2016 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Edward Humes - Garbology: Our Dirty Love Affair with Trash

Kiek save pamenu, visada buvau prieš šiukšlinimą. Klasės draugai niekad nemėtydavo popierių, juokaudami, jog galiu liepti pakelti, o jei kas pamatys, kad jie šiukšles renka - išjuoks. Tėvai greit suprato, jog mano mažytis aš ilgai putosis dėl numestos šiukšlės, arba grįš ją pakelti, ir nešis kartu, kad ir lipnų ir dabar jau smėlėtą ledų pagaliuką, kol rasim šiukšlių dėžę - tad geriau visai nemėtyti. Niekad nepasidrovėdavau kažko pakelti ir įmesti į šiukšlinę viešoje vietoje, niekad neėmiau čekių iš bankomatų, visada atsisakydavau fizinių laiškų ir taip toliau, ir toliau, ir toliau. Nenuostabu tad, kad kai pamačiau Edward Humes knygą "Garbology: Our Dirty Love Affair with Trash" (Garbologija: Mūsų Purvinas Romanas su Šiukšlėmis; ISBN 1583334343; 288p.; Goodreads) NetGalley - iš kart paprašiau jos paskaityti.

Ši knyga daugiausia kalba apie amerikiečius, bet po šiokių tokių paieškų, paaiškėjo, jog net pati geriausia Europos šalis mūsų bendrą vaizdą ne tiek ir daug pakelia. Koks tas vaizdas? 102 tonos šiukšlių, sugeneruotų vieno žmogaus (per vidutinį gyvenimo laiką). Atviroje jūroje, tikrąja šio žodžio prasme, esama plotų, per kuriuos nesimato vandens nuo plastikinių maišelių, popierėlių, ir kitokio šlamšto. Kai kurie kalnai ir parkai - neegzistavo, iki neprisipildė ten buvęs šiukšlynas, kurį palaidojo ir apsodino. Esama produktų, kurių pakuotė brangesnė, nei joje laikomas turinys. Ir taip toliau, ir toliau. Mes naikiname savo vienintelius namus, vien dėl to, kad per gimtadienį parke lengviau išmesti popierinę lėkštę, nei parsinešti keramikinę namo, kur ją dar reikės išplauti. Disposable Lifestyle: Vienkartinis Gyvenimo Būdas.

Bet prieš šią problemą mes nesame bejėgiai. Nereikia nei streikų, nei pasiaukojimo, nei per daug atsisakymo. Tereikia šiek tiek pagalvoti. Pasiimti medžiaginį, ar daugkartinį maišelį su savimi į parduotuvę. Kiek kainuoja maišelis? 14 centų? Tai 14 centų kuriais jūs asmeniškai (nes kas nors tą maišelį vis tiek nupirks - bet tai būsite ne jūs) neparėmėte ir taip didelio biznio, kuriam be pelno aplinka tikrai nerūpi. Maišelis sveriamoms bulvėms? Namuose prieš išmetant suriškite jį mazgu, mat begalės jų klajoja ne tik gatvėmis, bet ir mūsų vandens telkiniais. Ir dar daug mažų paprastų būdų, kuriais prisidėti gali bet kas.

Man labai patiko autoriaus paprastumas kalbant. Tikėjausi grūmojimo, gėdijimo, ir pikto "mes mirsim, jei jūs to nepadarysite". Bet jis - žmogus paprastas, ir supranta, jog ne visi gali sumažinti vartojimą, ko rezultatas būtų ir sumažintas šiukšlinimas. Tad ir kalba taip, siūlydamas mažas išeitis, pasakodamas apie tuos, kurie dėl to padarė daug daugiau, bandydamas įkvėpti, o ne išgąsdinti, nors išsigąsti tikrai yra ko. Taigi knygai duodu 10-10, ji gal būt ne pati tiksliausia, ir geriausia, kokių ten yra šia tema, bet pradžiai - net labai gera ir įkvepianti.

2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

C.S. Pacat - Captive Prince [#1]

Pastaruoju metu gan daug rašiau apie knygas vaikams ir paaugliams, tad jaučiu pareigą įspėti, jog ši knyga skirta išimtinai suaugusiems, ir tik tiems, kur ne visai standartinių pažiūrų, if you know what I mean.

Taigi, kodėl man taip labai patiko C.S. Pacat pirmoji trilogijos knyga "Captive Prince" (ASIN B00I3REIHI; 241p.; Goodreads), ir kodėl man visada priimtiniausi tie ne patys mylimiausi herojai.

Damen suimamas perversmo metu. Jo pavainikis brolis sėkmingai užėmė jo sostą, ir dabar ruošia nekenčiamam broliukui likimą, baisesnį už švarią mirtį. Damen paruošiamas, išdažomas, ir išsiunčiamas į Vere (ar Veretia), kartu su apmokytų lovos-vergų siunta. Juk visi myli ir vertina Akielos vergus, net ir tokie ilgamečiai priešai, kaip veriečiai, tai priims, kaip taikos gestą...

Verėje tvyro įtampa. Regentas, princo dėdė, šalį valdo diplomatiškai, tačiau atmosferą galima peiliu pjauti. O kai akiratyje pasirodo jo sūnėnas, teisėtas princas Laurent - lauk sprogimo. Tarp dviejų artimų giminaičių esama ilgamečio, pritvinkusio nesutarimo į kurio vidurį Damen ir nukrinta. Blogiausia, kad čia nieks nėra taip, kaip atrodo. Vergai apkrauti auksu, jų šeimininkai - retai dėvi papuošalus. Patys mažiausi ir silpniausi - kovoja agresyviausią politinę kovą, ir turi daugiausia įtakos. Surasti draugus ir priešus Damen reiškia išgyvenimą. Ypač stovint tarp dviejų galingiausių tos šalies galvų. Bet žinote, kaip sakoma: kur du pešasi... Vergas gali pabėgti. Visa laimė, jog jis pats - skirtas princui. O princas, atrodo, į savo lovą nieko nepriima. Kita vertus, ta laimė tokia šiokia tokia, mat princo temperamentas ir uolą priverstų sudrebėti.

Iš pradžių galvojau čia bus BDSM, kaip Anne Rice Beauty's Trilogijoje. Veikėjai pasirodė lėkštoki, ne itin charakteringi. Bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau ši pirmoji idėja tirpo. Toli gražu ne visi keliai vedė į lovą, tiek Damen, tiek Laurent buvo sunkoka nuspėti, jei iš vis įmanoma, ir galiausiai ėmė aiškėti, jog ne tokie tie herojai ir lėkšti. Kiekvienas jų vienaip ar kitaip prisitaikė prie savo padėties, mat kiekvienam iš jų tai reiškė išgyvenimą. Knygai duodu 10-10, bet nuo rekomendacijų susilaikau. Ji tiks ne kiekvienam, jau vien dėl pradžioje demonstruotų žiaurumų ir prievartos.

2016 m. rugsėjo 15 d., ketvirtadienis

John Flanagan - Ledo Šalis [Žvalgo Mokinys 3]

Prasistūmiau per knygą, prasistumt teks ir per aprašymą. "Ledo Šalis" (Žvalgo Mokinys [#3]; Ranger's Apprentice: Icebound Land; ISBN 0399244565; 266p.; Goodreads) yra trečioji John Flanagan "Žvalgo Mokinio" serijos knyga. Tai aš jas myliu, tai nekenčiu...

Dabar spoileriai prieš tai buvusių dviejų knygų:

Vilas ir Kasandra paimti į nelaisvę, kaip karo grobis. Holtas pažadėjo berniukui juos rasti tokioje fantastiškai dramatiškoje scenoje. Bet šioje knygoje mes matome vaikus bandančius išgyventi, ir Holtą bandantį keliauti. Atrodo jog kas du žingsnius jam reikia spręsti kažkieno problemas. Bet tai ne bėda. Vilas su Kasandra visur sutinka jiems atjaučiančių ir globojančių suaugusiųjų, tad, net ir baisiausiose situacijose aišku - nei vienas nerizikuoja gyvybe.

Čia spoilerius daugiau ar mažiau baigiu:

Žodžiu taip, knygos skonis, kaip užtęsto skyriaus. T.y. kiekviena knyga - vienas skyrius pilnas bereikalingų dalykų, ėjimo, stovyklų rengimo, ir ne pačio geriausio humoro. Kas pradėjo kelionę praeitoje knygoje - šioje šiaip ne taip pasiekė jos finišą. Kas tik ruošėsi - dabar gi pradeda. Perskaičiau, padėjau, ir pro akis tas tumbleweed prariedėjo. Negana to, autorius atrodo niekaip neapsisprendžia ar rašo fantasy, ar tik kažką atmieštą fantasy. Ir kol jūs man nepagrūmojot, kad, ei, Nosferatu, knyga vaikams skirta, ko čia širsti: skaičiau tikrai daug knygų vaikams dar šiais ir praeitais metais. Tikrai būna geriau. Daug, daug geriau. Tad ir duodu tik 3/10, mat daugiau negaliu. Kurį laiką ši serija turės padulkėti lentynose.

2016 m. rugsėjo 12 d., pirmadienis

Brandon Sanderson - The Final Empire [Mistborn #1]

Pirmiausia tai, pažiūrėkit, koks gražus viršelis! Tikiuosi, kada galėsiu juos įsigyti. Paprastai mėgstu minimalizmą, bet čia - gero meno pavyzdys.

High-fantasy labai mėgstu, todėl nesmagu suprasti, jog labai retai jai turiu laiko, ir pripažinti, kad ne tiek ir daug jos tekę perskaityti. Laimei, vis gelbsti knygų klubas, paskaitau, ko šiaip neskaityčiau. Šį kartą tai buvo Brandon Sanderson "Mistborn: The Final Empire" (Mistborn #1; ISBN 076531178X; 541p.; Goodreads), kuri nenuvylė ir paliko labai gerą įspūdį.

Dieną iš dangaus vis krinta pelenai, viską sutepantys tamsiomis, juodomis ir pilkomis dėmėmis, kurias skaa vos spėja valyti ir plauti. Tuo tarpu naktį tą bjaurų dangų paslepia kai kas baisesnio: tirštas, tyvuliuojantis, sūkuriuojantis rūkas. Toks gilus ir neperregimas, šaltas ir drėgnas, jog į jį joks sveiko proto skaa nedrįstu eiti. Juk jis slepia pabaisas, Gimusius iš Rūko (mistborn), Rūko Šmėklas (mistwraith) ir dar galai žino ką. Ir jei buvai toks kvailas, kad išėjai į rūką, tavęs greičiausia nebeįleis namo. Kas ten žino, gal tu esi ta pati Rūko Šmėkla, vilkinti žmogaus kūną. O gal esi kilmingas Alomanseris (Allomancer, arba Mistborn), ir atėjai tik tam, kad išsivestum jų dukrą, ar juos pačius nužudytum savo malonumui. Tas rūkas niekad nieko gero nežada...

Šis pasaulis pilnas unikalios magijos: vieni gali praryti metalus ir juos deginti, gaudami galių stumti arba traukti, paveikti emocijas, arba sustiprėti. Kiti į metalus gali talpinti prisiminimus, savo jėgą, jaunystę. Rūke iš ties esama keistų būtybių, iš dangaus iš tiesų krinta pelenai, o žmones, visas rases be išimties, valdo eilinis žmogus, kažkada tapęs Dievu. Ką jau bekalbėti, apie paprastesnes keistenybes, legendas, paslaptis, prarastas žinias, ir būtybes, kurių neturėtų būti, kaip kad Inkvizitoriai, su metalo strypais vietoje akių.

Knyga labai įdomi. Pagrindinis herojus neįsimyli herojės. Jis ne kažkoks ypatingai galingas ar talentingas, bet moka rasti reikiamas savybes kituose. Jie visi gyvena viename mieste su dievu. Ir bando jį nuversti... Herojė, Vin, nėra užsispyrusi Merė Sju, ji mokosi, prisitaiko, ir netgi pamėgsta maudynes su kvepiančiais muilais, bei sukneles. O aplink juos esantys žmonės turi ir savo gyvenimus. Žodžiu, knyga labai unikali, ir man be galo patiko. Labai gaila vieno ar dviejų istorijos posūkių, bet ką padarysi, buvo verta. Knygai duodu stiprų ir pilną 10-10, mat nėr čia ko, per retai aš tokių gaunu.

2016 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

LookBook

Iš kart noriu pasakyti, kad "LookBook: Stiliaus knyga merginoms" yra skirta būtent joms - jaunoms merginoms. Todėl mano nuomonė apie šią knygą neturėtų įtakoti jūsų nuomonės. Susiraskit, pavartykit, maža ką sudomins.

Pirmas skyrius mane gerai nuteikė, galvojau, va, enciklopedija apie madą, nedidelė, sutraukta, tik tiek, kiek galiu skirti dėmesio. Ir kas, kad "merginoms"? Na, o pasirodo, daug kas. Ties antru skyriumi pradėjau darytis žymas, mat geras nusiteikimas ėmė tirpti, ir problema čia šį kart ne vertime, o autoriuose, kurie nepasivargino ir taip mažo kiekio informacijos padaryti tikrai pilnai tiksliu šaltiniu.

Žodžiu, taip. Buvo labai įdomu sužinoti daugiau apie dizainierius. Labai įdomu sužinoti kur mokomasi norint tapti tuo ar anuo (apimta labai daug sričių, dirbančių su mada, nors išsamumo vėl gi šiek tiek pritrūko), arba kaip vadinasi kokie švarkai. Iki to momento, kai supratau, jog vietomis paveikslėliai turbūt netyčia sukeisti vietomis, ir viena skrybėlė pavadinta kitos vardu. O ką jei tas pats padaryta ir kitur? Tada užkliuvo ir džinsų ištakos, ten netikslumai dėl spalvos - kodėl originaliai ji buvo mėlyna (tekstas labai paviršinis, tad prie fakto, jog viskas vangiai apimama keliais bendrais sakiniais nekibsiu). Ne per geriausiai aprašyti ir stiliai, tarkim, rekomenduoju plačiau pasidomėti lolitomis, jų istorija kur kas įdomesnė, o ir mada - kur kas rimtesnė (tam tikra prasme). Ir dar vintažas. Apie tai net nekalbėsiu. Mieliau pakalbėčiau apie tai, kodėl vis pabrėžiu žodį "merginoms" - vietomis knyga lyg netyčia, bet grubokai nukreipia dėmesį į svorį. Nenešiok to, jei esi apkūni, tai labiau tinka lieknoms ir taip toliau. Esu labai prieš tokius "nurodymus", tad tikiuosi, kas skaitys, būsit protingos, ir dėvėsit ką norėsit. Visokios jūs gražios, viskas jums tinka, jei tik patinka.

Taip tad, vertimas šiaip jau geras, Baltoms Lankoms priekaištų neturiu, sukurpė dailią enciklopediją jaunoms merginoms. Turiu pažįstamų, draugių, draugų, kurie jau daug metų dirba su mada, kas profesionaliai, kas mėgėjiškai. Pasiteirausiu jų nuomonės, ar galima šią knygą laikyti, tarkim pradžiamoksliu. Visi mano priekaištai tiems, kas šią knygą sudėliojo, t.y. rinko "faktus" ir faktus, sprendė ar iš fakto iškirpti faktą įdomumo dėlei ir t.t. O iki to laiko jos nevertinsiu, ne mano vieta ją vertinti, mat ji nėra bloga, tiesiog ne man.

2016 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

Bobbie Peers - Luridijaus Vagis [#1]

Jau lyg ir minėjau, ne kartą, ir turbūt ne du, kad mėgstu Urban Fantasy. Jei gerai parašyta, tai ji tokia pat unikali ir įdomi, kaip ir High Fantasy. Todėl, kai pasimaišė Bobbie Peers knyga "Viljamas Ventonas: Luridijaus Vagis" (ISBN 9789955239093, 240p.; Goodreads) - nedvejojau. Ir nesigailiu.

Viljamas nėra eilinis vaikas. Kol visi žaidžia, laksto lauke, ar skaito komiksus, jis konstruoja robotus, sprendžia galvosūkius, ir skaito senelio knygas. Tūkstančius jų, senų, rimtų, sausų, tokių kurių nieks kitas šeimoj net judint nenori. Dar gi, jis vadinasi kita pavarde ir kalba svetima kalba. Prieš keletą metų įvykusioje avarijoje vos nežuvo, o jo tėvas liko paralyžiuotas. Senelis juos visus perkraustė į Norvegiją, ir greit po to - pats dingo, palikęs instrukcijas slėptis ir nelysti į akis. Viljamui tai nėra lengviausiai įvykdoma užduotis, mat jo gebėjimas spręsti keblumus kartais ne tik palieka įspūdį, bet ir atkreipia begales dėmesio. Nepastebėtam likti sunku, ypač dabar, kai visa jo klasė važiuoja pasižiūrėti Neįmanomo Kodo, kurį išspręsti bando visas pasaulis.

Jei reikėtų trumpai drūtai, sakyčiau jog tai Kingsman vaikams. Tik su daugiau robotų ir kodų. Į detales per giliai nelendama, tad savo auditorijai ši knyga tiks idealiai. Tiems kas grįžta, ar dar tik pradeda mokyklą - gera motyvacinė knyga, mat bent jau mane visada įkvėpdavo kiti protingi vaikai knygose. Haris Poteris nesiskaito, matematika man tapo tik dar neįdomesnė, kai jis mokėsi transfiguracijos... Duodu knygai stiprų 9/10 ir labai laukiu antros.

2016 m. rugpjūčio 14 d., sekmadienis

Zoe Sugg - Girl Online: Interneto Mergaitė

Kartais knygos būna orientuotos visai kitai demografijai. Kartais jos tiesiog neatitinka skonio ar pomėgių. Kartais jos tiesiog ne mums. Bet kartais knyga atitinka visus tris požymius, o vis tiek nudžiugina ir lengvai susiskaito. Tokia man buvo Zoe Sugg "Girl Online: Interneto Mergaitė" (ISBN 978-9955-23-871-3; 352p.; Goodreads) knyga.

Kai galvoj verda mintys - jas lengviau išsakyti, nei kartu virti dieną naktį. Bet kai esi paauglys mokykloje, turbūt nelabai yra kam pasipasakoti. Dešimt taškų jūsų pasirinktam Hogvartso koledžui, jei žinot, kas pasakė, jog teisybę mes lengviausia pasakome dėvėdami kaukę: Penės problemų sprendimas buvo anoniminis interneto dienoraštis.

Istorija labai gražiai sukasi nuo tokių dalykų, kaip pasaulio pabaiga: nukrenti ant savo simpatijos, nudrimbi ant scenos matant visai mokyklai, ir taip toliau. Ir linksta link naujo gyvenimo: pasiūlymo padirbėti New York'e, naujų, kur kas supratingesnių žmonių, bei geriausio draugo susigrąžinimo. Čia beje, buvo įdomiausia. Penės geriausias draugas buvo kur kas įdomesnis, nei pati Penė. Penės istorijų daug, keičiasi tik merginos vardas. O Elioto situacijų stengiamasi neviešinti, ir jos mums retai patenka į rankas.

Knygoje labai gražiai pereinama nuo paprastos knygos kalbos, prie žinučių, ir blogo įrašų. Skaitosi LABAI lengvai, nors ar tai redagavimas, ar tai vertimas kartais užkliūdavo sudėtingu supaprastinimu. Geram skaitytojui ši knyga - vienai dienai. Aš ją pasiimdavau paskaityti bėgiojant, tai taip ir gavos. Bet teisybė ta, kad man patiko. Tikrai reikėjo jau kažko tokio lengvo. Duodu 9/10, mat nuo meilių seilių ir didelių kiekių spalvotų lempučių palapinėse ir diabetą gauti galima, kaip saldu.

(Pastaba: paprastai man romantinės knygos netrukdo, bet paauglių romantika kažkokia kitokia, visada)