Stephen King - The Gunslinger | Ginklininkas [The Dark Tower 1]

Jau labai seniai pirkau šią knygą, bet ji, kaip gulėjo, taip gulėjo. Dabar gi, kai išleidinėja ten tą serialą, prisiminiau, kad turiu, tad suskubau perskaityti, prieš žiūrint. Bet Stephen King jau ir šiaip nėra mano mėgiamas autorius, tad jo "Ginklininkas" (The Gunslinger; The Dark Tower 1; ISBN 0452284694; 231p.; Goodreads) man taip labai užkliuvo, kad net nežinau, ar noriu žiūrėt tą serialą. Buvo labai neįdomu.

Tai labai lėta istorija apie Ginklininką, paskutinį tokį, medžiojantį vyrą juodais drabužiais per griūvantį pasaulį ir tuščią dykumą. Savo sunkios kelionės metu jis sutinka žmonių, kartais jie jam padeda, kartais jis juos myli, kitais kartais išžudo visą kaimą ir eina tolyn. Jam ramiau užmigti nužudžius jį priėmusį šeimininką, nei laukti vyro juodais drabužiais paspęstų spąstų. Jų jis jau pakankamai matė. Kad ir ta moteris, kuriai jis paliko žodinį kodą, kurio dėka jos iš mirusiųjų prikeltas draugas viską prisimintų ir papasakotų jai apie tai, kas slypi anapus. Tos žinios išvarys ją iš proto, bet ji vis vien pasakys tą žodį. Ne dėl to, kad taip labai nori sužinoti, o tiesiog dėl to, jog žmonės tokie jau yra. Protas, gavęs progą, pats save suėda iš baimės būti suėstam.

Bet vyras juodais drabužiais nėra tikrasis Ginklininko tikslas. Jis tik kliūtis tarp jo ir Tamsiojo Bokšto. Tamsusis bokštas yra pasaulių, laiko, erdvės, galimybių neksusas, jame yra viskas ir nieko, nes jis yra viskas ir niekas. Jis aprėpia visatą, kitą, tas už jas, ir tai, kas yra ten, kur visatos baigiasi, ir net tai, kad slypi toliau. Bet Tamsusis Bokštas stovi ten, toli, už dykumos, kur baigiasi pasaulis, kur nieko nėra, tik demonai ir košmarai. Ir spąstai.

Geriausia įsiminė man tas monotoniškas dūzgimas bandant aprėpti begalybę. Visi jau esate skaitę tokių knygų, o labiausia patiks tiems, kas jų skaitė mažiausiai. Tokia gera filosofija, bet jau ne kartą aš per tokią dykumą ėjau, ir mačiau tokį pasaulį, kur traukinio bėgiai, anot legendos, pastatyti ten dievų. 4/10, negaliu daugiau. Jei kam įdomu, turiu padrožtą anglišką knygą, mesiu ją į sena.lt, kai tik bus laiko.

Stephen Seitz - Sherlock Holmes and the Plague of Dracula | Šerlokas Holmsas ir Drakulos Maras

Taip visai neblogai man tas Spalis gavos su teminėm knygom. Manau, pakankamai pakliuvo atitinkamų. Tuo tarpu ir užbaigti galiu teisingai, su Stephen Seitz knyga "Sherlock Holmes and the Plague of Dracula" (Šerlokas Holmsas ir Drakulos Maras; ISBN 1780921705; 204; Goodreads), nors knyga, tiesą pasakius, nebuvo gera. Skaičiau dėl Drakulos, ką turbūt nesunku atspėti.

Džonatanui Harkeriui dingus Rumunijoje ir Minai palikus vos kelis, kažkokius keistus laiškelius iš savo paskutinių dienų, Mina atskuba pagalbos ieškoti ne pas ką kitą, kaip pas patį Šerloką Holmsą. Ji stropiai papasakoja jam savo istoriją, netgi apie netikėtą paveldėjimą, ir perduoda jam Džonatano laiškus, iš ko Šerlokas tuoj pat nusprendžia: reikia skubėti į Transilvaniją, mat Harkerio jau gali nebebūti gyvųjų tarpe! Čia jis ir daktaras Vatsonas randa mitais apipintą kraštą ir baisybių, kurios net tokius visko mačiusius draugus palieka dvejonėse. Ar tai tik iliuzijos, pokštai, triukai, ar vampyrai iš tiesų egzistuoja?

Vos ištrūkę gyvi jie parsigauna atgal į Angliją vien tam, kad ir čia sutiktų tuos pačius monstrus. Gatvėmis šlaistosi vampyrai! Drakula, negana, kad dirba su Nusikalstamumo Napoleonu, Moriarčiu, užsiima ir savais šetoniškais darbais. Į jo nagus pakliuvo ne tik vargšė Liusė, bet ir paties Vatsono žmona! Ji - išbalusi, be apetito, ir vis mėgina ištrūkti į miškus netoliese, kur be vilkų ir neįžvelgiamo rūko jos laukia ir pats grafas.

Nepatiko man, labai, labai nepatiko. Drakula pasirodė dvejuose epizoduose ir labai jau lengvai pagrasinęs privertė Holmsą ir Vatsoną atsikabinti. Šerlokas numirė gal tris kartus. "Numirė". Ir du trečdaliai knygos buvo apie Vatsono vidinę pusiausvyrą slaugant, arba gedint. 4/10, neturiu už ką duoti daugiau, dovanokit.

Anthony Horowitz - Moriartis [2]

Labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau Anthony Horowitz knygą "Moriartis" (Sherlock Holmes 2; ISBN 00623717183; 285p.; Goodreads) pirmiausia pasiskolinti, o ne iš karto pirkti. Mat tokios neįdomios knygos nesitikėjau. Ji visa gali būti apibrėžta vienu sakiniu: pasinaudojama nevykėliu Šerloko Holmso fanu.

Žuvus Nusikaltimų Napoleonui, profesoriui Moriarčiui, nusikalstamumo pasaulyje atsilaisvina tiesiog karališka vieta. Į ją, žinoma, pateks tik geriausias iš geriausių. Ir kai, pagaliau, atrodo tą geriausią jau matome - Šerloko Holmso fanas, kur kas geresnės nuomonės apie save, nei iš tiesų yra, nusprendžia, jog gal reikėtų patyrinėti. Kodėl? Nežinau. Sprogimas, po kurio jis iš peties ėmėsi tyrimo įvyko jau vėliau, įspėjant nesikišti. Tad taip ir stebime, šį nevykusį detektyvą, su jo Vatsono versija, džiugiai naršant ir narpliojant visokius galvosūkius. Ir nė nenujaučiant, jog naudojamasi tiek juo, tiek ir jo kvailumu.

Žinote, kai filmuose būna koks garsus aktorius, bet jam suteikiama maža rolė, nors filmas tarkim, apie super herojų, arba serijinį žudiką? Ir, kaip tada imat įtarti, kad tokio didelio aktoriaus, gal nebūtų samdę, tokiai mažai rolei? Čia tas atvejis. Moriarčio knygoje nėra Moriarčio, hm...

Šią knygą jos pabaigoje pilnai apibrėžia jos pasakotojas, todėl net negaliu jums daugiau papasakoti, apie ką ji. Prastas detektyvas, ne kažkokia ten istorija, labai lėkšti herojai. Daugiausia, ką galiu pasiūlyti tai 4/10, ir šio autoriaus ateity vengsiu.

Kristin Cashore - Fire [2]

Neseniai perskaičiau pirmą Graceling Realm knygą, ir deja ji man nelabai patiko. Tik tiek, kad galėčiau paimti ir antrą. Ir dabar, kai jau perskaičiau Kristin Cashore "Fire" (Ugnis; ISBN 0803734611; 480p.; Goodreads), nežinau, kaip pasiimti trečią, ir prisiversti pabaigti trilogiją, mat ši man visai nepatiko.

Knygos veiksmas vyksta prieš Graceling knygą, už kalnų, kurie skiria Septynias Karalystes nuo šios vietos. Čia nėra Apdovanotųjų, bet yra monstrai. Monstrai, tai padarai, kurie yra tokie intensyvūs savo nuostabia išore, ir savo egzistencija, kad žmonės kartais savanoriškai išeina priešais plėšrius padarus, kad būtų suėsti. Jų buvimas, jų balsai, jų išorė - hipnotizuoja. Fire, Ugnis, yra moteris monstrė. Su ugnies spalvos plaukais, nežemišku grožiu, ir sugebėjimu įtakoti mintis, bei norus: ji geidžiamiausia moteris bet kur, kur įžengia, ir pats geidžiamiausias ginklas.

Vis augant karo grėsmei, Ugnies miesto valdovui, jos mylimam draugui, reikia pagalbos ieškant sąjungininkų. Kad jų surasti, pirmiausia reikia žinoti iš kur visi tie šnipai. O, kad tai sužinoti, užtenka turėti Ugnies galių: įlysti į jų galvą, ir įtikinti juos, jog jie labai nori pasipasakoti. Deja Ugnis ne taip lengvai įkalbama padėti, mat šią galią jai, nori nenori, tenka naudoti nuolatos, vien tam, kad nebūtų užpulta, sužalota, išprievartauta, ir nužudyta. Mat jei monstras vilkas tenorės ją suėsti, tai paprasti žmonės, ypač žmonių vyrai, kurie stokoja valios, išsireiškia kur kas žiauresniais pažadais apie tai kas bus prieš, ir po to, kai jie sugebės iki jos prisikasti.

Knyga labai nemaloni skaityti. Pradedant tuo, kad autorė tikrai mielai ir plačiai pasakoja apie žmones, kurie iš niekur nieko atbėga su peiliais rankose, bandydami užmušti Ugnį, ir jų žodžių poveikį jai, nuolatines ašaras iš širdgėlą, kad ji tokia nuostabi. Baigiant jos nuolatiniu verkimu dėl to, kad negali turėti vaikų, kurių labai nori. Kur nepasisuksi - išdavystės, žiaurumai, užgauliojimai, ir jokio veiksmo. Jie ilgai keliauja iš vietos į vietą. Ilgai toje vietoje tūno, nes reikia savaičių, kad įkalbėtų Ugnį padėti ten, kur ją vedėsi būtent tam, kad padėtų, kur ji PRAŠĖSI, argumentuodama, jog galėtų padėti. Tada dar savaitės kitos, kad ji ką nors iš tų reikiamų žmonių išpeštų, mat ji žinoma nenori naudotis galiomis, ir bando juos paveikti vien savo buvimu viename kambaryje. Vienintelė tikrai įdomesnė dalis knygoje buvo monstrai, ir faktas, jog knyga yra bene priešistorė anoje knygoje dominavusiam karaliui Lekui. Tad po viso šio vargo duodu 4/10, ir žiūrėsim, kaip ten bus su trečia.

George Sand - Velnių Raistas

  Teks jau jums man dovanoti, bet George Sand knyga "Velnių Raistas" (La Mare Au Diable; "Vača" 2006; ISBN 9955-9929-0-5; 168p.; Goodreads) buvo tiek nuobodi, kad bent tris dienas tikrai praleidau be jokio skaitymo. Taip labai jos tęsti nesinorėjo. Tik tiek, kad mesti knygos taip paprastai negaliu. Tam turi būti gera priežastis, o čia jos nebuvo.
  Žermenas - senas 28-metų valstietis, likęs turtingu, daugiavaikiu našliu. Jo uošvis jį spiria vykt į kažkokį ten kitą kaimą, kur jo draugo dukra, irgi turtinga, irgi našle paliko. Nelabai Žermenas to nori, bet uošviai jam labai geri, tai ir jis jų nenori nuvilti. Ir čia, prieš išvykstant, viena vargšė vietinė moterėlė paprašo jį paimti jos 16 metų dukrą, mat ten visai netoli to kaimo ji radusi piemenės darbo. Žermenas, būdamas geros dūšios, sutinka. Pakeliui jie dar jo sūnų, isteriškai meldžiantį pasiimti jį kartu randa ir ką, žinoma pasiima ir jį. Mari čia pasirodo nepakeičiama, tobula jauna marti. Problema tik ta, kad Žermenas jai - per senas ir ji pati sakosi jo nemylinti. O juk, galų gale, jis pažadėjęs vesti tą našlę ir pažadus reikia tesėti. Kas ten žino, gal ta moteriškė - dar šaunesnė.
  Knyga baigiasi labai ilgu vestuvių aprašymu. Viskas parašyta gerai, išversta atrodo irgi gerai, suredaguota ir taip toliau. Tiesiog, na, ne mano puodelis, ne mano arbata. Negaliu duoti daugiau nei 4/10, ir viliuosi tik, kad sekanti knyga bus geresnė.

Philippe Besson - Jo Brolis

  Prisipirkau čia kada knygų tokių nuo 1lt iki 6-7lt, per išpardavimus visokius. Galvojau pažiūrėsiu ar tikrai "yra ko skaityt, gana čia dejuot, kad knygos brangios". Iš tiesų vieną gerą jau radau, tai ankščiau aprašyta Jakudza. Bet štai Philippe Besson knyga "Jo brolis" (Son Frere; "Žara" 2005; ISBN 9986-34-135-3; 152p.) - toli gražu nėra geras skaitalas. Padrikas stilius, nemalonaus charakterio pagrindinis herojus, ne visai aiški istorija ir redaktoriaus stoka (vertimas geras, bet ne iki galo suredaguotas, dėl to vertėjų kaltinti neketinu, kalti tik leidėjai, kuriems pigiau visą darbą užkrauti vienam žmogui, ar kaip ten išeina jiems).
  Istorija pasakojama padriko dienoraščio forma. Dienos eina lyg ir iš eilės, bet kartais vyksta praeities pasakojimai, po ko tenka grįžti į dabartį, kur miršta mūsų herojaus brolis. Kažin kokia kraujo liga, kaip vis pabrėžiama "baisi infekcija, apie kurios šaltinį geriau būtume nežinoję". Bėda ta, kad net sužinoję, ar tiksliau - gavę kažko vangaus... Na, nežinau, nesupratau gal ko, nieko ypatingo toje ligoje be fakto, kad ji - nepagydoma - nepastebėjau.
  Daug ypatingesnis buvo gyvasis ir sveikasis brolis. Lėkštas ir šaltas žmogelis, nesuvokiąs, jog viską daro atvirkščiai nei reikia. Jo brolis miršta, o jis tegalvoja koks jis tapo negražus. Dėl ko ir pats jo brolis ima baisiausiai pergyvent. Taip, aš irgi smilkinius tryniau ir bandžiau save įtikinti, jog bet koks herojus sukeliantis tokių emocijų yra gerai parašytas herojus. To nepaneigsi, bet istorija vis viena prasta. Ji pasakojama tam, kad gyvasis brolis išlietų baimę ir siaubą, tik gi sunku suprasti dėl ko, mat faktas jog brolis miršta atrodo jį jaudina mažiausia.
  Knygai duosiu 4/10, deja daugiau duoti negaliu. Gerai kad teatsiejo ji man vos porą litų...

D.H. Lawrence - Ledi Čaterli Meilužis

  Na, šį kart nėr nė kuo pasiteisinti. Tiesiog D.H. Lawrence knyga "Ledi Čaterli Meilužis" (Lady Chatterley's Lover; "Penguing Classics" 2006; 364p.) pusiaukelėj taip nusibodo, kad nė skyriaus per dieną neįveikdavau. Ji nėra prasta ar kažkokia bloga, tiesiog gi neįdomi.
  Konė ištekinama už kilmingo (tiek, kiek tų laikų Anglijoje jie dar buvo laikyti kilmingais), bet kare suparalyžiuoto vyriškio, Klifordo. Kaip ir galima spėti iš pavadinimo, jis suparalyžiuotas nuo juosmens žemyn. Abu jie užsispyrę, bet kiekvienas kažkaip skirtingai. Tačiau sutaria dėl vieno - Vragbyje neblogai būtų turėti vaiką. Ir gerai būtų, jog žmonės galvotų, kad vaikas jo, Klifordo. Bet, kad jau Klifordas to vaiko jai duoti negali, atsakomybė krinta ant Konės ir tad, su vyro palaiminimu, ji ima žvalgytis vaikui biologinio tėvo.
  Čia ir prasideda nei šis nei tas. Konės požiūris man ne visai aiškus. Na, suprantu, kad Klifordo ji nemyli, bet nesuprantu, kodėl bene jo nekenčia, kai jis pats tiesiog kaip vaikas. Ir šiaip, kas per meilės užgimsta pripratus prie sekso? Mat būtent taip ten viskas ir atrodė, dievaži. "Pripratau, tai dabar jau ir tu man patinki" ar kaip čia? Ir to vaiko akivaizdžiai jau niekas knygos gale nebenori. O ir kiek daug filosofijos apie bolševizmus visokius!
  Žodžiu, knygai daugiau 4/10 duoti negaliu. Ji nėra bloga, ji nėra prasta. Tiesiog nėra įdomi. Skaičiau anglišką kopiją, tad nieko negaliu pasakyti apie vertimą. Paskaityti verta tik tam, kad sužinotumėt, kodėl šią knygą draudė.