Apie Knygą: Kad
jau visi ėmė reikšti pasibaisėjimą net mintimi apie tokį pavojingą planą, kaip
žmonių išsiuntimas į kosmosą metų metams, kad kasinėtų asteroidą, kas jau ir Žemėje
yra labai pavojingas darbas, viską teko labai gerai paslėpti. Iki, na, tarkime,
tie astronautai sugrįš su tiek gero, kad bus išpirktos visos charizmatiškojo
biznieriaus nuodėmės. Laikydamasis vos žingsnis nuo bankrutavimo, jis pasiryžęs
visus sužaisti taip, kad rizika būtų arba užmiršta, arba taptų antraeile akyse
sužibus pinigams. Nuo visuomenės, iki valdžios, iki kolegų. O gal varžovų? Bet
kuriuo atveju, dabar jam tereikia laiko. Laiko paruošti įgulą, laivą, kuris
atlaikytų kelių metų kelionę su jais, bei viską ko tai kelionei reikia. Su
labai daug vilties, kad ten jie ras pakankamai išteklių, kad iš viso grįžtų
namo.
Mano Nuomonė:
Labai įdomiai susiskaitė. Puikiai perteiktas net dabar, karų metu, taip aiškiai
matomas bukas žmonių, ypač įvairių valdžios atstovų, susitelkimas ne ten, kur
reikia. Siužetas apima gan ilgą laiko tarpą, bet autorius pademonstravo
gebėjimą tame laike sukurti labai dinamišką istoriją, be bereikalingo banterio
ar siužeto užpildų. Veikėjai, nors ir nelabai įdomūs, visi buvo labai žmogiški,
bene tikri, su savo demonais, praeitim ir ateities vizijom, bei gebėjimu augti
ir keistis. Labai padėjo ir absoliučiai neįtikėtini siužeto posūkiai. Visa
knyga prasidėjo, kaip vienas dalykas, o baigėsi, kaip kitas. Net ir tie patys
veikėjai ir tie patys siekiai nebebuvo tokie patys. Puikiai parašyta, nors man
gal ir prailgo, nepaisant visko. Dabar tik va, galvoju, kad norėčiau paskaityti
ir antrą...
Stiprus 4/5.
 |
Pabaigiau antrą D.S. Crowe Drakulos serijos knygą, pavadinimu „You, Dracula“ (Tu, Drakula). Labai liūdnas tų pačių jau ir taip skausmingų įvykių perpasakojimas. Šį kartą iš moterų aplink Drakulą perspektyvos, tos kuri jį prakeikė, motinos, dviejų žmonų ir t.t.
Apie Knygą:
Drakula, prakeiktas nuo gimimo, augo motinos baimėje ir neapykantoje, ko
pasėkoje išaugo į žiaurų vyriškį. Neradęs atjautos nei joje, nei Osmanų imperijoje,
nebelauktas namuose ir nekęstas abiejų jėga ištekintų žmonų, jis savo istoriją
baigė, o jos – tik pradėjo. Kiekviena – palaužta, su savo nuoskaudomis ir savo tiesomis,
degančiomis akimis melsdamos jo arba savo mirties, Drakulos gyvenimo moterys,
panašu, nė nenujaučia pavojaus. Juk jį tokį kažkas turėjo padaryti. Kažkas,
toks pat nemirtingas, kaip ir jis.
Mano Nuomonė:
Kartais labai baisėjausi visomis trimis moterimis ir negalėjau suprasti iš kur
gi tiek tos neapykantos. Žmonas bent pateisint galiu, o štai jo motinos –
nelabai. Drakula, žinoma, toli gražu nėra niekuo dėtas. Tai, taip išeina, kad
visi čia – pikti ir žiaurūs. Realiai lyg ir neparodyta, ar tai yra žmogiška yda,
ar kažkieno kito žaidimas, tai dabar tikrai labai siaubingai laukiu kitos
knygos. Ši parašyta gerai (mano supratimu, jeigu gali nekęsti veikėjų dėl to,
kokie jie yra – autorius puikiai atliko savo darbą), minusai tik veiksmų sekos
logikos stokai. Kodėl kartais nuo vieno jausmo peršokdavo prie kito, nes net
jeigu bus paaiškinta kitoje knygoje: šią, visai netyčia, būtų lengva labai
nuvertinti dėl to, ko skaitytojas joje nesuprato (pvz. aš). Bet kita knyga
vadinsis „My Dracula“, tai aš jums tiesiog apsakyt negaliu, kaip labai laukiu.
Duodu 4/5. Labai džiaugiuos,
kad tiek daug tų Drakulos knygų vis suveša, kas met kokių porą naujų rasti
visai nebesunku.
Pabaigiau labai
įdomią knygą, Julian Assange „When Google Met Wikileaks“. Dėl struktūros ją
skaityti – nelengva, bet vis tiek labai verta. Nesitikėjau tokioje knygoje
rasti vilties žmonijai.
Apie Knygą: Ar
kada teko ko nors ieškoti Google pagalba, o tada slinkti žemyn per visą lapą
reklaminių „radinių“? O gal tekę ieškoti informacijos, kurią tikrai žinojot
egzistuojant, gal net patys ją ir parašėte, bet štai, pasiekę paieškos pabaigą –
taip ir neradote reikiamo įrašo, tarsi jo ten nė nebūtų? Ką tokie dalykai
reiškia ten, kur „Google“ ir „Internetas“ jau yra sinonimai? Ką tai reiškia
mums? Ir ką rastumėme, jei naudotumėme, tarkime, Duck Duck Go (labai
rekomenduoju)? Apie tai Julian Assange ir nori su mumis visais pakalbėti. Kaip
Google mus įtakoja, kaip veikia interneto indeksavimas ir informacijos
cenzūravimas, bei, kaip galėtumėme tai apeiti, ar net iš viso – pašalinti. Nes,
net nepaisant to, jog Google jau tapo Imperija, vilties dar yra.
Mano Nuomonė:
Knygos struktūra nėra pati lengviausia nei greitam skaitymui, nei tokiems
skaitovams, kaip aš. Bet skaityti vis tiek verta. Negaliu nesižavėti autoriaus
viltingumu, net jeigu, skaitant knygą dešimt metų po jos išleidimo, matau, jog
ne tik kad nieks nepagerėjo, bet dar ir pablogėjo. Mus vis dar įmeluoja į
karus, ir kuo toliau, tuo jie didesni.
Stiprus 4/5.
“ … “Well that is a horrible circumstance; it is terrible
that all these wars start with lies.” And I say no, this is a tremendous
opportunity, because it means that populations basically don’t like wars and
they have to be lied into it. That means we can be “truthed” into peace. That
is cause for great hope. “ – When Google met Wikileaks by Julian Assange
„... „Baisios
aplinkybės, tiesiog siaubinga, kad visi šie karai pradėti melais.“ – O aš
atsakau, kad ne, tai - galimybė, nes tai reiškia, kad visuomenė karų nemėgsta
ir žmones į juos reikia įmeluoti. Tai reiškia, kad mes galime būti „įtiesinti“
į taiką. O tai jau savaime suteikia vilties.“ Julian Assange „Kai Google Susitiko
Wikileaks“
 |
Talentai ir
patrauklumas visada traukė nemirtinguosius. Vienas toks, iš Antrosios Kartos,
taip toli praeityje, kad sunku net įsivaizduoti, sužavėtas gražaus ir įgudusio
medžiotojo Absimiliar, jį pavertė vampyru. Bet vyriškio tuštybė jį apakino.
Pastebėjęs virsmo metu gautą nediduką randą, Absimiliar sužvėrėjo ir nužudė
savo kūrėją. To pasėkoje, teismui grįžęs Kainas, prakeikė jį ir visą jo klaną –
šlykštumu.
Tapę siaubūnais žmonėms
jie kėlė įtūžį keliančią baimę, tą tokią „griebkit šakes ir fakelus“. Tad
medžiotojai turėjo išmokti slėptis tiek toli nuo akių, tiek ir tarp pačių
žmonių. Nuo ežerų ir upių dugnų, kur medžiodavo praeivius. Iki apsimuturiavusių
vargetų. Nuo urvų ir katakombų. Iki, galiausiai, kanalizacijos tinklo.
Virsmas šio klano
vampyru tapo traumuojančiu, košmarišku procesu. Jo metu kūnas siaubingai
deformuojasi. Nelaimingieji virsta vampyrais su smegenų pažeidimais ir negali
išgyventi patys. Kiti gi miršta dar prieš tapdami nemirtingais.
Absimiliar
vyriausieji, vadinami Nictuku (niktuku), pasižymi bene akla ištikimybe savo
kūrėjui. Išskyrus vieną. Pabėgusi moteris pasislėpė ir, anot legendų, yra
atsakinga už moderniosios eros Nosferatu klaną. Žinoma, Absimiliar visko taip
lengvai nepaleido ir, jei tikėsim gandais -tebemedžioja visą Nosferatu klaną,
su viltimi, kad juos išnaikinęs – išpirks savo nuodėmes prieš Kainą.
Šiandien
Nosferatu, kaip ir galima būtų spėti iš visos tos istorijos, laikomi Prakeiktu
Klanu. Dramatiška kūno transformacija, izoliuojanti juos nuo likusio pasaulio,
su sąlyga, kad iš viso išgyvena virsmą, natūraliai virsta cinizmu ir pagieža.
Pikdžiugiškai į savo košmarišką klaną jie mėgsta įtraukti grožio kupinus
gyvenimus: menininkus, aktorius, filosofus, modelius. Bet nestokoja ir
pragmatizmo, tad, kaip tada, taip ir dabar, talentai irgi patenka į akiratį.
Ypač tie iš technologijų srities, ko nemirtingu testamentu virto Kevin Mitnick,
prastai pagarsėjęs socialinis inžinierius. Jį rasti galima Nosferatu urve,
pirmame Bloodlines žaidime. Technologijų svarba kyla iš natūralaus prisitaikymo.
Jau nuo seno pagarsėję, kaip informacijos brokeriai ir lygių neturintys šnipai,
interneto ir savo sukurto vampyrų tinklo pagalba jie tapo jėga, su kuria tenka
taikstytis net ir labiausiai nosį riečiantiems klanams.
Nepaisant tos
pagiežos, Nosferatu pasižymi gan stipriu empatijos jausmu ir yra linkę padėti
žmonėms bėdose. Gavę ta bjaurų ir izoliuojantį lazdos galą, jie neretai
finansiškai remia vaikų namus, saviugdos organizacijas, reabilitacijų centrus
ir netgi fiziškai atgraso kitus vampyrus, kai jie per daug įsisiautėja
skriausdami tuos, kurių gyvenimas ir taip nelepino.
Ištikimybė klanui
nosferatams yra svarbiausia. Tokiu būdu jie palaiko stiprų tarpusavio tinklą,
kuriame visi turi kur apsistoti, kuo maitintis ir netgi gali gauti darbą, jei
tokio reikia. Gyvenimo stilius dažniausiai šeimyniškas. Kokioje nors saugioje
vietoje kitą kartą rasti galima net iki tuzino nosferatų. Hierarchija, žinoma,
pagal amžių.
Bendrai imant,
Nosferatu yra vienas mylimiausių mano klanų. Galima teigti, jog tai yra mano
ištakų istorija, nes savo Skaitančio Nosferatu vardą pasirinkau būtent dėl jų
(su mintimi, kad nosferatu sulyginti su žiurkėmis – labai tiko, nes ne vieną
skaitančią žiurkę tebeturim Lietuvos knyginėje scenoje ir dabar, o aš pradėjau,
kaip Bibliotekų Nosferatu). Antri jie man tik Lasombra klanui. Bet apie tuos
jau kitą kartą.
Apie Knygą: Nors
darbai keitėsi ir evoliucionavo su kiekvienu technologinės pažangos žingsniu,
kai kurie vis tiek visada išnykdavo. Na ir gerai, kas gi norėtų dabar
juos daryti, ar ne? Taip. Bet ką tokia patirtis reiškia dabar, DI ir
automatizavimo amžiuje, kai esame pakeičiami ne tik sunkiuose ir neįdomiuose
darbuose, bet ir menuose? Kai robotai gali mums ne tik paduoti maistą ar išmušti
čekį, o tada dar ir namus išvalyti, bet ir atlikti mūsų ofiso darbą, o tada
perimti ir hobius? Autorius aptaria čia ir dabar nykstančius darbus,
atiduodamus už dyką atlikti automatizavimo procesams, bei tuos, kurie ims nykti
netolimoje ateityje. Jis taip pat pasiūlo ir įvairių sprendimų, tik ar jie
suteiks jums vilties, matant pasaulinę politinę padėtį, abejoju.
Mano Nuomonė: Ką
supratau iš šios knygos, tai, kad jei nesuėsim turtingųjų jau labai greitu
laiku – jie tikrai suės mus. Ką ten, jie jau mus ėda. Nuo Musko karo rėmimo, iki Zukerbergo
bunkerinio namo. Laiko nebėra, knyga parašyta prieš beveik dešimtmetį, juk rašytojams
jau teko ilgai piketuoti ir protestuoti prieš DI, o DI sukurtų video žaidimų,
filmų, scenarijų – vis tiek jau daug. Ką jau kalbėti apie knygas, kurių Amazon
nespėja traukti iš rinkos. Taip, galima ir čia būtų sakyti „nauji laikai
reikalauja naujų įgūdžių, persikvalifikuokit“ – bet juk kalbam globaliai, apie
darbus, kurie pakirs ne tik žemiausią klasę, bet ir vidurinę, bene visus, kurių
darbas nėra pinigais uždirbinėti pinigus. Kalbam ne tik apie kasininkus,
valytojus, vairuotojus. Kalbam ir apie mokytojus, vertėjus, tapytojus, kitokius
menininkus. Kalbam ir apie medikus, bei advokatus. Žodžiu, knyga gera, bet
baisi.
Stiprus 4/5.
 |
Pabaigiau William
Gibson Drieko trilogiją su knyga „Mona Lisa Overdrive“. Nuvilianti pabaiga, bet
pati istorija, bendrai imant, gera. Tas pasaulio statymas, kūrimas, tikrai
labai daug duoda. Ypač įdomu vis pastebėti tai iš kur gi išaugo kitos
kiberpanko žanro medijos.
Apie Knygą: DI
įgavus ne tik sąmonę, bet ir patyrus evoliuciją, tapus bene dievais
kiber-erdvėje, logiška buvo pradėti galvoti apie tą kiber-erdvės visatą, kaip
apie mūsų fizinės visatos kitą dimensiją. Juk tinklas jungia visą Žemę. O jei
manysime, kad ateiviai nebus mažiau pažengę, tai ir jų pasaulį turėt jungti
tinklas. Kodėl gi abu, tada, negalėtų susijungti? Ir tęsti, iki Tinklas taps visos Visatos
dalimi? Link šių klausimų ir atsakymų į juos, bene netyčia ir artėja knygos
protagonistai. Jakudzos dukra, išsiųsta į Londoną, kad būtų apsaugota nuo gaujų
karų. Paauglė, kurią chirurgai pavertė kitu žmogumi, ir kiti, tarp jų ir Count
Zero. Visų jų realybė ir gyvybės joje priklauso nuo įvykių ir atsiveriančių
galimybių tinkle. Nuo kibernetinių dievų palankumo ir tų, kuriems tinklas –
tikresnis nei realybė.
Mano Nuomonė:
Erzina, kai knygos paraleli istorija, ta tokia vos paminima gija, tampa viso ko
pagrindu, nes tada jei kažko nepastebėjai ar nesusekei pradžioje – gali ilgai
nesuprasti, kodėl nutiko tai, kas nutiko. Labai nepatiko ir visi veikėjai,
įstumti į labai baisias situacijas vardan nieko, net ne siužetui pagilinti. Bet
ant kiek ta pagrindinė, kad ir kokia gležna, istorijos gija buvo gera, kad man
visa tai nebeimponuoja... Knygą, nepaisant to, kad jos siužetai nėra patys
geriausi ir įdomiausi, vis tiek galiu rekomenduoti visiems, mėgstantiems
kiberpanko žanrą, nes ant kiek įdomiai vis dar ryškiai matosi, kas iš kokių
šaknų išaugo. Kur kiti žanrai dažnai evoliucionuoja ir virsta kažkuo savitu,
bene nebesusijusiu su pirmtakais, kiberpankas vis dar turi labai aiškią giją,
tiesiai iš pamatų.
Toks labai trapus
4/5, nes veikėjai tikrai labai prastai parašyti, tai jau reikia labai mėgti patį
žanrą, kad patiktų visa knyga.
 |
Nebeatsimenu,
kada perskaičiau pirmą Daniel Suaerz Daemon dualogijos knygą, bet šiaip taip
dabar va pabaigiau antrą, pavadinimu „Freedom“. Technologijomis
paremta kova už laisvę, revoliucija prieš korporacijas. Visas įdomumas
prasidėjo pačioje pabaigoje.
Apie Knygą: Keista,
kaip labai realistiškai skamba pilietinis karas, kilęs dėl fermerių
nustekenimo. Tada pirmyn vestas visokių technologijų ir tinklo operatorių,
naudojantis ne tik realiomis strategijomis, veiksmais, bet ir tuo, kas knygoje
atitinka mūsų papildytą realybę (augmented reality). Kai pinigai valdo viską, korporacijų
galia ima viršyti valdžios autoritetą iki tokio lygio, jog tie nesveikai
turtingi jaučiasi galy reikalauti konstitucinių pakeitimų. Tik, kas nutinka jų
galiai ir jiems, kai pinigai nebegali nieko nupirkti? Kai pirkti tiesiog nebėra
ko? Daemon tai ir nori pamatyti. Jo tinklui plečiantis ir įraukiant į revoliuciją
vis daugiau žmonių, metas nuspręsti, ar būsime avimis, ar suėsime turtinguosius...
Mano Nuomonė:
Skaitėsi su erzuliu dėl labai keistai panaudotų technologijų. Atrodo knyga nėra
sena, bet skaitai ir nesupranti, kodėl, kaip, gi taip neveikia, kas čia, kodėl
čia, ne taip gi vadinasi ir t.t. Žinau, kad ne tame knygos esmė, bet taip jau
man nutinka, kai nei istorija, nei veikėjai – neturi ko pasiūlyti. Nepamenu
bene nė vieno vardo, ir tik vieną kitą asmeninę jų istoriją, kur įvykiai buvo
daugiau vardan šoko, nei dėl ko nors istorijai praturtinti. Bet pati knygos
idėja buvo visai nebloga. Ne tokia gera, kad rekomenduočiau draugams, bet
pakankamai įdomi, kad nesijausčiau iššvaistęs laiko ją perskaitęs.
Duodu 4/5, buvo
tikrai labai gerų minčių.
 |
