaizdu, jog jums jie patinka tik tada, kai ta nuomonė atitinka jūsų. Niekuo nepasidomėjot. Sakot Jūsų pasisakymą išėmė iš konteksto, bet pati cituojate dainos reikšmę iš New York Times. Žiniasklaida - blogai, nebent ji atitinka mano nuomonę. Skambat vos ne kaip JAV prezidentas, oho!

"Man žmogus gražus visoks" o tada "ką jau čia skrynia - konteineris!" - negėda? Jūsų mamai negėda? Nes maniškė man turbūt ausis nuluptų, jei žmogų pavadinčiau konteineriu, kad ir kaip ginčiausi, jog jų išvaizda man nerūpi.

Dar kartą, dainos esmės nesupratot, oi kaip nesupratot, ir jums net nerūpi, kad nesupratot. O kai nerūpi, tai arba tai yra paaugliškas užsispyrimas, arba jums tikrai patinka naujai sulauktas dėmesys. Sveikinu, jūs esat kūda pikta boba, as oppose to stora pikta boba.

"Mėgstu žmones, turinčius savo nuomonę", bet tada jūsų kolegė išsakė nuomonę, kuri prieštaravo jūsiškei ir ji jau fake news, ane? Tsk tsk, kaip jie taip drįsta turėti savo nuomonę, kuri nėra tokia teisinga, kaip jūsų, PC nesugadinta ir tiesmuka. Manieros jūsų irgi nesugadino. Dėl intelekto jau irgi imu abejoti. 

Eikit geriau Dragūno paklausyt, lietuviškai gal bent suprasit, apie ką daina, nes angliškai tai dievaži, ne kažką be "stupid boy" girdėjot.

Gėda man dėl jūsų. Gėda, kad esat autorė. Geriau daugiau neberašykit. Nes feminizmą agresyvų ir pas jus galima prikišt. Mergaitę užaugino diedų šutvė, padarė pačią vos ne vyru, tada numetė laukt namie. Atėjo bachuriukas, kuris nieko nemoka, tik "moteriškus" darbus ir vai, kokia graži rolių apsikeitimo istorija. Moteris gali būti karė, o vyras gali namie indus suplauti. Bet neduok die tu neverksi, jei fuckboy tave paliks, tada tai jau tu pikta agresyvi stora feministė. 

Craig Alanson "Black Ops" | Expeditionary Force 4

Trečioji knyga, jei pamenat, man pasirodė kiek pratampyta. Tad ketvirtą knygą Craig Alanson serijoje Expeditionary Force "Black Ops" (Expeditionary Force 4; ASIN B07121G4ZC; 673p.; Goodreads) ėmiau jau kiek atsargiau. Laimei ši, nors ir labai ilga, tačiau nenuvylė.

Linksmoji Piratų Šutvė susitelkė į vieną tikslą: užtikrinti, jog žemei niekas nebegresia. Tam jiems reikia žinių iš tų šaltinių, kurie būtų labiausia suinteresuoti pakenkti žmonijai. Padedami Didingojo Skipio, jie mokosi kovoti, šaudyti ir netgi pilotuoti visa ką tik turi ateivių, tad sužinoję apie priešų planus, netruko sukurpti pakvaišusio plano. Jie, sabotažu, sukiršins dvi priešų gentis. Mat jei tie kovos tarpusavyje, tai jau į Žemę tikrai niekas nenorės vykti, ypač turint galvoje, jog kelionė ten nebūtų labai trumpa dėl wormhole stokos.

Kitos problemos, tuo tarpu, tik rimtėja. Skipis įlindo į rasto žuvusio DI konteinerį norėdamas pažiūrėti, kaip ten viskas veikė ir gal būt rasti užuominų apie tai, kas tą DI pražudė. Atsakymai, deja, nei jo, nei Džo Bišopo, visai nenudžiugino. Rasė, kuri sukūrė šiuos DI, nenorėjo, kad jie, jei jau taip nutiktų ir DI taptų sąmoningi, kad jie dar ir priešiškai nusiteiktų, tad apsidraudė sukurdami ir priešnuodį šiems genialiems padarams. Tai toks kirminas-virusas, kuris, atrodo, ir suėdė rastą DI. Ar tai reiškė, jog DI tapo agresyviu? O gal tai pats kirminas, kuriame radosi klaida? Deja, į šiuos klausimus Skipis atsakyti nespėjo, mat kirminas pabudo ir jame, palikdamas visą Piratų Šutvę mėginti pritaikyti turimas žinias ir išgyventi, iki Skipis tą kirminą įveiks, arba...

Prijuokino vietomis iki ašarų. Kitose vietose įtampa neleido atsitraukti. Dar trečiose įtampa neleido atsitraukti, bet Skipio komentarai juokino iki ašarų. Žodžiu, 5/5, nes ką jau čia.