Joe Hill - Nos4a2 | Nosferatu

Jau senokai skaičiau Joe Hill knygą "Širdies Formos Dėžutė", deja ji man tikrai nelabai patiko, tad ir apie autorių užmiršau. Iki po kojom pasimaišė jo "Nos4a2" (Nos Four A Two; ISBN 0062200577; 704p.; Goodreads). Ir nors ši knyga irgi į mano mėgiamiausius nepateks, bet ji tikrai geresnė. Nors gal geresnė, nes ne vertimą skaičiau, kas ten dabar žino.

Charles Manx, daugiau nei viena prasme, yra nosferatas. Jis maitinasi kitų žmonių džiaugsmu ir jaunyste, taip pats išlikdamas jaunas, sveikas, ir atrodytų - nemirtingas. Žinoma, tam gerti kraujo jam nereikia, o jis ir nenorėtų. Vietoje to jam tereikia išgelbėti vaikus pasiimant juos į Kalėdų Šalį. Vaikus, kuriuos tėvai būtų pražudę, užauginę blogais žmonėmis. Su juo jie amžinai bus laimingi, Kalėdų Šalyje visada smagu, o būti liūdnam - nusikaltimas! Charles Manx šventai tiki, jog tai ką daro yra teisinga. Ir niekas jo nesustabdys, nuo surūgėlių suaugusių jis išgelbės tiek vaikų, kiek tik pajėgs!

Victoria McQueen buvo bene vienintelė auka, kuri paspruko, ir tai tik dėka jos sugebėjimo atverti Trumpesnį Kelią. Tas sugebėjimas - toks pats, kokį turi ir Charles Manx, skirtumas tik tas, jog jos gebėjimas kelius atveria čia, vietoje, o ne jos galvoje, ir žmonių per tą kelią ji nevedžioja. Jos susidūrimas su Kalėdų Šalimi buvo nurašytas, kaip protinis sutrikimas sukeltas traumos susidūrus su iškrypėliu Charles Manx. Ją visą gyvenimą nuo to sutrikimo gydė, tad nenuostabu, jog iš morgo dingus Charles Manx kūnui - jai taip labai norisi apie tai nieko nežinoti ir negirdėti. Nepaisant net to, jog ji greičiausia vienintelis žmogus, galintis sustabdyti Manx'ą.

Nors knyga už Širdies Formos Dėžutę geresnė, bet, kaip ir minėjau, į mėgstamiausius ji tikrai nepaklius. Jau vien tas užtęstumas - neįtikėtinas, nors knyga tikrai gerai parašyta ir lengvai skaitoma. Duodu 5/10, nei mažiau, nei daugiau. 

Įvairovė: C.S. Pacat - The Summer Palace | Captive Prince 3.5

Gražios tos C.S. Pacat knygos. Vis bandau lėčiau skaityt, bet prisėdi ir jau, žiūrėk, pabaigei. Taip buvo ir su "The Summer Palace" (Captive Prince 3.5; ISBN13 9780987622303; 30p.; Goodreads), suskaičiau per vieną naktį, ką mano pervargus galvelė jau ne dažnai leidžia.

Istorijos veiksmas vyksta po trečiosios knygos, tad jas tikrai reikėtų perskaityti, prieš imant šią. Po žiauraus karo su regentu ir tais, kurie buvo jam ištikimi, ar kitaip nenorėjo pripažinti Damiano teisės į sostą, Damianas ir Laurent pagaliau atgavo savo karalystes. Apsigydę žaidas jie abu grįžo į sostus, kad sutvirtintų savo pozicijas, išvalytų savo šalis nuo opozicijos, ir gal būt, pagaliau, įvestų tvarką. Bet prieš išsiskirdami sutarė, kad kai viskas pagaliau baigsis ir nusistovės, jiedu susitiks vienoje iš Akielo vasaros pilių ir pagaliau pailsės. Ir šiandien atėjo ta diena.

Laurent stebėjo kelią, Akielo drabužiuose, su savo dabar jau kur kas ilgesniais auksiniais plaukais ir neįdegančia, bet nusvylančia oda, ir laukė jame pasirodant Akielo Karaliaus su palyda. Bet Damianas pasuko iš kelio, skubėdamas pagaliau pamatyti savo draugą, savo mylimąjį, ir atvyko ten ankščiau, taip nustebindamas tiek Laurent, tiek ir tą minimalią tarnų, bei sargų atsargą pilyje. Damian skubėjo pailsėti, pasikalbėti ir, Laurent pastūmėtas, gal būt aptarti kurios šalies tradicijų jie laikysis naujoje savo pilyje, ant šalių sienos.

Istorija labai graži ir labai maloniai dar kartą užbaigė knygas (nors yra dar viena trumpa istorija, ir iki jos beveik prisikasiau). Džiaugiuosi, kad šitiem dviem pagaliau yra bent kiek ramybės. Duodu 10/10, nes, nu ką čia su 30 puslapių.

Jeanine Frost - Bound by Flames | Ugnies Pančiuose [Night Prince 3]

Kaip labai man reikėjo šios knygos, taip laiku į nagus papuolė. Jeanine Frost knyga "Ugnies Pančiuose" (Bound by Flames; Night Prince 3; ISBN 0062076086; 342p.; Goodreads) buvo mano blogos nuotaikos ir to aukščiausio trijų dienų depresijos taško skaitinys, padėjęs išsikrapštyti iš tų abejonių ir svarstymų apie viso ko prasmę. Žinot gi, kaip būna. Ir pati knyga buvo geresnė nei abi prieš tai buvusios, tad spėju ir tai padėjo, ne vien faktorius, kad va, apie Drakulą.

Tai jau kur kas tamsesnė, bet ir kur kas geresnė knyga, nei praeitos dvi. Ir greitis labai geras, bet tokiu tempu sukant įvykius, man šiek tiek sunku juos aprašyti, tad jau dovanokit, kaip yra taip yra. Szilagyi ir toliau tampo Drakoną už uodegos. Ten kur negali patraukti žmogaus savo pusėn - visaip stengiasi įsprausti pagalį tarp ratų, pakenkti. Tokiu būdu Vlado namuose atsiranda išdavikas. Prisidengę napalmo bombų išpuoliu jo paties namuose, jie pagrobia Leilą, kuri kovojo pirmose gretose, stengdamasi išgelbėti kuo daugiau mirtingųjų Vlado darbuotojų. Szilagyi visu gražumu parodo savo veidą ir neapykantą princui kankindamas Leilą ir siųsdamas jam filmuotą medžiagą, kad tik nepraleistų nė akimirkos. Bet nuvertinti priešą, net tokią jauną vampyrę, kaip Leila - didelė klaida.

Vladas neabejoja, kad Leila padarys viską, ką galės, kad išgyventų iki ją suras. Jei Szilagyi nori karo, karas bus. Vladas seka visais įmanomais pėdsakais, tuo pačiu akylai saugodamas visus Leilai brangius žmones, ir leisdamas mums sužinoti šiek tiek daugiau, apie savo praeitį, gyvą ir pomirtinę. Apie šeimą, savo virtimą vampyru ir tą begalinį troškimą išgyventi. Iš tiesų, manau jog tai buvo gražiausia knygos dalis: Vladas turi labai svarų požiūrį į žmones, kurie nesilaiko į savo gyvenimą įsikibę nagais, ragais ir dantim. Jo supratimu, jei stengsiesi dėl tikslo, tai jokia kliūtis tavęs nesulaikys, o jei sulaikys, tai tu nepakankamai stengiesi. To paties požiūrio vedamas jis tiki, jog tie, kuriuos priėmė į savo šeimą dabar, jei sako, kad gali, atlaikys, tai ir gali, atlaikys. Tad kai Leila išlaisvinama su baisiu prakeiksmu, jis nė nedvejodamas sutinka išbandyti pačius baisiausius jos siūlytus būdus jį sulaužyti. Ir nors tai pasirodo nėra taip jau lengva, jų vis vien laukia gan smagi staigmena, kai ras tą, kuris tą prakeiksmą ant jos uždėjo...

Taip tad. Knyga man labai patiko. Labai, labai patiko. Bet tai reiškia, kad paskutinę saugosiu, kiek galėsiu, mat tai jau bus paskutinė, o šios man tikrai labai reikėjo ir ji papuolė labai laiku. Šiai tuo kartu duodu 10-10, net norint negalėčiau duoti mažiau.

Neil Gaiman - Koralina | Coraline

Jau labai seniai norėjau paskaityti Neil Gaiman'o "Koralina" knygą (Coraline; ISBN 0061139378; 162p.; Goodreads), tad džiaugiuosi, kad galiu iš "perskaityti" sąrašo išbraukti dar vieną. Vis atidėdavau, nes niekaip negaliu prie Gaiman'o priprasti. Jis, kaip koks Murakamis, nesupranti ar mėgsti, ar nemėgsti. Bet dabar jau pradedu manyti, jog visgi mėgstu, nes ir ši knyga buvo labai smagi ir net kiek baisoka.

Koralina su tėvais atsikraustė į naują namą. Kažkada jis buvo padalintas į butus, ir tai bene vienintelis Koraliną džiuginantis dalykas lietingomis dienomis, mat tada ji bent jau gali aplankyti kaimynus. Gražiomis ji gali eiti tyrinėti aplinką lauke. Prastomis veiklos viduje tikrai trūksta, o abu jos tėvai pernelyg užimti savo darbu, kad dar ir su ja žaistų. Bet prireikus, jie randa dukrai užduočių. Suskaičiuok visus langus, rask visus mėlynus objektus, pažiūrėk, kas slepiasi už kiekvienų durų. Koralina visa tai tvarkingai įvykdė. Neatidarė ji tik vienų durų, vienintelių užrakintų visame bute. Anot jos mamos, už jų tik siena tarp jų ir kaimynų, bet Koralina norėtų pamatyti...

Keistenybės prasideda jau tą pačią naktį. Pirmiausia dėl durų ją įspėja kaimyno Bobo pelės, per jį jai perdavusios įspėjimą, kad neitų pro užrakintas duris. Tada kažkas patamsyje ima šniukštinėti jų name. Ir galiausia, ji patenka ten. Kitur. Čia lyg ir jos namai, bet kitokie. Viskas, atrodo, pritaikyta būtent jai. Jos Kitas Tėtis negamina keistenybių, o Kita Mama visada pasiruošusi su ja pažaisti. Koralina čia labai laiminga, nepaisant to keisto kirbesio paširdžiuose, jog kažkas čia, Kitur, net labai negerai. Ir tai ne dėl tų juodų, šaltų sagų, įsiūtų į jos Kitų Tėvų akis. Koralina nori namo. Ir juk nėra taip, jog ją čia kas per prievartą laiko. Bet jos Kiti Tėvai labai be jos liūdės, tad ji tikrai turėtų grįžti, kuo greičiau. Net jei tam reikės palikti Koralinai labai nemalonios motyvacijos jos tikruosiuose namuose.

Smagiai susiskaitė. Žiūrėjau sau naktį Stranger Things 2, pagalvojau, kad gal kiek šiurpu jau, reik eit miegot, o tada dar šioje knygoje, prieš miegą, visokie dalykai dėtis pradėjo. Duodu 9/10, įdomi knygelė.

Įvairovė: C.S. Pacat - Green but for a Season | Captive Prince 2,5

Kas žinot, kas ne, bet neseniai suskaičiau Captive Prince trilogiją iš naujo. Tai man priminė, kad esama trumpų tarpinių istorijų, tad nusprendžiau, kad gal jau tikrai metas ir jas perskaityti. Pirmoji buvo C.S. Pacat "Green but for a Season" (Žalias tik sezonui?; Captive Prince 2,5; ISBN B01LB1H41E; 24p.; Goodreads), kurios veiksmas vyksta tarp antros ir trečios knygų.

Jord - didelis niekas iš prastuomenės, eilinių mirtingųjų, su išlavintu talentu kovose peiliais. Dėl būtent jo sugebėjimo kovoti, kažkada seniai, princas Auguste jį pastebėjo, ir paėmė tarnauti į armiją. Vėliau, princui Auguste kritus karo lauke ir jo mėlynas vėliavas pakeitus raudonomis, regento vėliavomis, tokie prastuoliai, kaip Jord tapo nebereikalingi. Žinoma, turbūt buvo tokių, kurie prisiplakė į raudonas gretas, bet Jord nebuvo iš jų. Jis, kartu su keliais kitais, ėmė bandyti laimę kituose karių reikalinguose darbuose. Iki paaugo Auguste brolis, princas Laurent, perkando savo dėdės regento žaidimą, ir nusprendė suburti savo Princo Sargybą. Čia galės tarnauti tik geriausi. O jo brolis tikrai žinojo, kas tokie - geriausi. Tad Laurent susirinko tuos, kurie buvo atrasti jo mirusio brolio, ir neperbėgo pas regentą.

Šiandien Jord - kapitonas. Laipsnis, apie kurį toks masių stuobrys, kaip jis, negalėjo nė svajoti. Ir tikrai ne tokiu atveju, kai grupėje esama aukštuomenės sūnaus, priversto tarnauti princui. Gal būt tai ir buvo tas raktažodis, neleidęs princui Laurent atiduoti šios pozicijos Aimeric, o perleisti ją kažkam, kas jo gretose stovi savo noru ir mato jį, kaip savo princą, karalių.

Graži trumpa istorija. Buvo įdomu pamatyti dar mažyti Laurent, bandantį susitvarkyti su jam spendžiamais spąstais. 10-10, nėr čia ko smulkintis.

Stephen King - The Gunslinger | Ginklininkas [The Dark Tower 1]

Jau labai seniai pirkau šią knygą, bet ji, kaip gulėjo, taip gulėjo. Dabar gi, kai išleidinėja ten tą serialą, prisiminiau, kad turiu, tad suskubau perskaityti, prieš žiūrint. Bet Stephen King jau ir šiaip nėra mano mėgiamas autorius, tad jo "Ginklininkas" (The Gunslinger; The Dark Tower 1; ISBN 0452284694; 231p.; Goodreads) man taip labai užkliuvo, kad net nežinau, ar noriu žiūrėt tą serialą. Buvo labai neįdomu.

Tai labai lėta istorija apie Ginklininką, paskutinį tokį, medžiojantį vyrą juodais drabužiais per griūvantį pasaulį ir tuščią dykumą. Savo sunkios kelionės metu jis sutinka žmonių, kartais jie jam padeda, kartais jis juos myli, kitais kartais išžudo visą kaimą ir eina tolyn. Jam ramiau užmigti nužudžius jį priėmusį šeimininką, nei laukti vyro juodais drabužiais paspęstų spąstų. Jų jis jau pakankamai matė. Kad ir ta moteris, kuriai jis paliko žodinį kodą, kurio dėka jos iš mirusiųjų prikeltas draugas viską prisimintų ir papasakotų jai apie tai, kas slypi anapus. Tos žinios išvarys ją iš proto, bet ji vis vien pasakys tą žodį. Ne dėl to, kad taip labai nori sužinoti, o tiesiog dėl to, jog žmonės tokie jau yra. Protas, gavęs progą, pats save suėda iš baimės būti suėstam.

Bet vyras juodais drabužiais nėra tikrasis Ginklininko tikslas. Jis tik kliūtis tarp jo ir Tamsiojo Bokšto. Tamsusis bokštas yra pasaulių, laiko, erdvės, galimybių neksusas, jame yra viskas ir nieko, nes jis yra viskas ir niekas. Jis aprėpia visatą, kitą, tas už jas, ir tai, kas yra ten, kur visatos baigiasi, ir net tai, kad slypi toliau. Bet Tamsusis Bokštas stovi ten, toli, už dykumos, kur baigiasi pasaulis, kur nieko nėra, tik demonai ir košmarai. Ir spąstai.

Geriausia įsiminė man tas monotoniškas dūzgimas bandant aprėpti begalybę. Visi jau esate skaitę tokių knygų, o labiausia patiks tiems, kas jų skaitė mažiausiai. Tokia gera filosofija, bet jau ne kartą aš per tokią dykumą ėjau, ir mačiau tokį pasaulį, kur traukinio bėgiai, anot legendos, pastatyti ten dievų. 4/10, negaliu daugiau. Jei kam įdomu, turiu padrožtą anglišką knygą, mesiu ją į sena.lt, kai tik bus laiko.

Christina Henry - Alice | Alisa [The Chronicles of Alice 1]

Niekaip negaliu prisiminti, kaip radau šią knygą ir kodėl pasiėmiau paskaityti. Lyg ir neturėjau jos sąrašuose. Ir, nors šiaip jau Alisos Stebuklų Šalyje perpasakojimus mėgstu, aktyviai jų neieškau. Bet, kad jau perskaičiau, tai ir pakalbėkim apie Christina Henry knygą "Alisa" (Alice; The Chronicles of Alice; ISBN 0425266796; 291p.; Goodreads). Pirmiausia tai, ši knyga tikrai būtų buvus ne pro šal Spalio mėnesį: ji tamsi ir baisi. Ir nors tai ne pati geriausia baisi Alisos istorija, ji tikrai labai nebloga.

Jau daug metų Alisa gyvena ligoninėje, kas dien dozuojama neaiškiais vaistais, ir kankinama baimės, kad Zuikis buvo tikras. Vienintelis kitas asmuo, su kuriuo ji gali pasikalbėti yra vyriškis kitoje palatoje, toks pats pamišėlis, kaip ir ji. Ar gal net labiau. Ji tik kliedėjo, todėl buvo uždaryta. Jis, Hatčeris, sukapojo daugybę žmonių savo kirviu. Bet, toks kaimynas, ypač turint galvoje, jog jis nusiteikęs tiek draugiškai, kiek to galima tikėtis iš tokio asmens, geriau nei jokio. Jis - visuomet pilnas energijos, juda, ir atrodo tiki, jog kada nors išeis iš šios ligoninės. Deja, jis tiki dar ne tokiais dalykais. Jo teigimu, po ligonine esama uždaryto monstro. Monstro, kuris bunda... Ir štai vieną naktį institucija paskęsta liepsnose.

Alisa ir Hatčeris yra vieninteliai žmonės matę Džebervokį kylantį iš liepsnų, tad greičiausia tai jų pareiga rasti, kaip tą padarą nugalėti. Laimė, kad nebedozuojama Alisa ima prisiminti nuotrupas apie baisumus, kuriuos kažkada patyrė Senajame Mieste, tame pačiame į kurį jiedu dabar smelkiasi vis giliau. Mat padėti jiems gali tik šias gatves valdantys bosai, kad ir kokie žiaurūs jie būtų. Klausimas tik, ar jų abiejų prisiminimai verti šio vargo, ir ar Alisa nepalūš dar kartą, kai į paviršių iškils visi kankinimai, kuriuos jai teko išgyventi.

Šioje knygoje labai daug kraujo ir žudynių. Istorija tamsi ir baisi, bet tikrai nebloga. Galiu lengvai duoti jai visus 9/10. Šiek tiek priminė American McGee Alice, tik vietoje magiškų būtybių čia buvo gan rimti gangsteriai.

A.R. Torre - If You Dare | Jei Išdrįsi

Oho. Baigiau Deanna Madden trilogiją, su A.R. Torre knyga "If You Dare" (Jei Išdrįsi; ISBN 0316386693; 368p.; Goodreads), ir tikrai nesitikėjau tokios pabaigos. Istorija praktiškai nušoko nuo įprastos savo tėkmės ir temos, susitelkė į kitus Deannos gyvenimo aspektus ir prasuko pro visus posūkius taip, kad tik laikykis!

Deanna praranda sąmonę. Atsibunda su sulaužyta nosimi, skyle atmintyje ir kažkokiu neramiu kirbesiu širdy. Viskas ima telktis į vieną, tamsų, nemalonų gniutulą. Ta erzinanti moteris kaimynystėje. Jos narkomanas pagalbininkas ima įžūlėti. Jos vaikinas nekelia ragelio, o pasikapsčiusi atmintyje, ji beveik tikra, kad tai jis sulaužė jai nosį. Atrodo... Bandydamas ją nuraminti? Ar ji pralaimėjo kovą su savo tamsiąja puse? Ar jis gynėsi? Smogė jai, ir atjungęs - spruko nuo pabaisos? Jei taip, tuomet kas ją šitaip suerzino? Ką jis padarė?

Prie Deannos durų pasirodo policija. Apsiginklavę klausimais ir pasiruošę apieškoti jos nuosavybę. Deanna buvo visiškai tikra, kad išvalė viską, ką tik reikėjo išvalyti tada, kada reikėjo valyti. Bet štai jie eina prie jos automobilio. Ištraukia iš ten jos peilį, su jos pirštų antspaudais. Ir jos vaikino krauju. Deanna suimama už mėginimą nužudyti savo vaikiną.

Va čia tai jau buvo tikras, rimtas detektyvas, geresnis nei dauguma dabar rašomų ir skaitomų. Knyga man labai patiko. Gaila, kad tik trilogija, o ne visa serija. Bet, ką padarysi, 10/10, ir bendrai tiek pat.