Ši William Bass knyga, "Death's Acre" (ISBN 0425198324; 320p.; Goodreads), ir ta, kur skaičiau prieš tai - "Beyond Body Farm" ar, kaip ją ten, viena su kita labai dera. Jos, nesvarbu kurią imant pirma, puikiai viena kitą papildo, ir skaitosi, kaip viena, storesnė knyga. Bet to pasekoje apie jas abi galiu pasakyti visiškai tą patį.
Daktaras William Bass mane sužavėjo savo charakteriu. Jis gražiai vertina žmones, ir yra pasiruošęs kalnus nuversti, vardan tiesos, ypač jei dar yra ką įkišti už grotų, apsaugant kitus. Šią knygą tikrai būtina paskaityti visiems, kas mėgsta detektyvus apie žmogžudystes.
Dr Bill Bass pasakoja, kaip viskas prasidėjo. Nuo prastų patalpų, kurių niekas kitas jau nebenorėjo, pikto valytojo, kurio sandeliuke jis paliko vieną eksperimentinį kūną, iki akro žemės, kažkur už kalėjimo. Eksperimentai darėsi vis įvairesni, kam prireikė net muses pažymėti, tokie tie vabalai svarbūs tiriant nusikaltimą. Jie netgi padėjo vienai žymiai autorei parašyti knygą "Kūnų Ferma", kas apibrėžė ir jų Mirties Akro pavadinimą, mat kažko oficialaus jau seniai norėjosi, o vis nebuvo.
Knyga labai įdomi, kur kas įdomesnė, nei praeita. Patinka man daktaro Bass požiūris į gyvenimą ir mirtį, o svarbiausia - ir į žmones. Duodu 10/10.
Laukiau Mackenzi Lee knygos "The Gentleman's Guide to Vice and Virtue" (ISBN 0062382802; 513p.; Goodreads) dar prieš jau pasirodant. Retai taip būna su knygomis, kurios nėra antra, ar trečia serijoje. Laimė, nenusivyliau, ši buvo tikrai puiki.
Henry Montague - žavus ir gražus vaikinas, gan pasiturinčios šeimos įpėdinis, sūnus tėvo, kuris jo... nekenčia. Henry išmetė iš geros mokyklos už sukeltas muštynes. Jis duodasi su viskuo, kas turi dvi kojas, moterimis ir vyrais! Retai, kada jį galima išvysti blaivų. Ir jis nerodo jokio noro valdyti šeimos turtą. Tad tėvas Montague užsibrėžia paskutinį kartą pamėginti sūnų paklydėli atvesti į doros kelią. Jis išsiunčia vaikiną kelionei aplink Europą su labai gerbtinu ir griežtu palydovu, ritiniu taisyklių, kurias Henry sulaužius - jis neteks visų teisių į šeimos turtą, jo seserimi, ir geriausiu draugu. Kurį Henris paslapčiomis įsimylėjęs...
Kelionė prasideda beveik nuobodžiai. Viskas vyksta pagal planą. Jų palydovas neleidžia jiems gerti, neleidžia valkiotis, ir žiūri, kad Montague sesuo - nekištų nosies į jokius mokslus, mat moterims taip nepridera. Vėliau Henris beveik ilgisi tų paprastų dienų. Mat neužilgo kelionėje pasipila nelaukti nuotykiai. Juos užpuola banditai, tada dar ir piratai... Ir vis per tą kvailą dėžutę, kurią Henris įsimetė kišenėn juoko dėlei.
Knyga skaitosi labai lengvai, pilna smagių nutikimų, ir juokingų vidinių Henrio monologų. Jis linkęs viską tiek apgalvoti, jog galiausia įsikimba pačių baisiausių įmanomų scenarijų. Duodu knygai 10 / 10, buvo labai malonu paskaityti kažką tokio lengvo!
Ar kada teko girdėti, apie Kūnų Fermą? Jei žiūrėjot serialą Kaulai, tai turbūt girdėjot. Šią knygą, "Beyond the Body Farm" parašė Dr. Bill Bass (ISBN 0060875291p.; 282p.; Goodreads), žmogus, sukūręs tą kūnų fermą.
Kūnų Ferma yra tokia vieta, kur, paaukoję savo kūną mokslui gali atsidurti, na, turbūt bet kas. Ten tuos kūnus laiko įvairiomis sąlygomis, tam, kad sužinotų, kaip jose vyksta irimo procesas. Kam to reikia? Bill Bass labai puikiai visa tai iliustruoja papasakodamas apie keletą tirtų bylų, kur viską pakeitė smulkmenos kauluose. Pagal išsipūtimą, lervas, žymes ant kaulų, ir panašiai, galima daug pasakyti apie mirties vietą, pomirtinę vietą, ir netgi mirties priežastį.
Daktaras Bill Bass labai smagiai papasakojo ir apie skirtumus tarp serialų ir realybės, labiausia pabrėždamas laiko faktorių: DNR tyrimų tikėtis tą pačią dieną yra bene juokinga, ką jau ten kalbėti apie 45 serialo minutes. Tačiau pačių serialų jis labai nepeikia, mat jie bent jau išmokė žmones, kaip elgtis, radus kūną, t.y. - prie nieko nelysti, mat tai - galima nusikaltimo vieta, ir nevalia nieko ten judinti iki pasirodys ekspertai.
Knyga tikrai labai įdomi, tad kas mokat angliškai, ir mėgot CSI ar Kaulus, tikrai labai rekomenduoju. Aš jai irgi duodu rimtą 10/10, nors skaičiau labai ilgai. Tiesiog reikėjo daug pasižymėti.
Prisipažįstu, kartais knygas pasiimu dėl intriguojančio pavadinimo, ir net neskaitau aprašymo. Taip nutinka tikrai nedažnai, bet štai ėmė ir nutiko su Roxane Gay knyga "Hunger: A Memoir of (my) Body" (ASIN B013PKAFOC; 320p.; Goodreads). Maniau, jog imu knygą apie valgymo sutrikimus. Pasirodo pasiėmiau knygą apie žmonių žiaurumą prieš kitų, ir savus kūnus.
Roxane, ši nuostabi moteris, papasakoja savo košmarišką istoriją apie baisią prievartą, ir dėl to sekusį poreikį iš savo kūno padaryti kuo didesnę ir baisesnę tvirtovę. Ji valgė tam, kad būtų didesnė, nepatrauklesnė, stipresnė. Ji valgė tam, kad daugiau niekas į ją nebežiūrėtų.
Roxane yra "Super Morbidly Obese", t.y. jau su super nutukimu. Paaiškinusi kodėl yra taip, kaip yra, toliau ji pasakoja apie pasaulį, ir kaip jis elgiasi su storais, ir ypač storais žmonėmis. Kaip jai tenka pirkti dvi vietas lėktuve, ir dar gi aiškinti trečioje sėdinčiam asmeniui, jog ne, jam negalima ten pasidėti savo krepšių, nes jai reikalingos abi sėdynės. Jai tenka, atsiprašant, googlint restoranus, kad įsitikintų, jog jai bus vietos atsisėsti, ir po jos svoriu - nelūš kėdės.
Istorija tikrai labai įdomi, net jei vietomis tikrai labai nemaloni skaityti. Nežinau, iš kur randasi žmonės, galintys taip labai skaudinti kitus, bet labai linkiu jiems vieną dieną susiplėšyti savas angas netyčia užsėdus ant kokio mieto. Roxane Gay memuarui duodu 10/10, ačiū už jį.
Apie Shades of Magic kalbu dažnai ir noriai, mat tai tikrai mano vienos pačių mylimiausių knygų. Ir štai prieš kelias dienas prisireikė jas aptarti vėl.
Victoria Schwab "Shades of Magic" trilogija, rusiškas jos leidimas, buvo pilnai cenzūruotas, redaguojant visą kitokią orientaciją. Be autorės žinios. Autorė, sužinojusi, kontraktą ketina nutraukti.
Žinot, aš šiaip meilių linijų knygose labai neseku, ne kažką ten man, visada tie patys nuvalkioti scenarijai. Bet čia buvo visiškai kitaip. Čia gi nebuvo užsispyrusio "ne, tu mane išdavei". Vietoje to, du suaugę žmonės susėdo, pasikalbėjo, viską aptarė, iš išsiaiškino santykius. Vienintelis dalykas, kas čia užkliuvo, buvo pats faktas, kad tie du suaugę žmonės abu buvo vyrai.
Istorija ne apie gėjus. Tiesiog, kaip ir mūsų pasaulyje, tokių esama. Istorija ne apie homoseksualią meilę. Istorija, netgi ne apie meilę. Tai tik fantastiškas nuotykis apie tamsią magiją, kuri randa kelią į šiaip jau darnų ir gražų pasaulį.
Tad, išeina, mes galime patikėti, jog esama 4 Londonų, ir burtininkų, kurių viena akis yra juoda. Bet du įsimylėję vyriškiai? To jau per daug! (čia, jei ką, sarkazmas, visada buvau, ir būsiu už lygias teises)
Kitam penktadieniui šia tema turiu labai gerą grožinę knygą, su šiokiu tokiu fantastikos elementu.
Na va, baigiau Haulo Keliaujančios Pilies trilogiją, su Diana Wynne Jones knyga "House of Many Ways" (Howl's Moving Castle 3; ISBN 0061477958; 416p.; Goodreads). Dabar galiu drąsiai pasakyti: jei patinka Haulo Pilis, tai paskaitykit pirmą, ir daugiau tikrai nebereikia, jei nesinori. Neblogos, bet jau visai kas kita.
Jaunoji knygų graužikė, panelė Baker, gauna neregėtą progą prižiūrėti savo dėdės burtininko namus, kol jis bus išvykęs gydytis. Nuostabus sodas, jokios bereikalingos namų ruošos, ar erzinančių taisyklių, ir svarbiausia - puiki biblioteka. Tačiau nė paros ten nepraleidusi, ji jau įsivelia į keisčiausius nuotykius. Pirma tai, šiame name kambarių atrodo begalė, ir kai kurių ji tiesiog negali rasti antrą kartą. Antra, tai sode gyvenantys ir jį prižiūrintys padarai - pernelyg savivaliauja su augalais. Trečia - ten esama ir kažin kokio monstro, per kurį jai baisu ir išeiti laukan... Ak, ir dar netyčia sudegintas, ir to pasekoje putų audra užvertęs muilas.
O išeiti teks. Mat Karalius priėmė ją padėti jo bibliotekoje. Iš karališkosios šeimos išdo spėriai plaukia ištekliai, ir jiems jau neramu, labai neramu. Taip neramu, jog tuoj reikės pradėti galvoti, ar nepardavus šių nuostabių knygų. Čia panelė Baker ir sutinka Sophie, paties Howl'o Pendragon žmoną, ir įsivelia į gan rimtą detektyvą bandant išsiaiškinti, kas bando sužlugdyti karališkąją šeimą.
Knyga kur kas smagesnė už praeitą, bet, kaip ir minėjau, iš tiesų pakaktų perskaityti pirmą. Howl'o labai mažai tiek šioje, tiek praeitoje knygoje, tik čia dar veiksmo daugiau, tad buvo įdomiau. Duodu stiprų 8/10. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.
Ach, Eddie. Sunku nemylėti šio nuostabaus žmogaus, su jo paprastu ir nuoširdžiu humoru. Kartą juokiausi iki ašarų, kai skėlė juoką apie printerį, jei rasiu video, pridėsiu apačioje. Tai, kai pamačiau jo memuarą "Believe Me: A Memoir of Love, Death, And Jazz Chickens" (Patikėk: Memuaras apie Meilę, Mirtį, ir Džiazo Viščiukus; ISBN 1611764696; 368p.; Goodreads), tuoj pat griebiau. Mat tai juk tas vienas ir vienintelis: Eddie Izzard.
Va čia yra tokio tipo memuaras, kokį aš mėgstu - apie viską, išsamiai, nuo pradžių, papildant. Eddie Izzard - labai lankstus žmogus, gebantis prisitaikyti prie, atrodo, bet ko. Pradėjęs karjerą nuo paprastų vaidinimų gatvėse, perėjęs prie rimtesnių, tada įlindęs ir į komikų vakarus, jis galiausia prasimušė bene visur, ir į televiziją, ir į komediją, teatrą. Ko pasekoje mes jį žinome ir kaip tą transeksualų komiką su suknele, ir kaip šaltakraujį žudiką (tarkim, Hannibal seriale).
Kai Eddie buvo dar visai mažas, mirė jo motina. Tėvas, negalėdamas ir dirbti, ir rūpintis vaikais, išsiuntė juos į internatinę mokyklą. Tad Eddie jautėsi kiek apleistas. Prie viso to prisidėjo ir jo paties silpnoka sveikata, ko pasekoje Eddie darė tiesiog vaikiškai genialius atradimus, kurie knygoje mane juokino iki ašarų. Tarkime, vieną dieną jų klasėje buvo paklausta, ar kas nors norėtų pereiti į kitą, dabar nebepamenu ar geresnę, ar gal net aukštesnę. Ir kažkoks vaikas, Eddie dar net nespėjus sugromuliuoti šios idėjos, pakėlė ranką ir štai, buvo perkeltas į kitą klasę. Iš to mažasis Eddie padarė išvadą: jei pakankamai greitai pakeli ranką, tai kitą syk gali tapti net šalies prezidentu!
Eddie Izzard tikrai nuostabus žmogus. Memuaras, deja, gan painus, pilnas pastabų, gilių šalutinių sakinių ir, prie viso to, dar ir išnašų. Kartais dar ir kartojasi. Bet buvo labai smagu pamatyti jo gyvenimą iš vidaus, tad duodu 10/10, nes negaliu duoti mažiau.
Kartais net geriausias knygas sunku skaityti. Tokia ir Gabby Rivera knyga "Juliet Takes a Breath" (ASIN B01ATCAZHQ; 276p.; Goodreads). Joje labai geros temos, tad negali skaityti per greitai, baisu ką nors praleisti. Ir, kadangi tai viena tų knygų apie, daugiau ar mažiau, vieno žmogaus patirtį, tai dar ir per daug laiko praleidau mąstant apie veikėjus, kurių charakteriai nebuvo rutulioti.
Džiulieta - Puertorikietė iš Bronkso. Perskaičiusi įkvepiančią knygą, parašytą vieno iš garsiausių feminizmo balsų, nusprendžia, jog pats tas metas pasimokyti, ką reiškia gyventi esant moterimi, kokia yra toji moterų istorija, ir kokias kovas jos vis dar kovoja. Bet gavusi praktikantės vietą pas tą pačią autorę, ji pateko į kur kas gilesnius vandenis, nei tikėjosi. Visų pirma, tai teko atsiplėšti nuo Bronkso, nuo gyvenimo didelėje šeimoje. Mat, kada jei ne dabar pasisakyti, jog esi homoseksuali, ir jau senokai draugauji su mergina? Pats tas metas, mat šeimai prastai sureagavus, bus galima tiesiog išeiti pro duris, ir po kelių valandų jau būti Portlande.
Čia situacija pakito dar labiau. Džiulietos identitetas niekam nebekliudė. Jos rasė, jos orientacija, ką ten, net jos tikėjimas - viskas buvo priimta taip, kaip ji tai pateikė. Žmonėms čia kliuvo nežinojimas, tamsuoliškumas, apsišvietimo stoka. Tad ir Džiulietos kvestas išsiplėtė, mat teks dar daug sužinoti apie rases, rasizmą, lyti, orientaciją, ir taip toliau.
Labiausia šioje knygoje man ir patiko, kad paliečiama labai daug temų. To pasekoje, dar nemačiau nuomonės, pilnai atitinkančios maniškę. Vieniems labiausia įstrigo tėvų reakcija į Džiulietos orientaciją. Kiti gi susitelkė į feminizmo ir rasės klausimus. Ir dar daug kitų. Duodu 10/10, nes nėra už ką duoti mažiau. P.S. Vyriška auditorija baidosi knygų su feminizmo temomis, bet paskaityti vertėtų, jau vien tam, kad pamatyti kodėl homofobiški argumentai prieš kitokios orientacijos žmones yra juokingi. Ar bijoma, kad su jais homoseksualūs vyrai elgsis taip pat, kaip jie klubuose elgiasi su merginomis?
