2017 m. gruodžio 6 d., trečiadienis

Adrian Tchaikovsky - Guns of the Dawn | Aušros Ginklai

Neatsimenu, kaip ši knyga papuolė į mano rankas. Bet labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau, jog būtent ją man reikia paskaityti. Mat Adrian Tchaikovsky knyga "Guns of the Dawn" (ISBN 1447272676; 658p.; Goodreads) buvo neįtikėtina. Tai istorija pasakojama fantastikos ir steampanko pasaulyje, apie karą ir jo priežastis, bei, kaip lengva kartais viską išspręsti.

Denlandas ir Lascanne kažkada buvo sąjungininkų šalys. Dabar gi jos abi taip susikibę į atlapus, jog maža kas beatsimena laikus, kai denlandietis tebuvo kaimynas. Lascanne karalius pila visas pajėgas į kovos zoną, visus savo raganius (warlock, šiuo atveju), sukurtus kilmingo kraujo ugnimi, visus savo karius. O galiausiai, ir visus šiaip pajėgius, sveikus vyrus, bei, pritrūkus jų, į karą pakviečiama ir kas trečia moteris. Galu gale, juk jie jau beveik laimėjo, tad tai bene tik proga gauti kokį medalį ir grįžti namo! Bet Denlando karalius buvo nužudytas dar prieš karą. Jie neturi burtininkų, mat nėra kam jų sukurti. Tad kodėl reikia tokių, atrodo, neįtikėtinų žmogiškųjų pastangų?

Kai miestuose ir kaimuose beliko vien moterys, senukai, invalidai, bei kūdikiai, ir kai galiausia net tas pačias moteris pašaukė į karą, dauguma šeimų išsiuntė savo tarnaites, aukles. Tokios aukštuomenės šeimos, kaip Marshwic'ai irgi galėjo pasinaudoti tokia išeitimi, bet Emilė Marshwic visada buvo kiek per geros ir narsios širdies. Ji, kaip ir daug kitų, deja nedaug kilmingų moterų, prisistatė į tarnybą, gavo nusikirpti plaukus ir išmokti naudotis ginklais. Ji netgi pasiprašė į patį baisiausią būrį Vienuoliktoje, kažkokiame brūzgyne, pelkėje džiunglėse, amžinai gobiamoje rūko, pilnoje milžiniškų vabzdžių, bei laukinių vietinių, kurie nė neketina kam nors padėti laimėti šį nelemtą karą jų namuose. Čia tarnauti atvyko ir paskutinis karaliaus sukurtas raganius. Čia žuvo jos brolis, ir čia buvo suluošintas jos svainis. Ir čia, Emilė rado savo tikrąjį pašaukimą, draugus, bei supratimą apie karą ir kas, galų gale, jį sukelia. Mat ir kilmingieji meluoja, ir patys ištikimiausi gali būti tam akli, o kartais ir priešas, turėdamas absoliutų pranašumą, gali pasiūlyti taiką.

Negaliu apsakyti kokia tai gera knyga. Bėda ta, kad kai knygos storos - aš nežinau, kaip jas aprašyti, mat atrodo ir tą reikėtų paminėti, ir aną. Čia, tarkime, magijos nebuvo pernelyg daug. Nemaža istorijos dalis buvo beveik kasdienis veiksmas, tarkime Išgyvenusiųjų Klubo evoliucija priimant Emilę į savo vyriškas gretas, bei pačios Emilės augimas, užpildant kareivio batus. Iki paskutinių penkių, ar gal net trijų puslapių nė nenumaniau, kas nutiks, kaip įmanoma viską išspręsti, ir ką, po galais, Emilei dabar daryti. Nebuvo nė vienos nuobodžios akimirkos, kiekvienas šalutinis herojus, nors ir tikrai šalutinis, buvo unikalus ir savaip žavus. Ir ta dviejų raganių dvikova ten buvo labai vietoje, labai laiku, bei idėja, jog raganių sukurti gali tik karališko kraujo ugnis, ugnis egzistuojanti tik karališkoje linijoje, be kurios ir magija - nebegzistuoja - buvo unikali ir labai ten tiko. 10/10, ši knyga tikrai verta tapti 100-ąja kurią perskaičiau šiemet.

2017 m. gruodžio 4 d., pirmadienis

Raganius | Likimo Kalavijas


Apsakyt negaliu, kaip džiaugiuosi, kad perleidinėja Raganių. Nors visada būsiu dėkingas tiek Dagonui, už tą pirmą leidimą, tiek Eridanui, už visą seriją, ir dar daugybę nuostabių knygų, bet ačiū ir Almai Literai. Patinka man šitas knygų formatas, patinka man šiti viršeliai.
<3 

2017 m. gruodžio 3 d., sekmadienis

Cristina Henry - Red Queen | The Chronicles of Alice 2

Nelabai norėjau skaityti ką nors iš stebuklų šalies, bet reikėjo kažko trumpo ir lengvo, tai pasiėmiau antrą Christina Henry The Chronicles of Alice knygą "Red Queen" (Raudonoji Karalienė; The Chronicles of Alice 2; ISBN 042526680X; 291p.; Goodreads). Knyga nebloga, bet, vėlgi, ne pati geriausia tarp Alisos perpasakojimų, ir gal netgi kiek prastesnė, nei pirmoji.

Žemės už Senojo Miesto - išdegintos, nusėtos kaulais, ir patruliuojamos keistų asmenų keistuose aparatuose. Bet tai kelias, kurį Alisa ir Hačeris turi praeiti, jei nori rasti jo dukrą, Dženę. Tad jie tiesiog juda pirmyn, stengdamiesi išgyventi šioje nedėkingoje žemėje, kurioje pilna ne tik pavojingų žvėrių, spąstų, bei labai trūksta bent jau švaraus vandens atsigerti, bet dar ir siautėja Baltosios Karalienės klastingi burtai, bei Juodojo Karaliaus visa deginanti neapykanta.

Juodasis Karalius kažkada buvo paprastas jaunuolis. Jaunuolis, kuris retai kada girdėdavo jam atsakomą "ne". Jis buvo pratęs gauti tai ko nori, tada kai to nori, įskaitant ir magiją. Tos kuri tekėjo jo šeimos krauju jam neužteko, tad kai vienos medžioklės metu jam po kojomis pasimaišė burtininkas, nebuvo nė ko spręsti, jam ir taip buvo aišku, kas dabar turi įvykti. Ir tai ne dėl to, kad jis labai jau norėjo tos magijos, tiek labai, jog ryžosi pražudyti burtininką, vien tam, kad atsigertų jo magiško kraujo. Tai buvo greičiau jau dėl to, jog to norėjo Baltoji Karalienė. Bet net po tokios Juodojo Karaliaus aukos jiems rasti laimės nebuvo lemta. Vieno iš jų širdis tiesiog nenorėjo priklausyti kitam. Ir šią širdgėlą jie abu pila ant kažkada žalių ir viltingų laukų už Senojo Miesto.

Labiausia čia man patiko sužinoti, kas buvo Baltoji Karalienė ir kodėl ji taip pasikeitė. Pati knyga labai priminė Haulo istorijas, panašiai ir magija veikė, ir Alisai užtenka panorėti, kaip Sofi, kad išgautų kažkokį efektą. Ir nors knyga buvo nebloga, galiu jai duoti tik 5/10, bet jei bus daugiau, tai skaitysiu Kronikas toliau.

2017 m. gruodžio 1 d., penktadienis

GIMTADIENIO IŠPARDAVIMAS


Artėja mano gimtadienis, tad nusprendžiau JUMS duoti dovanų!
Su KODU: BLACKFROSTING
Gaunate:
-28% nuo pirkinio
Išleidę bent 5 eurus (suma PO kodo panaudojimo) automatiškai dalyvaujate konkurse, kuriame Gruodžio 14d, per mano gimtadienį, vienam iš jūsų leisiu išsirinkti dar vieną papuošalą iš parduotuvės, sau dovanų.
Išleidę bent 14 eurų (suma PO kodo panaudojimo) su savo siuntiniu gausite nedidelę dovanėlę (ir, žinoma, dalyvausite konkurse)

2017 m. lapkričio 26 d., sekmadienis

Andy Weir - Artemis

Labai kantriai laukiau Andy Weir knygos "Artemis" (ISBN 0553448129; 305p.; Goodreads) ir pagaliau! Andy Weir mano mėgstamiausių sąraše gavo garbingą vietą su savo "Marsiečiu", o ši knyga, be jau mėgiamo gero autoriaus, žadėjo ir dar daug kitų man patinkančių dalykų: Mėnulis, heistai, kontrabandininkai ir mobsteriai. Žodžiu, gangsteriai mėnulyje. Taip neblogai skamba. Ir nors knyga buvo visai ne tai, ko tikėjausi, ji man vis tiek labai patiko.

Jazz Bashara su savo musulmonu tėvu (tai pabrėžiu, nes jis - praktikuoja, o ji - ne) į Mėnulio miestą Artemį iš Saudi Arabijos (atrodo, nepykit jei maišau) atvyko, kai jai buvo 6 metai. Apie jokį grįžimą į Žemę nebegali būti nė kalbos, mat Jazz čia užaugo ir ketina čia likti, kad ir kas benutiktų. Tačiau Žemėje ji turi susirašinėjimų draugą. Ar greičiau net biznio partnerį. Tokią pačią sielą, kaip ir ji: žmogų, kuris tenorėjo išgyventi ir prasigyventi, kai gyvenimas mėtė ir vėtė į vis blogesnes situacijas. Dabar jie praktiškai kontroliuoja kontrabandą, patenkančią į Artemį, tą vienintelį mėnulio miestą. Paprastai jie net labai atsargūs, tačiau, kai ant Jazz metaforinio stalo numetamas milijono slugų (tokie jų pinigai) pasiūlymas - ei, kas gali ją kaltinti, jog susigundė?

Vengiant spoilerių ir įdomaus skaitymo, supaprastinsiu: Artemyje jie gaminasi orą patys. Jo gaminimo rezultatai vienaip ar kitaip pateikia ir kitokių neblogų šalutinių produktų, išgaunamų to degimo metu. Tai vienintelė rimta kompanija Artemyje, ir nors jos produktai neatrodo, kažkuo ten ypatingi - yra kas rado, kaip visu tuo pasinaudoti. Ir Jazz su savo ne tokių jau ir mažu heistu ką tik pasimaišė tiems dideliems žmonėms po kojomis, bei sujaukė jų planus. Dideliems žmonėms, tokiems, kaip senamadiški "nužudžiau tave, kad kiti pasimokytų" mobsteriai, kurie per Jazz rizikuoja prarasti astronomines sumas.

Jazz tikrai fantastiškai parašyta herojė. Ji - juokinga, stipri ir labai protinga, bei, kaip ir Watney, yra pasiryžusi išgyventi situacijose, kurios noro gyventi tikrai neįkvepia. Bet jei ieškote Marsietis 2, tai čia tikrai nėra ta knyga. Ji - visiškai kas kita, ir miego dėl jos tikrai nebūčiau aukojęs. Bet ji man patiko kitaip, patiko šviežumu, kitokiais herojais, kitokiu veiksmu, tad be sąžinės graužaties duodu 10/10.

2017 m. lapkričio 22 d., trečiadienis

Neven Iliev - Morningwood: Everybody Loves Large Chests

Jei po ranka pasimaišo komiška knyga - ranka pasiima tą komišką knygą. Mėgstu juokingas knygas. Ir mėgstu video žaidimus, tad Neven Iliev knyga "Morningwood: Everybody Loves Large Chests" (ASIN B076NSQ6JT; 252p.; Goodreads) buvo viena iš tų rastų ir iš kart pradėtų skaityti.

Viskas prasidėjo taip nekaltai, kaip ir galima tikėtis. Herojus žygiavo per žemo lygio požemį, tikėdamasis rasti kokių ne per daug pavojingų monstrų, kad įgautų daugiau patirties juos žudydamas, ir galėtų palikti šį lygį, iškeliauti į geresnį, didesnį, kur ir trofėjai, ir lobiai - geresni. Jo noras beveik išsipildė, kai viename iš koridorių, galutinai pasiklydęs, rado skrynią. Ei, na, jei jau ne monstras, tai gal bent koks nors ten esantis šlamštas bus jam tinkamas, ar ne? Skrynia kantriai laukė jo prieinant ir kai herojus pagaliau pasilenkė jos atidaryti... Jį suėdė. Mat skrynia buvo mimikas. Jau gerokai išalkęs, bet labai kantrus mimikas, kurio prigimtis lėmė atrodyti, kaip žemo lygio skryniai.

Užvalgęs mimikas vėl susigūžė, pasiruošęs sėdėti toliau ir laukti kito praeinančio mulkio. Bet kažkokia nerišli mintis sukirbėjo jo apytuštėje galvoje, kai suprato, jog aplink - kraujas, ginklai. Tai yra, kad ir kaip ramiai jis sėdės, jo aplinka jau kiek įtartina, kas gali nubaidyti sekantį potencialų užkandį. Toks logiškas sprendimas apsitvarkyti ir pradėjo toliau sekusius įvykius, pasikeltus lygius, naujus sugebėjimus ir netgi labai skanią naują kompanionę, kurią mimikas, mažų mažiausiai, bet kada gali suėsti ir vėl išsikviesti.

Knyga labai smagi. Pradžioje nė negali tikėtis, jog pasakojimas bus ne apie herojų, kuris išėjo ten daryti kažkokių kvestų, o apie mob'ą - agresyvų monstrą, kuris įgauną sąmonę ir gebėjimą protauti, ir nusprendžia, kad maistas per ilgai eina iki jo, tad lengviau bus nueiti iki maisto. Ir parašyta knyga labai linksmai, tad tikrai galiu duoti visus 10/10, buvo labai smagu. Beje, tik įspėsiu, gal iš viršelio neaišku, knyga - ne vaikams. Ir žarnos laksto, ir kraujas taškos ir... kitokie dalykai vyksta.

2017 m. lapkričio 19 d., sekmadienis

Joe Hill - Nos4a2 | Nosferatu

Jau senokai skaičiau Joe Hill knygą "Širdies Formos Dėžutė", deja ji man tikrai nelabai patiko, tad ir apie autorių užmiršau. Iki po kojom pasimaišė jo "Nos4a2" (Nos Four A Two; ISBN 0062200577; 704p.; Goodreads). Ir nors ši knyga irgi į mano mėgiamiausius nepateks, bet ji tikrai geresnė. Nors gal geresnė, nes ne vertimą skaičiau, kas ten dabar žino.

Charles Manx, daugiau nei viena prasme, yra nosferatas. Jis maitinasi kitų žmonių džiaugsmu ir jaunyste, taip pats išlikdamas jaunas, sveikas, ir atrodytų - nemirtingas. Žinoma, tam gerti kraujo jam nereikia, o jis ir nenorėtų. Vietoje to jam tereikia išgelbėti vaikus pasiimant juos į Kalėdų Šalį. Vaikus, kuriuos tėvai būtų pražudę, užauginę blogais žmonėmis. Su juo jie amžinai bus laimingi, Kalėdų Šalyje visada smagu, o būti liūdnam - nusikaltimas! Charles Manx šventai tiki, jog tai ką daro yra teisinga. Ir niekas jo nesustabdys, nuo surūgėlių suaugusių jis išgelbės tiek vaikų, kiek tik pajėgs!

Victoria McQueen buvo bene vienintelė auka, kuri paspruko, ir tai tik dėka jos sugebėjimo atverti Trumpesnį Kelią. Tas sugebėjimas - toks pats, kokį turi ir Charles Manx, skirtumas tik tas, jog jos gebėjimas kelius atveria čia, vietoje, o ne jos galvoje, ir žmonių per tą kelią ji nevedžioja. Jos susidūrimas su Kalėdų Šalimi buvo nurašytas, kaip protinis sutrikimas sukeltas traumos susidūrus su iškrypėliu Charles Manx. Ją visą gyvenimą nuo to sutrikimo gydė, tad nenuostabu, jog iš morgo dingus Charles Manx kūnui - jai taip labai norisi apie tai nieko nežinoti ir negirdėti. Nepaisant net to, jog ji greičiausia vienintelis žmogus, galintis sustabdyti Manx'ą.

Nors knyga už Širdies Formos Dėžutę geresnė, bet, kaip ir minėjau, į mėgstamiausius ji tikrai nepaklius. Jau vien tas užtęstumas - neįtikėtinas, nors knyga tikrai gerai parašyta ir lengvai skaitoma. Duodu 5/10, nei mažiau, nei daugiau. 

2017 m. lapkričio 17 d., penktadienis

Įvairovė: C.S. Pacat - The Summer Palace | Captive Prince 3.5

Gražios tos C.S. Pacat knygos. Vis bandau lėčiau skaityt, bet prisėdi ir jau, žiūrėk, pabaigei. Taip buvo ir su "The Summer Palace" (Captive Prince 3.5; ISBN13 9780987622303; 30p.; Goodreads), suskaičiau per vieną naktį, ką mano pervargus galvelė jau ne dažnai leidžia.

Istorijos veiksmas vyksta po trečiosios knygos, tad jas tikrai reikėtų perskaityti, prieš imant šią. Po žiauraus karo su regentu ir tais, kurie buvo jam ištikimi, ar kitaip nenorėjo pripažinti Damiano teisės į sostą, Damianas ir Laurent pagaliau atgavo savo karalystes. Apsigydę žaidas jie abu grįžo į sostus, kad sutvirtintų savo pozicijas, išvalytų savo šalis nuo opozicijos, ir gal būt, pagaliau, įvestų tvarką. Bet prieš išsiskirdami sutarė, kad kai viskas pagaliau baigsis ir nusistovės, jiedu susitiks vienoje iš Akielo vasaros pilių ir pagaliau pailsės. Ir šiandien atėjo ta diena.

Laurent stebėjo kelią, Akielo drabužiuose, su savo dabar jau kur kas ilgesniais auksiniais plaukais ir neįdegančia, bet nusvylančia oda, ir laukė jame pasirodant Akielo Karaliaus su palyda. Bet Damianas pasuko iš kelio, skubėdamas pagaliau pamatyti savo draugą, savo mylimąjį, ir atvyko ten ankščiau, taip nustebindamas tiek Laurent, tiek ir tą minimalią tarnų, bei sargų atsargą pilyje. Damian skubėjo pailsėti, pasikalbėti ir, Laurent pastūmėtas, gal būt aptarti kurios šalies tradicijų jie laikysis naujoje savo pilyje, ant šalių sienos.

Istorija labai graži ir labai maloniai dar kartą užbaigė knygas (nors yra dar viena trumpa istorija, ir iki jos beveik prisikasiau). Džiaugiuosi, kad šitiem dviem pagaliau yra bent kiek ramybės. Duodu 10/10, nes, nu ką čia su 30 puslapių.