Tai labai lėta istorija apie Ginklininką, paskutinį tokį, medžiojantį vyrą juodais drabužiais per griūvantį pasaulį ir tuščią dykumą. Savo sunkios kelionės metu jis sutinka žmonių, kartais jie jam padeda, kartais jis juos myli, kitais kartais išžudo visą kaimą ir eina tolyn. Jam ramiau užmigti nužudžius jį priėmusį šeimininką, nei laukti vyro juodais drabužiais paspęstų spąstų. Jų jis jau pakankamai matė. Kad ir ta moteris, kuriai jis paliko žodinį kodą, kurio dėka jos iš mirusiųjų prikeltas draugas viską prisimintų ir papasakotų jai apie tai, kas slypi anapus. Tos žinios išvarys ją iš proto, bet ji vis vien pasakys tą žodį. Ne dėl to, kad taip labai nori sužinoti, o tiesiog dėl to, jog žmonės tokie jau yra. Protas, gavęs progą, pats save suėda iš baimės būti suėstam.
Bet vyras juodais drabužiais nėra tikrasis Ginklininko tikslas. Jis tik kliūtis tarp jo ir Tamsiojo Bokšto. Tamsusis bokštas yra pasaulių, laiko, erdvės, galimybių neksusas, jame yra viskas ir nieko, nes jis yra viskas ir niekas. Jis aprėpia visatą, kitą, tas už jas, ir tai, kas yra ten, kur visatos baigiasi, ir net tai, kad slypi toliau. Bet Tamsusis Bokštas stovi ten, toli, už dykumos, kur baigiasi pasaulis, kur nieko nėra, tik demonai ir košmarai. Ir spąstai.
Geriausia įsiminė man tas monotoniškas dūzgimas bandant aprėpti begalybę. Visi jau esate skaitę tokių knygų, o labiausia patiks tiems, kas jų skaitė mažiausiai. Tokia gera filosofija, bet jau ne kartą aš per tokią dykumą ėjau, ir mačiau tokį pasaulį, kur traukinio bėgiai, anot legendos, pastatyti ten dievų. 4/10, negaliu daugiau. Jei kam įdomu, turiu padrožtą anglišką knygą, mesiu ją į sena.lt, kai tik bus laiko.
