Robert Louis Stevenson - Nepaprasta Daktaro Džekilo ir Misterio Haido Istorija

  Turiu tokią fantastiškai seną, trupančią, papelijusią "Nelson" leidybos kopiją, kuriai turbūt jau koks šimtmetis. Žemiau pateiksiu nuotrauką, įdomumo dėlei. Radau ir lietuvišką kopiją, ir jei kada užtiksiu bibliotekoje - pavartysiu, mat Robert Louis Stevenson "Nepaprasta Daktaro Džekilo ir Misterio Haido Istorija" (The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde; ISBN 0486266885; 54p.; Goodreads) yra be galo trumpa ir verta perskaityti.
  Misteris Haidas yra siaubūnas terorizuojantis miestą. Nors sunku pasakyti kas negerai jo stote ar veide - jis tiesiog atgrasus ir gąsdina žmones. Čia sutrypė vaiką. Ten jau kažką ir nužudė. Gal ir baisesnių dalykų pridarė, tik nebuvo kas visa tai iki jo atsektų. Ir nieko čia keista, kad toks monstras šitaip elgiasi. Kur kas keisčiau yra jo draugystė su gerbiamu Daktaru Džekilu, puikiu ir maloniu žmogumi. Sunku ir įsivaizduoti jį kompanijoje su Misteriu Haidu, ką jau kalbėti apie faktus, jog Misteris Haidas turi raktus nuo jo namų, o slaptas Daktaro Džekilo palikimas nurodo viską perduoti Misteriui Haidui. Kas gi jis toks, tas Haidas? Iš kur jis ir kokie jo ryšiai su Džekilu?
  Daktaras Džekilas - tikrai labai keistas ir įdomus personažas. Keistas, mat tokio aš dar nemačiau. Atrodytų geras vyrukas, bet štai pergyvena dėl savo negerumo, silpnavališkumo. Juk Drakula buvo tiesiog blogis. Frankenšteino monstras - gėris paverstas blogiu. O čia še tau. Eilinis vyrukas, kuris taip norėjo būti geresnis nei yra, džiaugtis gerais darbais labiau nei piktais, kad ėmėsi tai nagrinėti iš medicininės pusės.
  Halko istorija paremta šia, tad turbūt nujaučiate kas ir kaip. Labai gaila, kad nėra daugiau naujų filmų pagal šią istoriją, juk turime tiek Drakulos, Frankenšteino, Doriano Grėjaus ir kitų filmų. Šie du personažai - nei kiek neprastesni. Tad ir duosiu jiems 10 iš 10, mat paskaityti buvo tikrai labai verta. O tokio ilgio knygelę galima ir eilėje su pirkiniais stovint suskaityt.

Joe Hill - Širdies Formos Dėžutė

  Būna, kad knygos patinka dėl kažkokio vieno, visiškai neesminio dalykėlio. Joe Hill knyga "Širdies Formos Dėžutė" (Heart-Shaped Box; ISBN 978-9955-700-43-2; "Obuolys" 2007; 352p.) yra būtent viena tokių knygų. Ją man rekomendavo kaip siaubo knygą. Siaubas išsisėmė ties kokiu keturioliktu skyriumi, bet liko kas kita. Liko atvirkštinė mergelės bėdoje istorija. Metalistą-gorilą gelbėjo dvi gotės-skeletės.
  Džudas Koinas - kažkokios metalo grupės solistas (būtent taip ten jį vadino). Palaikydamas įvaizdį draugauja su visokiomis gotėmis (irgi, būtent taip viskas ten vadinama), o kai jos pabosta - kaip nors jomis (legaliai) nusikrato. Taip pat, o kaip kitaip, renka visokį okultinį šlamštą, tad nenuostabu, kad taip lengvai užkibo ant kabliuko, kai jo asistentas internete rado parduodamą vaiduoklį. Vaiduoklis, anot pardavėjos, priklauso jos patėviui. Kadangi jis neturėjo savos vietos būdamas gyvas - jam mirus, liko prisirišęs prie savo kostiumo. O kad jau buvo žymus hipnotistas - sugebėjo grįžti ir dabar šiurpina moters dukterį. Tad ji ir nusprendė vaiduoklį, su visu kostiumu, parduoti. Džudas matyt per daug nesitikėjo. Bent jau tikrai ne tiek, kiek gavo...
  Knyga, bent iki maždaug pusės, buvo pakankamai šiurpi. Po to skaičiau daugiau dėl gudrių šunų, nei pačios istorijos. Siaubas išsisėmė, istorija supaprastėjo ir tapo paprasčiausiai žūtbūtine kova dėl išgyvenimo su šiokiais tokiais "susitaikyk su tuo kas esi" prieskoniais šen ir ten. Atrodo visos Džudo mylimosios buvo kažkaip išnaudotos vyresnių vyrų kai tebuvo jaunos paauglės, o visus "gliukus" galima sutvarkyti susipjausčius ranką. Duosiu knygai 6/10. Ją lengva skaityti, nepaisant šiokių tokių, nedidelių klaidelių vertime. Bet patarčiau pirmą pasiskolint iš draugų ar bibliotekos, o tada galvoti ar ją verta turėti.

Stewart Wieck - Clan Novel: Toreador

  Kas žinot, kas nežinot - labai mėgstu žaidimą Vampire the Masquerade. Mėgstu dalykus, kurie ne tik įtraukia, bet ir priverčia, net žinant, jog tai netiesa, pamąstyti, o ar negalėtų ten būti kažko daugiau, nei vien žmonės ir žvėrys? Ir kultinis požiūris į vampyrus su klasika praktiškai nesikerta, tad patiktų ir gerų vampyrų istorijų mėgėjams. Vienas įdomiausių VtM aspektų yra būtent klanai. Po to kai Kainas, pirmasis žudikas, nužudė savo brolį Abelį - Kaino vaikai, ar "vaikai", tapo vampyrais, kurie pamažėle ėmė skilti į tam tikrų bruožų ir sugebėjimų turinčius klanus. Vieni klanai pasižymi vienu dalyku, kiti - kitu. Nosferatų kūnai dar spėja papūti, ką jau bekalbėti apie jų baisias deformacijas virsmo metu. Tačiau jie žinomi kaip didžiausi slapukai ir talentingiausi šnipai. Toreadorai - jų didžiausia priešingybė. Gražūs ir dažnai lėkštoki, nors neretai ir labai talentingi kokioje nors gražaus meno srityje. Jie pasižymi kaip viliokliai, tad su jais reikia kalbėti atsargiai. Gal net privengti akių kontakto, kas ten žino! Tad taip. Kai pamačiau šią knygą viename iš Anglijos panaudotų daiktų parduotuvių, maniau VĖL iš klumpių išvirsiu. Stewart Wieck knyga "Clan Novel: Toreador" (Vampire the Masquerade; "White Wolf" 1999; ISBN 1565048073; 262p.) yra pirmoji dvylikos ar trylikos knygų serijoje. Vėliau radau ir trečią, bet daugiau tokia laimė neišpuolė. Manau jas kur nors susipirksiu internete, gaila tik, kad Book Depository jų jau nebeturi, bet ei, perleido Anno Dracula, perleis ir šias, ar ne? O, ir, nors tai kvailai nuskambės, mat neradau nei vienos knygos su Drakula, ši gi visai tinka kaip pakaitalas. Kodėl? Nes Vladas Drakula priklause Tzimisce klanui, vienam iš šiurpiausių įmanomų, gebančių baisia magija performuoti kūnus ir gyvus audinius į monstrus, kurie aklai kausis iki mirties, nesustodami, nes po kulkų papliupa. Bet aš jau grybauju, eikim prie knygos.
  Leopoldas yra vampyras-našlaitis. Jis nežino, kas jo šeimininkas ir šiek tiek abejoja, kad prisiminimai apie savą praeitį yra tikri. Ne paslaptis, kad vampyrai gali įteikti tam tikrus prisiminimus, kai ką nors trina. Tarkim, trina savo egzistenciją, kaip Leopoldo šeimininko. Tai jį graužia diena iš dienos. Tačiau jo talentai ir vampyriški sugebėjimai - aiškiai Toreadorų, tad jį globoja, kaip ir priklauso, jei niekas tokio vampyro "neįsivaikina" - Klano Pirmoji (Primogen), Victoria Ash, šiek tiek azietiškų bruožų gražuolė. Vieną naktį jį paprašo Leopoldo padaryti Abelio mirties scenos skulptūrą jos pobūviui. Pobūviui, kuriame ji planuoja šiek tiek pakilti karjeros laiptais. Kaip ir galite spėti, aukščiau nei Klano Pirmoji jau beveik nebėra kur... Bet, vakaro pabaigoje jie abu supras, kodėl prietaringi vampyrai bijo net minėti savo Tėvo, Kaino vardą, ką jau kalbėti apie vakarą, kur visi pasieniai užgrūsti skulptūromis, su juo, stovinčiu virš savo brolio lavono.
  Iki to vakaro Leopoldas dar spėja aplankyti Hannah, Tremere klano Pirmąją, nors jie savo Pirmuosius vadina kažkaip kitaip, deja primišau kaip. Kad ir kaip jis nenorėjo eiti prašyti pagalbos iš gal ir geranoriškai nusiteikusios Tremerės, su burtininkų-vampyrų klanu susidėti jam buvo baisu. Ir ne veltui.
  Knyga labai lėtai įsivažiuoja ir iš pradžių nė nesupratau tai ką per velniavą skaitau. Bet kuo toliau į galą, tuo įdomiau darėsi. Rekomenduoju pirmiausia perskaityti istorijos gale esantį lapą, kuriame dviem sakiniais aprašomi klanai, tuomet lengviau suvokti keistus žodžius, kaip Lasombra, ir kodėl jie kelia tokią paniką tarp net ir labai galingų vampyrų. Knygai duosiu 9/10, tašką pridėjau, mat paminėjo Drakulą, bet tada atėmiau, nes Leopoldas mano, jog toks neegzistuoja. Mes gi žinome geriau...

William Peter Blatty - Šetono Išvarymas

  Kartais nesiskaito ir nors tu ką. Sėdi, žiūri į knygą ir galvoji - va, atsiversiu, vėl sakiniai painūs, vėl žodžių formos sumaišytos, vėl tempiama guma. Taip deja nutiko ir su tikrai nebloga William Peter Blatty knyga "Šetono Išvarymas" (yra kitas leidimas, pavadintas tiksliau "Egzorcistas", bet kiek žiūrėjau, tai turinys nė kiek nesiskiria) (The Exorcist; "Žaltvykstė" 1994; ISBN 9986-06-009-5; 351p.), kuri jau seniai sąraše gulėjo. Šiemet gi, viliuosi prie siaubų ir baubų dar ir sąrašą tą sutrumpint. Kol kas nesiseka.
  Kas matė filmus, turbūt žino apie ką ši knyga. Aš to pirmo nemačiau, tad man čia buvo visiškai nauja (mačiau tik The Beginning). Gal todėl ir atrodė, kad guma tempiama. Apsėstą mergaitę, kurios vardas man buvo per sukus įsiminti, tampo po gydytojus. Kai gydytojai nieko neranda - tempia pas psichiatrus ir psichologus. Tada gi kviečiasi kunigus ir dar juos kaltina, kad neskuba padėti. Mergaitė tuo tarpu pamažėle miršta, demonas neleidžia jai miegoti, motina vis pumpuoja jai raminamuosius, išsekimas auga, grėsmė jog širdis atsisakys toliau dirbti - didėja.
  Tėvas Karas nori patikėti, jog tai demonas, tačiau baimė suklysti per stipri. Jis privalo patikrinti viską, kiekvieną mažmožį, ir dovanokit, kad man užkliuvo, jog čia vis peršama idėja, jog susitelkęs žmogus gali judinti daiktus ir skaityti mintis. Anyways, bandymas po bandymo. Vieni pasiteisina - demonas yra. Kiti ne - mergaitė tiesiog pakvaišo, isterija ar dar kas. Kita vertus, gal būt tai pats demonas, sėjantis abejones?
  Knyga nebloga, bet mane gerokai nuvargino tas lėtas šliaužimas pirmyn. Pabaiga labai gera, nors toji motina su dukra pasirodė tikrai nemalonios, bent jau motina. Atrodė lyg kunigų auka būtų likusi neįvertinta. Bet, knygai duosiu 7/10, šiaip ar taip, paskaityti buvo verta. Gal tik reikėjo imtis originalo, mat čia tekstas keistai sudėliotas.

Koji Suzuki - Tamsus Vanduo

  Antra mano skaityta Koji Suzuki knyga ir ši lygiai taip pat suglamžyta ir sudraskyta, kaip ir ana. Sakytum "Tamsus Vanduo" (Dark Water; "Obuolys" 2005; ISBN 9955-9725-5-6; 216p.) kažką nejuokais kažkuo išgąsdino. Pasakojimų šioje knygoje gan daug, ko kažkaip nepastebėjau, kai ją ėmiau. Bet, nors iš pradžių maniau, jog pasakosiu apie kiekvieną atskirai, knygos gale supratau jog bus geriau, jei aprėpsiu ją visą iš karto.
  Knygos prologas ir epilogas pasakojami iš tos pačios, senyvos moters, Kajo, aplinkos. Ji gyvendama, jei nesuklydau, prie jūros, laukia mokyklinių (ar gal darželinių) atostogų, kai pas ją atvyks jos mažoji anūkė. Tada juodvi kartu vaikštinės pakrante ir mergaitė iš močiutės kaulys baisių istorijų apie ant kranto išmestus daiktus. Kaip supratau, tai tarp prologo ir epilogo esančios septynios istorijos ir yra  jos papasakotos. Tik, bent jau ne visos jos - išgalvotos. Visas jas sieja vienas elementas - vanduo.
  Vienos istorijos baisesnės, kitos gal kiek nuobodokos, trečios nebaisios, bet įdomios. Duosiu 9/10, mat bendrai imant buvo tikrai neblogas skaitalas.