2017 m. spalio 15 d., sekmadienis

Philip K. Dick - Ar Androidai Sapnuoja Elektrines Avis?

Techniškai, čia mano antras šios knygos skaitymas. Bet realybėje, tai skaičiau, kaip pirmą. Mat Philip K. Dick knygą "Ar Androidai Sapnuoja Elektrines Avis?" (Do Androids Dream Electric Sheep?; Blade Runner 1; ISBN 0345404475; 244p.; Goodreads) skaičiau prieš daugiau metų, nei noriu prisiminti, tais laikais, kai galvų medžiotojo profesija man atrodė labai reali, ir labai pageidautina. Dabar gi taip skaniai susiskaitė, kad net nustebau. Negerai, kad mokslinė fantastika pas mane turi tokią jaukią mylimą vietelę dūšioj, o aš jos tiek mažai skaitau.

Rick Decard - galvų medžiotojas, su leidimu žudyti, žinoma. Jo darbas yra testuoti įtartinus individus ir jei jie to testo neišlaiko - juos sunaikinti, bet kokia kaina, sustojant tik tuo atveju, jei grėsmė iškyla gyviems žmonėms. Nes Dekardas medžioja androidus, kurie apsimeta žmonėmis. Šie androidai tyčia daromi kuo labiau panašesni į žmones. Jie tarnauja Marse, kolonijoje, į kurią žmonės pasitraukė, kai Žemę apglėbė radioaktyvios dulkės ir išžudė gerą dalį gyvybės. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių tie androidai nenorėjo likti Marse, ir iš jo spruko, kaip galėdami, t.y. - net jei tekdavo prasižudyti sau kelią. Būtent dėl to jie ir yra tokie pavojingi: androidas, kad ir koks žmogiškas, neturi empatijos, ir to pasekoje nejaus širdgėlos, jei teks nužudyti žmogų, kad galėtų užimti jo vietą darbe, gyvenime, visuomenėje.

Viena grupė tokių androidų susikūrė sau ištisą uždarą ratą, kuriame tvarkingai ir atsargiai gyvena, kaip žmonės. Dekardui juos atradus prasideda baisi medžioklė, pražudžiusi jį apmokiusį agentą. Dar blogiau, spaudimas sunaikinti androidus kyla ne tik iš noro išgyventi, bei darbdavio, bet ir kitos, partnerių firmos, kurie jam į pagalba atsiunčia, taip, ne ką kitą, kaip pačią moderniausią įmanomą androidę, tokią žmogišką, jog Dekardas ima abejoti jų empatijos stoka. Kas nepultų žudyti, jei tai būtų vienintelis būdas išgyventi?

Nežinau, ar ši knyga panaši į dabar išleistą filmą, nes net senasis taip, na, gan laisvai paremtas bendra istorija. Jei mėgstat cyberpunk, tai čia tikrai būtinas skaitinys jūsų sąraše, juoba, kad knyga labai lengva skaityti ir suprasti. Iš manęs žinoma 10/10, kitaip būti negali. Tiems kam įdomu, kodėl čia techniškai pirma knyga - toliau knygos rašytos nebe šio autoriaus, tad tiesą pasakius aš nelabai noriu jas skaityti. Gal kada nors.

2017 m. spalio 13 d., penktadienis

Įvairovė: Angie Thomas - The Hate U Give

Eina sau. Ne bet rimtai. Kur šita knyga buvo ankščiau? Kodėl mums jos niekas neišverčia? Angie Thomas knyga "The Hate U Give" (ISBN 1406372153; 438p.; Goodreads) patenka į mano šių metų geriausių knygų topą. Tai tikrai geriausia contemporary tipo knyga kokią iš vis kada nors skaičiau. Damn, kaip gerai būtų dar viena tokia, bet kas gali jai prilygti?

Starr gyvenimas ir taip buvo gan sudėtingas. Ji lankė gerą, kaip supratau, privačią mokyklą, kur be jos buvo gal tik dar vienas ar du juodaodžiai. To pasekoje, ji jautė spaudimą elgtis, kaip balti vaikai, kad nepasirodytų juoduke iš kaimynystės. Namuose, tuo tarpu, visa tai reikėdavo tuoj pat nusipurtyti, kad savo juodaodžiams draugams nepasirodytų pernelyg užrietusi nosį, ar norinti būti baltąja. O kur dar ir šiaip paaugliškos problemos. Vieną vakarą, ar greičiau jau, per vieną nelemtą vakarą, visos šitos problemos virsta dulkėmis, mat jos gyvenimas, visos bendruomenės gyvenimas, sugriūva, kai prieš jos akis šaltakraujiškai sušaudomas jos vaikystės draugas Khaleel. Policininkas, sustabdęs juos be jokios rimtos priežasties, ėmė irzti dėl kiekvieno menkniekio, ištempė Khaleel iš automobilio, ir kai jis pasilenkė paklausti išsigandusios Starr ar jai viskas gerai - paleido daugybę šūvių į vaikino nugarą.

"Gangsteris", "nusikaltėlis", "narkotikų dyleris" - skamba nauji Khaleel epitetai. Net, atrodo, simpatingiausi žmonės labiau gaili prieš kamerą verkšlenančio policininko tėvo, mat jo sūnus išgyvena tokius baisius išpuolius už "padarytą klaidą". Juk ei, Khaleel tikrai buvo dyleris, tai koks skirtumas, vis tiek būtų miręs, vienu gangbangeriu mažiau. Bet Starr žino tiesą ir pamažu, stumiama pykčio, neteisybės, bei tokių pozityvių dalykų, kaip šeimos palaikymas, bendruomenės vieningumas, ji išdrįsta prabilti, net grasinama ir nurašoma tokių, atrodo saugoti ir gerbti prisiekusių asmenų, kaip pareigūnai, ar geriausi draugai. Prasideda protestų, virtusių riaušėmis, virtusių karo zona istorija.

Negaliu apsakyti, kokia ši knyga įdomi ir svarbi. Kartais net pamiršdavau, jog skaitau grožinę literatūrą, mat užtektų pakeisti pavadinimą, vardą, ir jau žiūrėk, matei apie tai reportažų tikrovėje. Pasaulis yra baisi vieta, ir man belieka tikėtis, kad kam nors ši knyga atvers akis. Duodu 10/10, buvo nuostabu.

2017 m. spalio 11 d., trečiadienis

Laini Taylor - Strange The Dreamer [1]

Paprašiau rekomendacijos ir gavau Laini Taylor knygą "Strange The Dreamer" (Strange The Dreamer 1; ISBN 0316341681; 536p.; Goodreads). Jau senokai neskaičiau tokio mąsto high-fantasy knygos, su taip neįtikėtinai stipriai sukurtu pasauliu ir herojais jame. Dabar ir aš visiems rekomenduosiu.

Negailestingų dievų valdomoje šalyje įvyko didis karas. Žmonės sukilo prieš dievus, užlipo į jų bokštus, ir išžudė visus, pažymėtus tuo šlykščiu dievystės ženklu - mėlyna oda. Bet dievus pribaigti sunku. Jie priešinosi kiek galėjo ir net mirdami pasistengė palikti neužmirštamų pėdsakų. Pirmiausia jie pavogė dangų. Angelo formos bokštas iškleidė sparnus, ir uždengė jį. Tada paskleidė košmarus šešėlyje. Visi miegantys šventajame mieste sapnuoja baisybes apie virš jų lūmantį mirusių dievų bokštą. Ir galiausia, jie atėmė net pačios vietos vardą. Nuo šiol ši šalis žinoma tik kaip Rauda (weep), vardu, paliekančiu pelenų ir druskos skonį ant lūpų.

Lazlo Strange - našlaitis priimtas vienuolių. Jie rado jį sergantį, lietuje, net papilkusį nuo šalčio. Bet šiluma ir rūpestis vaiką gan greit atstatė, ir dabar jis žinomas Keistojo Svajotojo pravarde (Strange - keistas; Dreamer - svajotojas), mat leidžia dienas tarp knygų, istorijų, visaip mėgindama įrodyti, jog Rauda kažkada buvo tikra šalis, egzistavusi, ir valdyta dievų, o tada užmiršta dėl pikto burto, apėmusio visą pasaulį. Į jo teorijas niekas nekreipia per daug dėmesio. Žmonėms įdomiau jo teorijos apie alchemiją. Tad, kai į jo kraštą atvyko delegacija ieškanti naujų protų ir gudrių žmonių padėti Raudai, jis nė nedrįso svajoti, jog jiems gali prireikti jo - paprasto Svajotojo. Ką, be savo istorijų, jis gali jiems pasiūlyti?

Knyga tikrai, hm, didi. Ir ne tokia tamsi ir rūsti, kaip tarkim The Fifth Season, irgi kolosali knyga. Tikrai labai rekomenduoju visiems, kas mėgsta high fantasy žanrą. Aš kol kas duodu 10/10 ir labai lauksiu antros.

2017 m. spalio 8 d., sekmadienis

Brian McGreevy - Hemlock Grove

Pažiūrėjau čia kažkada Hemlock Grove serialą Netflix'e. Toks visai neblogas buvo, ypač pirmas sezonas, po to jau, na, painu ne visada iš gerosios pusės. Ir kiek vėliau sužinojau, jog bent jau pirmas sezonas buvo paremtas Brian McGreevy knyga tuo pačiu pavadinimu (Hemlock Grove; ISBN 0374532915; 319p.; Goodreads). O, kad jau Spalis, tai sumečiau, jog vilkolakiai ir keisti vampyrai - nepamaišys. Verdiktas? Pusė velnio.

Hemloko giraitės miestelyje - žiauriai žudomos merginos. Jos - sudraskomos, ir jų gabalai paliekami žmonėms surasti. Į vilkus lyg ir nepanašu. Į lokius irgi. Bet tokiems darbeliams jėgos galėtų užtekti tai milžinei Godfrėjų dukrai, Šelei, su keistomis šviesomis po oda. Žinoma, norint ją apklausti, pirmiausia tektų perlipti per jos brolį, nors išoriškai normalų, bet šiaip jau šiurpų jaunuolį. Kita vertus, tai galėtų būti tas šviežiai į Hemloką atsikraustęs čigonas, Peteris. Sklando gandai, jog jis - vilkolakis. Galų gale, kas ten žino, ar ne? Gal vilkolakių ir būna. Ypač žinant kas dedasi Baltajame Bokšte: Godfrėjų bioinžinerijos laboratorijoje, amžinai šviečiančioje, tarsi nelemtas daiktas būtų pati Hemloko Giraitės širdis, su savo baisiais, prieš bet kokią dievo valią einančiais eksperimentais...

Peteris tikrai nesitikėjo pakliūti į tokią makalynę. Čia jį apkaltina esant vilkolakiu, čia jau žiūrėk, jis netyčia susidraugavo su upyru, kažką vapaliojančiu apie Drakono Ordiną. Ir tie lavonai keisti. Jei jie palikti vilkolakio, tai tas žvėris - išprotėjęs, o tada - jiems visiems gresia labai rimtas pavojus. Taisyklė, jog vilkolakiai savo žvėries kailį užsitempia tik per pilnatį juk ne veltui minima visose knygose. Pasiverčiant ne per tą mėnulį - pasekmės - baisios tiek vilkolakiui, tiek ir aplinkiniams.

Knyga parašyta promaišiu, čia pasakojama iš trečio asmens pozicijos, čia jau skaitom dienoraštį, ar kažkieno laišką. Įdomiausia dalis joje yra mitologija. Vilkolakių mitas, vampyrų mitas, nors pastarojo ten mažoka. Antra dalis tikrai nepamaišytų, bet, deja. Serialas? Žiūrėti galima, tikrai. Šiuo kartu duodu 9/10, nes tikrai įdomiai laikytasi mitų. Bet nuo rekomendacijų susilaikysiu.

2017 m. spalio 6 d., penktadienis

Įvairovė: K.J. Charles - Jackdaw

Labai jau pasiilgau A Charm of Magpies. Tad pasiėmiau kitą knygą, tame pačiame pasaulyje, su veikėjais iš tų knygų, K.J. Charles "Jackdaw" (ISBN13 9780995799059; 222p.; Goodreads). Iš kart sakau, jog labai patiko, smagu buvo vėl pamatyti tą šeimą iš keturių, o ir šie du veikėjai buvo įdomūs. Bėda tik ta, kad dabar ilgiuos anų veikėjų dar labiau.

Jonah - prastos šlovės vagis galintis vaikščioti oru. Jis dirbo su rimčiausiais Stephen Day priešais paskutinėje Magpies knygoje. Prigrasinę nužudyti jo mylimąjį, jie privertė Jonah verstis iš kailio pirmiausia pavagiant garsųjį Šarkų Valdovo žiedą, o tada ir randant būdą sučiupti patį Stephen Day. Jei pirmasis darbas ir nebuvo pernelyg sunkus - pakilk oru, įlysk pro langą, pasiimk žiedą, tai antrasis pasirodė kur kas sudėtingesnis. Stephen Day, kad ir kaip mylėdamas žiedą, ir jo suteikiamą galią, gal ir nebūtų puolęs stačia galva mėginimuose jį atgauti. Tačiau, kai pagrobiamas Lucian Vaudrey, to žiedo pirminis savininkas, išeities burtininkui, kaip ir nebelieka. Tik, pagrobti patį Lucian nėra taip jau ir paprasta, kai jį supa pavojingi draugai, o ir jis pats - užgrūdintas gyvenimo ir išgyvenimo Šanchajaus gatvėse.

Ben, dėl savo ryšio su Jonah, ir dėl santykių, kuriuos su juo palaikė, keliems mėnesiams atsiduria kalėjime. Blogiau nei ši patirtis buvo pati idėja, jog Jonah jį paliko. Pasinaudojo, ir paspruko. Iš kalėjimo, tad, Benas išeina pasiryžęs atsilyginti. Metas Jonah paragauti kalėjimo duonos. Kaip burtininkas, jis bus labiau suvaržytas, labiau saugomas. Greičiausia, kad nepabėgtu oru, jam sulaužys kojas... Atims iš jo galimybę eiti, skristi. Kuo daugiau Ben apie tai galvoja, apie tą nuoširdžią šypseną, apie kartu praleistą laiką, tuo labiau jis abejoja savo plano teisingumu. Tad, suorganizavęs burtininkų policijos spąstus, Ben nė neapsižiūri, kaip ne tik, kad nepadeda jiems, bet sprunka su Jonah, oru.

Graži knyga, gan idiliška, nors toli gražu ten viskas sviestu nesieina. Įdomu buvo sužinoti, kaip tam tikros galios gali paveikti asmenį, jo gyvenimą. Pavyzdžiui, vaikštantys oru, atrodo, negali skaityti, mat jiems prieš akis šokčioja raidės. Būtų įdomu sužinoti daugiau, bet ką padarysi. O šiai knygai duodu 10/10, gaila, kad baigėsi.

2017 m. spalio 4 d., trečiadienis

Lynn Flewelling - Casket of Souls [6]

Tęsiant tradiciją, turim dar vieną gerą Lynn Flewelling knygą, "Casket of Souls" (Nightrunner 6; ISBN 0345522303; 476p.; Goodreads), deja jau prieš paskutinę serijoje. Nors pavadinimai - pilni spoilerių, o ir iš autorės pusės nėra jokių pastangų išlaikyti įtampą, istorijos vis vien, savaip, geros. Jau dabar žinau, kad tikrai pasiilgsiu veikėjų.

Rhimenee žmones, spaudžiamus karo nepritekliaus, dar užgula ir keistas maras. Žmonės tiesiog krinta ten, kur stovėję, ir lieka miego komoje iki numiršta nuo bado, ar troškulio. Dėl šių simptomų liga vadinama Miegančiąja Mirtimi. Ji ištinka daugiausia varguolius, prašinėtojus, žmones, kurių, atrodo, nieks nepasiges. Niekas nežino iš kur ši liga, kas ją sukelia, ir net ar ji užkrečiama, ar ne. Ir, deja, ne daug kam rūpi nei aiškintis, nei iš vis apie tai kalbėti, iki kristi pradeda kilmingi, aukštuomenės žmonės.

Tuo tarpu mieste pamažėle suveši nauja teatro grupė. Visi juos myli, ir padeda, kuo tik gali, dovanomis, auksu. Juk teatras karo metu - prabanga ir šioks toks prasiblaškymas nuo baisios kasdienybės. Seregil su Alec irgi pasistengia įsilieti į minią fanų, tik kiek atsargiau. Juk, visgi, trupė čia pasirodė tik šiek tiek ankščiau už marą, ir patys pripažino gavę sprukti iš ankstesnių namų, dėl labai jau neaiškių priežasčių.

Taip, istorija nuspėjama vos ne nuo pirmų puslapių. Kaip tie filmai, kur rimtas aktorius vaidina menką rolę, o kažkur ten vyksta žmogžudystės. Miršta Rhimenee žmonės, knyga pavadinta "Sielų dėžute", ir į pagrindinių veikėjų gretas įsilieja dar keli svetimšaliai. Manau iš to jau iš kart aišku kas ir kaip žudo. Bet duodu 8/10, nes, kad ir kaip ten bebūtų, skaitosi lengvai, ir baigėsi gražiai, ir veikėjai malonūs skaityti.

2017 m. spalio 1 d., sekmadienis

Seth Grahame-Smith - Puikybė ir Prietarai ir Zombiai

Tikrai nesitikėjau tokios knygos pataikyti perskaityti, kaip tik Spalio 1-ai dienai, Halloween'o, Samhain'o mėnesiui, bet štai, kaip puikiai gavosi. Seth Grahame-Smith knyga "Pride and Prejudice and Zombies" (Puikybė, Prietarai ir Zombiai; ISBN 1594743347; 320p.; Goodreads) jau seniai gulėjo mano "perskaityti" sąraše, ir prisiminiau ją tik dėka tų knygų parduotuvių skilčių, kur "rekomenduojama tau". Knyga nebloga, linksma, bet vis galvoju, turbūt ji dar geresnė, jei esi perskaitęs Jane Austen knygą Puikybė ir Prietarai... Jei kas skaitė jas abi - parašykit man.

Zombių maras kamuoją vargšę Angliją. Mirusieji nebesiilsi. Jie lipa iš savo grabų ir ieško sultingų smegenų. To pasekoje visa Anglija yra priversta transformuotis. Jei ankščiau savo klasę ir vertę galėjai parodyti, tarkim, mokėdamas gražiai siuvinėti, ar turėdamas žymų muzikos mokytoją, tai dabar tavo vertė skamba dainose apie zombių žudynes. Klasė ir vertė yra turėti rimtą dodžą treniruotis rytuose išmoktų kovos menų. Klasė ir vertė yra turėti nindzių saugumui palaikyti, gera katana, fiziniai sugebėjimai, ginklų valdymas. Bet net tokios mirtinos Benetų šeimos merginos, atitinkančios visus aukštuomenės reikalavimus, tebesvajoja gerai ištekėti.

Smagu skaityti apie skraidančias galūnes, degančius zombius, išpuolius, kai visa tai riebiai pertepta Rytietiškais kovos menais, katanomis, ir angliškais juosmenimis, įspraustais į korsetus, su juoda Earl Grey arbata pusryčiams. Merginos, tarp zombių ordų dairosi sau kokio nors karininko, ar šiaip gero vyro, mat juk tai ir yra viso gyvenimo tikslas.

Tai nėra siaubo knyga, tikrai neliksit nemiegoję. Ji - juokinga, ir pašiepianti, smagi paskaityti, ir lengva pamiršti kitą dieną. Deja, to pasekoje ji nėra ir labai įdomi. Galiu duoti tik 6/10, bet parekomenduoti vis tiek galiu, nes, tikrai, čia nėra ko, viens du ir perskaityta.

2017 m. rugsėjo 29 d., penktadienis

Penktadienis: Įvairovė | C.S. Pacat

C.S. Pacat, autorė parašiusi mano mylimą Captive Prince trilogiją šiuo metu dirba prie komikso apie fechtavimo mokyklą. Trilogija, žinoma, gerai užbaigta, ir tikrai užbaigta, ir jei gerai pamenu, tai jau išleista ir paskutinė trumpų istorijų iš to paties pasaulio knyga, o jei ne, tai bet kuriuo atveju - ji bus paskutinė. Tad nenuostabu, jog autorė jau dirba prie naujo projekto. Šiaip komiksų aš nelabai mėgstu, yra keli, kuriuos prarijau, ir turbūt esama ir daugiau, kurių dar neatradau. Bet jau vien iš dėkingumo autorei, kai jau bus, paskaitysiu pažiūrėt, kaip ten, kas, ir pranešiu.

Čia pridedu pažiūrėti video draugės iš [P.S. I Love That Book], kuriame dabar rašau ir aš (Nosferatu vardu). Gal būt bus lengviau apsispręsti išgirdus ne tik mano nuomonę: