2016 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

K.J. Charles - Flight of Magpies [3]

Ką tik suskaičiau paskutinę K.J. Charles "A Charm of Magpies" šarkų trilogijos knygą "Flight of Magpies" (ISBN 1619224291; 212p.; Goodreads), ir dabar galvoju, ar reikės skaitytas tas .5 ar apsieisiu. Autorė gan tvirtai pasakė "gal dar ir bus", o tos pusinės tokios trumputės...

Lucian'o prašymai vykti į Kiniją Stephan'ą vis labiau vilioja, mat jo paties pasaulėlis spėriai traukiasi bandydamas jį užsmaugti. Vienintelė jo bendradarbė, kuri dar galėjo dirbti išėjo motinystės atostogų, palikdama jį vieną kovoti šiame mūšio lauke prieš piktuosius burtininkus. Kažkas pavogė jo Šarkos žiedą iš viršutinio Lucian namų aukšto, pro langą. Jo mokinė, gebanti vaikščioti oru, apkaltinama vagystėmis ir nušalinama nuo darbo. O dar visas tas spaudimas iš teisėsaugos! Londonas virto šiurpių, žiaurių žmogžudysčių zona, ir dauguma mirusiųjų - pareigūnai. Eteryje nėra jokios magiškos gijos, kuria Stephan'as galėtų sekti, o šie žmogeliai agresyviai reikalauja jo rasti kaltininkus, ir atiduoti jiems. Nejau jie rimtai nesuvokia, kad kažkas, kas sugeba taip žudyti, nesileis suimamas eilinių?

Lucian'ui ramybės irgi nėra. Tikra kankynė stebėti savo mylimąjį grįžtantį persidirbusį, suirzusį, o kartais ir apibrozdintą. Kas kart jam išėjus, Lucian bijo daugiau jo nepamatysiąs, mat šitas prakeiktas darbas pavojingas net grupei justiciar'ų, ką jau kalbėti apie vienui vieną. Prie viso šio chaoso dar prisideda ir senos Stephan'o paslaptys, mat šiam raganiui melas yra, ar bent jau buvo, toks pats paprastas dalykas, kaip pašnekesiai apie orą. Kažkam iš jų praeities vis dar reikia Šarkų Valdovo galios, ir šį kartą jie turi pranašumą: nustekentą, vienišą, ir Šarkų žiedą praradusį Stephan'ą, be kurio Lucian jau nebeįsivaizduoja gyvenimo.

Graži istorija. Magija Viktorijos laikų Londone, detektyvo, ir siaubo istorijų elementai, aštrialiežuviai herojai. Nors visoms šioms knygoms daviau po, atrodo devynis ar aštuonis, noriu pabaigti geresne nata, ir duoti 10-10, jau vien dėl visų tų įmantrių būdų žmogui nužudyti, ko tik nebuvo, nepatikėtumėt...

2016 m. lapkričio 18 d., penktadienis

K.J. Charles - A Case of Possession [2]

Taip, baisu. Knygą perskaičiau jau gal prieš savaitę, jei ne daugiau, o aprašyt kažką, žodelį kokį - tik dabar prisiruošiau. K.J. Charles knyga "A Case of Possession" (A Charm of Magpies 2; ASIN B00D89QGW8; 159p.; Goodreads) yra antroji trilogijoje, o aš jau trečią daugiau nei įpusėjau (beje, prašymas mane pataisyti, jei pripeckioju nesąmonių tebegalioja). Ir tai tikrai ne knygos kaltė, ji buvo tokia pat įdomi, kaip ir pirmoji. Tik... Na, pasiklystu tarp panašumų su kitomis, nes nėr smagiau, kaip ieškoti visų tų kabliukų.

Peter S. Beagle išmokė, kad nėra baisesnės jėgos už burtininką, kuris mirė neradęs ramybės. Tad, kai Londoną užplūsta šuns dydžio žiurkės, nežinia iš kur, dingstančios nežinia į kur, ir be gailesčio žudančios visus, kas pasitaiko kelyje - Crane, su šiomis žiniomis, pasinaudoja proga įsilieti į savo mylimojo gyvenimą, ir nurodyti Londono burtininkams kryptį. Kad ir kaip labai netikintis asmuo, kad ir kiek kvaili prietarai: jei tavo priežiūroje mirė Šamanas, tu pasistengsi įvykdyti visas apeigas mirusiajam, kad tik šis rastų kelią anapilin... Mat šis Šanchajuje pasakojamas mitas apie milžiniškas žiurkes, gali labai greitai paversti Londoną - skerdykla. Ir tai, atrodo, dar nėra baisiausia, ką Crane ir Stephan patirs.

Ši knyga ne mažiau pilna baisių detalių, nei praeita, bet siaubo pasaka to nepavadinčiau (nebent, žinoma, esate homofobiškų pažiūrų, tuomet ir pražilti per nakt galima). Daug įvairios magijos, įtampos, ir beveik Šerloko Holmso tyrimų. Ir nors ši knyga man patiko net labiau, nei praeita, bet ir jai duosiu tik 9/10, mat kažko vis šiek tiek man čia trūksta. Gal tiesiog per trumpos.

2016 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

K.J. Charles - The Magpie Lord [1]

Kaip gražiai gavosi pereiti nuo fantastinio pasaulio su paprasta istorija, panašia į mūsų, t.y. Captive Prince, prie šių knygų. Mūsų Anglija, bet pilna fantastikos: burtininkai, ir visokie tokie. K.J. Charles knyga "The Magpie Lord" (ISBN 1619215764; 200p.; Goodreads) yra dar viena knyga, kurią sau atkapsčiau iš Bonnie Burton goodread'ų. Ten tikras lobynas kitokių, keistų, įdomių, fantastinių knygų, tai turbūt ir šios man nebus paskutinės. Bet aš jau į lankas, grįžkim prie knygos...

Lucien Crane Vaudrey savo tėvo akyse buvo tas blogasis, supuvęs sūnus. To pasekoje, kai tik tai tapo įmanoma, buvo supakuotas ir išsiųstas į Šanchajų, o jo tarnas įspėtas, jog nebus ašarų, jei vaikinas netyčia iškris per laivo bortą kelionės metu. Visa tai gero apie Lucien nepasako, ypač turint galvoje, kad pačių Vaudrey grafų žmonės jau išmoko vengti, ir pas juos teisingumo neieškoti. Ką ten, jie ima suprasti, jog teisingumą gali tekti paimti į savo rankas, kitaip nekaltų žmonių kraujas ir toliau liesis, kaip tik jiems patiks. Čia galėtumėme įsivaizduoti žmonių minią, su deglais ir šakėmis. Bet kam tiek problemų, kai apylinkėse esama raganos...

Visai Vaudrey šeimai išsižudžius dėl nepaaiškinamos beprotystės, Lucien nelieka kitos išeities, kaip tik grįžti ir sutvarkyti viską ką legaliai sutvarkyti reikia tapus naujuoju grafu. Užtrukti jis neplanavo, ką ten, pažadėjo sau, jog po pirmo bandymo jį areštuoti dėl orientacijos (tokie buvo laikai, Lucien paprasčiausiai preferino vyrus) ar ko nors panašaus, jis tuoj pat viską mes, ir grįš į Šanchajų, kurį laikė savo namais. Tik, kad ta beprotybė, privedusi jo tėvą ir brolį prie savižudybės, atrodo tūno ir jo kraujyje. Tamsios dėmės atmintyje, balsai, ir atsipeikėjimai su jo ištikimu tarnu bandančiu iš jo atimti kokį nors peilį, kad liautųsi bandęs susižaloti. Ilgai tai tęstis negali, arba jis išprotės, arba... Merrick, su savo šeimininko pritarimu, išskuba į tamsiausias Londono vietas, ieškoti išeities, kuri būtų ranka pasiekiama atviro mąstymo Šanchajuje, namie. Jam reikia šamano. Negali juk visa Anglija nekęsti Vaudrey'jų, ar ne?

Patiko man, kaip čia naudojama magija, tiek daug įdomių, naujų, ir senų dalykų. Norint galios ją reikia iš kur nors traukti, kaip Raganiaus knygose, bet čia ją galima atimti iš žmogaus, net neturinčio magijos, kas žmogų kankina ir gali net nužudyti. Burtininkai - kaip energetiniai vampyrai, ir tik keli labai ypatingi gali tos energijos pasisemti iš bet kur, net iš oro. Ir žmonės įdomūs, Merrick kaip koks Sebastian Michaelis (Kuroshitsuji), toks idealus tarnas, kuris kartais pamiršta, kad į šeimininką viešai reikia kreiptis pagarbiau. Ir tas "šamanas", Stephan Day, žemas, liesas, raudonplaukis, tikrai ne žavusis princas, kokius visi piešia. Kol kas duodu 10/10, ir tikiuosi kitos bus tokios pat įdomios. Priminė Bartimėjaus laikus, kur nuo džinų galios sienos drebėdavo.

2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Donna Freitas - The Happiness Effect

Donna Freitas knyga "The Happiness Effect" ("Laimės Efektas"; ISBN 0190239859; 368p.; Goodreads) suintrigavo savo pavadinimu, o tada ir anotacija. Knyga apie socialinių tinklų rimtuosius naudotojus, tuos kur po savaitgalio pareina 20 fotografijų, ir pri'tag'inimai net ten, kur tavęs nėra. Na, na, gal bus įdomu? Trumpai drūtai, tiems, kas iki galo nenorit skaityt: ne, nebus. Knyga labai solidžiai susitelkė ties socialiniais tinklais, kaip visu internetu, kur, atsiprašant, nėra nieko geriau, ar iš vis - daugiau. Davė pasisakyti žmonėms, kurie sunkiai sumezga sakinius, arba kurie jau pasiekė streso viršukalnę. Ir galiausiai pasiūlė paprasčiausią išeitį: atsijunkite. O man galvoj skamba Humble the Poet citata, skaityta būtent šį rytą: mėgstu būti su žmonėmis, kurie leidžia pamiršti, jog turiu telefoną (I love chilling with people who make me forget I have a phone).

Autorė paėmė tikrai daug interviu, iš tikrai daug žmonių. Ir tada pateikė mums pačius radikaliausius. Jie arba žiūri į facebook, kaip į sceną, kur "likes" nurodo jiems jų vertę (to pasekoje, jei įrašas negavo nei vieno "like" - jis trinamas, kaip gėdingas nesusipratimas), arba jau deaktyvavo savo socialinių tinklų anketas. Čia į galvą man ateina kita citata, Marilyn Manson, apie narkotikus (kas čia visai tinka, mat vienas iš apklaustųjų facebook įvardino, kaip cheminę adikciją): yra naudotojai, ir yra piktnaudžiautojai (there are users, and there are abusers). Autorė, kaip išeitį, siūlo abstinenciją nuo wi-fi, tarsi internete būtų tik keturi dalykai: facebook, twitter, snapchat, ir žinoma, instagram. (Čia tyliai pabrėžiu, kad nesutinku, jog tai sprendimas, mat nemanau, jog problema slypi tame)

Toliau autorė, vos ne kraujuojančia širdimi, skatina mums padėti jaunuoliams ir suteikti jiems tą laisvę, apie kurią jie slapta svajoja (toks truputį Umbridge kvapas): sukurti zonas, kur wi-fi ryšys neveikia. Negalite nustoti žaisti telefonu klasėje? Ak, tai gal paimkim krepšį... ir sudėkim ten savo telefonus prieš pamoką! Nes, kam, po velnių, tą pamoką daryt įdomesnę, ar ne? Šią knygą skaičiau labai ilgai, ir labai nuobodžiai. Tuo tarpu turiu namie tokių, dėl kurių ir be jokio miego tekdavo apsieiti, mat visą jo laiką - praskaičiau. Turėjau matematikos mokytojų, pas kuriuos mokiausi vos 4-ais, ir tų kitų, kur 9 buvo standartas. Kitaip tariant, jei nekabina, tai atjungtas internetas - nepadės. Bet autorė, atrodo, mieliau mus pasodintų į geltonus kambarius, o ne pagerintų prezentaciją. Knygai duodu 3/10, ir tai tik už jos geranoriškumą.

2016 m. spalio 21 d., penktadienis

C.S. Pacat - Captive Prince: Kings Rising [3]

Stengiausi skaityt lėtai, po mažai, bet baigėsi ir nors tu ką. C.S. Pacat Captive Prince trilogijos paskutinę knygą "Kings Rising" (ISBN 174348495X; 385p.; Goodreads) baigiau vakar, 4h ryto, ir dar ilgą valandžiukę galvojau, kaip reikės viską aprašyti, ir ar turėčiau parašyti dar vieną, papildomą įrašą visų trijų knygų verdiktui. Po to dar galvojau, ką gi visgi reiškia žodis "verdiktas"... Žemiau gali būti spoilerių, tad nenorintiems skaityti: knygos tapo mano visų laikų mėgstamiausiomis. Jokių didelių aukų, kad būtum su tuo, su kuo nori būti (tarkim, Morganos Kryžiuje ten tos meilės seilės su vampyru baigėsi tuo, kad jam teko tapti žmogumi; filmuose dažnai vienas ar kitas poros dalyvis nevyksta į koledžą ir panašiai, kad liktų pora, ir t.t.), klastingos politinės kovos, kuriose išverstakailiai tuos kailius dar intensyviau išvertinėja į kitas spalvas, ir tie idealūs visų mazgų atmazgiojimai: nenuspėti istorijos posūkiai, paviršiun iškilusios tiesos ir priežastys...

Tiek Verės, tiek ir Akielos sostai užimti uzurpatorių, abu tikrieji paveldėtojai - maišomi su purvais. Abu jie turi per mažai, kad dar ką nors prarastų, tad atrodo logiška sujungti pajėgas ir stoti į bendrą kovą dėl savo karalysčių. Galų gale, juk aplink Kastor, Damiano brolį, stovi būtent Regento, dabar jau Verės Karaliaus žmonės. Jo planai padėjo pražudyti Damiano tėvą, ir gal būt - daug kitų, stovėjusių tarp jo ir Verės sosto. Mano priešo priešas...

Damianos apkaltinamas savo tėvo nužudymu, Laurent - karalystės išdavyste. Regento žmonės - visur, ir kėslai seka kėslus. Kyroi nenori padėti Verės princui, ir abejoja savuoju, tad suvienyti dvi tokias skirtingas armijas pasirodo gali būti daug sunkiau, nei atrodo, t.y. net turint bendrą priešą. Akielos Kyroi, žiūrėdami į Laurent, mato jaunuolį, kuris laikė jų princą vergu, padarė iš jo savo meilužį, nuplakė jį beveik iki mirties, ir dar gi reikalauja Delpha miesto, taip sunkiai laimėto. Net ir Damianos suvokia, kad Laurent turi savo planų, ir jie nebus atskleisti, iki bus įvykdyti, tad savo žmonių atsargumą supranta. Bėda ta, kad jam be galo patinka šalia turėti tą šviesiaplaukį Verės princą ir jei tektų rinktis tarp savo karalystės, ar jo...

Graži knyga. Be galo patiko, kad istorijos posūkiai neturėjo jokių užuominų, tad ir nuspėti nebuvo iš ko. Per visas tris knygas persipynusios šalutinių herojų istorijos pasirodė esančios pačiomis reikšmingiausiomis. Patiko politinė pusė, valdžia prieš teisėtumą, atsargūs žingsniai karo lauke, neįtikėtinos pastangos išsaugoti gyvastį ir herojų charakterių išlaikymas. Pokyčiai, žinoma, yra. Laurent ir Damianos kovojo vienas prieš kitą, vienas šalia kito, ir vienas už kitą, bet jų abiejų esmės išliko tokios pačios, ar bent jau knyga užbaigta, prieš įvykstant pokyčiams. Viskas labai gerai ir tvarkingai užraukta, ir nors mielai paskaityčiau dar vieną tęsinį - gyventi jau galima ir be jo. Knygai duodu 10-10, dedu prie mėgiamiausių, ir manau, visgi, parašysiu tą verdiktą visoms trims.

2016 m. spalio 11 d., antradienis

Pakalbėkim [16-10-09]


Nesivartant po vertimų platybes: Robo statusai Facebook'e gauna "like'ų", todėl Robas - egzistuoja. "Mąstau, todėl esu." - "Gaunu like'ų, todėl esu". 

Nežinau, kaip jūs, bet aš niekad neturėjau, ir vis dar neturiu tokių žmonių savo socialiniuose tinkluose, kurie jaustų rimtą poreikį gauti like'ų, kaip patvirtinimo: o taip, šaunuolis tu, šmaikštuolis tu, tu mums patinki.

Knyga kol kas kalba apie tą facebook'ą, kur nebuvo reakcijų, ir kur žmonės stumdavo vieni ant kitų už ilgus dramatiškus pasisakymus. Žodžiu, knyga buvo atgyvenusi jau tą dieną, kai buvo išleista, tad informacijai ji tikrai nebetinka. Bet įdomu pažiūrėti. Skaitau tarsi apie MySpace, kurio laikais gyvenau, ir mokiausi HTML, kad pasidaryčiau gražesnį nei standartinis puslapį, tik pavadinimas kitas: Facebook.

Kaip jums tas Facebook? Gal ką įdomesnio naudojat bendravimui?

2016 m. spalio 8 d., šeštadienis

C.S. Pacat - Captive Prince: Prince's Gambit [2]

Šitos knygos man buvo būtent tai, ko skaitant visada ieškodavau. Sunkus nuspėjamumas, siurprizai, posūkiai, politika be ilgų išvedžiojimų, istorijos glaustumas, kur jau tikrai nieko neišimsi, jokių ilgų išvedžiojimų, monologų, pamąstymų, ir preliudijų į tai, ir apie tai, ką reikės padaryti. Daug kas, netgi, liko visiškai nuslėpta, su pačiomis menkiausiomis nuorodėlėmis į tai kas bus...
Žodžiu, skaitydavau nuo antros valandos nakties, iki maždaug keturių. Nuo keturių jau liepdavau sau dėt ją pagaliau ant lentynos prie lovos ir miegot, bet kur tau... Tada dar ilgokai niekaip negalėjau prisiverst pradėt aprašinėt. Iki galiausiai, įkišau nosį į trečią knygą... Taigi, C.S. Pacat ir jos Captive Prince trilogijos antroji knyga: Prince's Gambit (ISBM 0425274276; 216p.; Goodreads).

Regentas kursto karą su Akielos, ir vienintelis žmogus galintis jį sustabdyti: Verės princas, Laurent. Damen, savo šalies labui, pasiryžta prie jo prisidėti, ir prireikus, ginti savo paties gyvybės kaina šiame žiauriame žaidime dėl Verės sosto. Tai, žinoma, būtų kur kas lengviau padaryti, jei Regentas nebūtų jo prispaudęs vykti į pasienį, atlikti karinės pareigos. Kiekvienas žingsnis ten link - pasikėsinimas sužaloti, ar nužudyti, ir kiekviena pergalė prieš tai - pažadas, jog jie žengė arčiau kažko baisesnio ir žiauresnio. O ir pats Laurent ne toks asmuo, kurį galima lengvai prižiūrėti. Jo nepasitikėjimas kitais - pagrįstas. Tad, kai jis tyliai sau planuoja žingsnius, Damen belieka stengtis neatsilikti. Čia juos sučiumpa ir bando nužudyti, čia jau kažkas gelbsti, žingsnis ir pergalė Regentui, žingsnis ir pergalė Laurent.

Kitoje šios karo palapinės pusėje Laurent plėšomas tarp dviejų ugnių. Atrodo, jog vieninteliai žmonės, kuriais jis gali pasitikėti, yra tie, kurie atvirai pasisakė esą jo priešai. Kaip, kad tas Akielos vergas, miegantis ant savo pagalvių paletės. Jis pasiryžta žengti drastišką žingsnį, ir paprašyti pagalbos iš netikėčiausio šaltinio...

Nebuvo nė lapo, kuriame būtų buvę nuobodu. Skaičiau ir graužiausi, kad negaliu sustot, ir pasilikt daugiau rytojui. Tad galiu duot tik 10-10, mat, po galais, jau pradėjau trečią...

2016 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Edward Humes - Garbology: Our Dirty Love Affair with Trash

Kiek save pamenu, visada buvau prieš šiukšlinimą. Klasės draugai niekad nemėtydavo popierių, juokaudami, jog galiu liepti pakelti, o jei kas pamatys, kad jie šiukšles renka - išjuoks. Tėvai greit suprato, jog mano mažytis aš ilgai putosis dėl numestos šiukšlės, arba grįš ją pakelti, ir nešis kartu, kad ir lipnų ir dabar jau smėlėtą ledų pagaliuką, kol rasim šiukšlių dėžę - tad geriau visai nemėtyti. Niekad nepasidrovėdavau kažko pakelti ir įmesti į šiukšlinę viešoje vietoje, niekad neėmiau čekių iš bankomatų, visada atsisakydavau fizinių laiškų ir taip toliau, ir toliau, ir toliau. Nenuostabu tad, kad kai pamačiau Edward Humes knygą "Garbology: Our Dirty Love Affair with Trash" (Garbologija: Mūsų Purvinas Romanas su Šiukšlėmis; ISBN 1583334343; 288p.; Goodreads) NetGalley - iš kart paprašiau jos paskaityti.

Ši knyga daugiausia kalba apie amerikiečius, bet po šiokių tokių paieškų, paaiškėjo, jog net pati geriausia Europos šalis mūsų bendrą vaizdą ne tiek ir daug pakelia. Koks tas vaizdas? 102 tonos šiukšlių, sugeneruotų vieno žmogaus (per vidutinį gyvenimo laiką). Atviroje jūroje, tikrąja šio žodžio prasme, esama plotų, per kuriuos nesimato vandens nuo plastikinių maišelių, popierėlių, ir kitokio šlamšto. Kai kurie kalnai ir parkai - neegzistavo, iki neprisipildė ten buvęs šiukšlynas, kurį palaidojo ir apsodino. Esama produktų, kurių pakuotė brangesnė, nei joje laikomas turinys. Ir taip toliau, ir toliau. Mes naikiname savo vienintelius namus, vien dėl to, kad per gimtadienį parke lengviau išmesti popierinę lėkštę, nei parsinešti keramikinę namo, kur ją dar reikės išplauti. Disposable Lifestyle: Vienkartinis Gyvenimo Būdas.

Bet prieš šią problemą mes nesame bejėgiai. Nereikia nei streikų, nei pasiaukojimo, nei per daug atsisakymo. Tereikia šiek tiek pagalvoti. Pasiimti medžiaginį, ar daugkartinį maišelį su savimi į parduotuvę. Kiek kainuoja maišelis? 14 centų? Tai 14 centų kuriais jūs asmeniškai (nes kas nors tą maišelį vis tiek nupirks - bet tai būsite ne jūs) neparėmėte ir taip didelio biznio, kuriam be pelno aplinka tikrai nerūpi. Maišelis sveriamoms bulvėms? Namuose prieš išmetant suriškite jį mazgu, mat begalės jų klajoja ne tik gatvėmis, bet ir mūsų vandens telkiniais. Ir dar daug mažų paprastų būdų, kuriais prisidėti gali bet kas.

Man labai patiko autoriaus paprastumas kalbant. Tikėjausi grūmojimo, gėdijimo, ir pikto "mes mirsim, jei jūs to nepadarysite". Bet jis - žmogus paprastas, ir supranta, jog ne visi gali sumažinti vartojimą, ko rezultatas būtų ir sumažintas šiukšlinimas. Tad ir kalba taip, siūlydamas mažas išeitis, pasakodamas apie tuos, kurie dėl to padarė daug daugiau, bandydamas įkvėpti, o ne išgąsdinti, nors išsigąsti tikrai yra ko. Taigi knygai duodu 10-10, ji gal būt ne pati tiksliausia, ir geriausia, kokių ten yra šia tema, bet pradžiai - net labai gera ir įkvepianti.