2017 m. sausio 15 d., sekmadienis

Colin ir Damon Wilson - Cults and Fanatics

Paprastai tokias knygas tikrai mėgstu, ir ne vieną jau aprašiau. Bet Colin ir Damon Wilson'ų "Cults and Fanatics" (Kultai ir Fanatikai; ISBN 1854871242; 192p.; Goodreads) buvo beveik visa vien tik apie krikščioniškas sektas, nuprotėjusius kunigus, ir visą būrį Mesijų.

Pirmiausia, tai leiskite man pabrėžti, jog knyga apie sektas, kultus, ir daugiausia - fanatikus. O ne, tarkime, kultūras, visuomenes (pvz. Iliuminačius, Masonus, t.t.) ir panašiai. Nors jos irgi paliestos, kas palieka nemalonų vientisumo stokos skonį burnoj (ar galvoje). Antra, autoriai atrodo norėjo paminėti mažiau žinomas istorijas, arba tas, apie kurias mes turime labai daug anekdotinės informacijos. Ir trečia - viskas keistai koncentruota į du ar tris žemės plotus, todėl knyga tikrai nėra turininga.

Po gabaliuką, lapą, kartais net ir visus tris, sužinome apie visokius kunigus, stebukladarius, Mesijus, vienuolius, ir (būgnai) žudikus. Tai - žmonės turėję oratorių talento, arba tokie, kurie pasitaikė vietoje ir laiku. Tai - žmonės, kurie tikėjo, jog rojų pasieksime tik nusipjovę ranką, genitalijas, nusilupę odą, nužudę kaimyną, ir gal būt permiegoję su artimu giminaičiu. Kartais paminėti ir rimti kultai, ar gerai žinomi asmenys, kaip Rasputinas, Kargo-kultas, KKK, Čarlzas Mensonas (Charles Manson). Bet informacija - keistai gyvybinga, be jokių nuorodų į šaltinius, tad sėdi, skaitai, ir toks noras bent į Vikipediją nueiti kirba. Bet knyga tikrai sena, tai gal dėl to. Beje, kalbant apie KKK, tai tikiuosi, jog jų ištakų istorija teisinga (po šitos knygos jau net ir nebeturiu noro eit į tą vikipediją, mat labai rimtai stengiausi ją sustumti, kai labai nesinorėjo), mat prajuokino. Kas per baltos palos? O gi jie vaiduokliais apsimetė. (kitą syk sutikę rasistą, įsivaizduokite jį Kasparo, Draugiško Vaiduokliuko, kostiumu)

Žodžiu, knyga - prastas skaitalas. Duodu 2/10 ir nerekomenduoju. Išlepino mane geresni, visoki ten, žinot, su šaltiniais...

2017 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Paige Dearth - Born Mobster

Stipri silpnai parašyta istorija. Paige Dearth "Born Mobster" (ASIN B01KVHAPV0; 506p.; Goodreads) yra viena iš tų knygų, kur išėmus visus ėjimus, miegojimus, aprašymus, herojaus ilgus pasipasakojimus vėl ir vėl, ilgus visų verkimus dėl jo tragedijos, ir pamąstymus, kad jie tai jau tikrai žino, jog Tonis užaugs būti kažkuo labai ypatingu - liktų visa istorija, bet tik pusė knygos. Ir visi tie "jis nė neįsivaizdavo, kaip klysta" kiekvieno skyriaus pabaigoje tikrai nepadėjo ir taip nuspėjamam siužetui.

Istorija labai ištemptai pasakoja apie visą Tonio jaunystę, nuo vaikystės, iki pilnametystės. Prie jo kibo, iš jo šaipėsi, jį mušė, ir netgi bandė nužudyti. Namuose prie to prisidėdavo ir tėvas, kuris nekentė, jog sūnus toks silpnas ir negali atsiginti, tad dar ir pats jį auklėjo savaip. Vienintelės prošvaistės būdavo eiti su mama į Italų Turgelį, kur vieną dieną Tonis pamatė mafijos vyrus, nieko nebijančius, solidžius mobsterius.

Toks pats buvo ir naujokas Salvatoras Morano, Filadelfijos Mafijos Tėvo sūnus. Nei pačių peštukų, nei jų priekabių jis tiesiog nepaisė. Užaugęs žiauriame gaujų pasaulyje, kur draugai - kaip šeima, o šeima - viskas, jis greit į visa tai įsuko ir Tonį. Ar į gerą, ar į blogą - dar sunku pasakyti.

Žodžiu, taip čia... Knyga man ir patiko, ir labai nepatiko. Esama tiesiog žvėriškai gerų epizodų, bet jų gal penki per visą knygą. Kur kas daugiau yra labai žiaurių epizodų, kuriuos itin nemalonu skaityti, prievartos prieš vaikus ir paauglius, teisėsaugos aklumo, vienas po kito sekančių juodų epizodų, kurie stūmė Tonį vis giliau į atrodo neatitaisomus dalykus. O visa kita - tuščias laiko švaistymas, ilgi tarpai kažkokio veiksmo, kuris niekaip nesisieja su likusia istorija, ir gali būti pamiršti. Knygai vis vien duosiu 8/10, mat idėja už jos - labai stipri.

Paskaičiau šiek tiek ir apie autorę, mat sekančios knygos ištrauka vėl prasidėjo nuo šleikštaus epizodo apie vaiko pagrobimą. Atrodo visos jos knygos turi bent šiokį tokį to prieskonį, mat tai jos būdas susitaikyti ir išgyventi savo pačios patirtį. Tai tikrai gerai paaiškina, kaip įmanoma aprašyti tokius žiaurumus. Ko pasekoje, knygos tikrai niekam nerekomenduosiu. Jai reikia tikrai stiprių nervų ir gebėjimo atsiriboti nuo herojaus ir kartais - net pačios istorijos.

2016 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienis

Nick Dunn - Dark Matters

Nepamenu ar kada prieš tai teko skaityti manifestą. Ir dabar, po Nick Dunn "Dark Matters" (ISBN 1782797483; 120p.; Goodreads) nežinau ar jie man patinka, ar ne.

Manifestas, bent šis, tai tarsi minčių sprogimas, lyg geizeris, kokia nors viena tema. Šiuo atveju, autorius su manija ir aistra kalba apie naktinius pasivaikščiojimus mieste. Gražūs, perdėti, išdailinti sakiniai, informacijos suteikiantys nedaug, bet prikabinantys kokius penkis epitetus nakčiai. To pasekoje skaityti šiek tiek sunku, mat tekstas lyg kokiom lianom apraizgytas. Kol prasispraudi link "šviesos", tai sužinai, kad naktis ir tokia, ir anokia.

Idėja įdomi, temos irgi labai geros: kaip vartojimo kultas mus išleido į naktį; kodėl naktis mieste vietomis tabu; kaip kitaip pradedam naudoti savo jusles, kas paaštrėja, kas lieka beverčiais; kaip paprasti dalykai dieną gali likti nepastebėti šviesoje, tarp žmonių, ir tapti matomais naktyje; ir t.t.

Šią knygą tikrai reikėjo skaityti vienu prisėdimu, per porą valandų. Manifestai, kiek žinau, paprastai taip ir rašomi, tarsi vienu atodūsiu. Taip juos reikėtų ir skaityti, kad po kojom neliktų pagrindo, o atsistojus būtų galima nueit. O aš va, sėdinėjau, ir to pasekoje autoriaus bandymas įkvėpti - nepavyko. Galiu duoti tik 5/10, nei daugiau, nei mažiau. Bet laiko neiššvaistė.

2016 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

K.J. Charles - Flight of Magpies [3]

Ką tik suskaičiau paskutinę K.J. Charles "A Charm of Magpies" šarkų trilogijos knygą "Flight of Magpies" (ISBN 1619224291; 212p.; Goodreads), ir dabar galvoju, ar reikės skaitytas tas .5 ar apsieisiu. Autorė gan tvirtai pasakė "gal dar ir bus", o tos pusinės tokios trumputės...

Lucian'o prašymai vykti į Kiniją Stephan'ą vis labiau vilioja, mat jo paties pasaulėlis spėriai traukiasi bandydamas jį užsmaugti. Vienintelė jo bendradarbė, kuri dar galėjo dirbti išėjo motinystės atostogų, palikdama jį vieną kovoti šiame mūšio lauke prieš piktuosius burtininkus. Kažkas pavogė jo Šarkos žiedą iš viršutinio Lucian namų aukšto, pro langą. Jo mokinė, gebanti vaikščioti oru, apkaltinama vagystėmis ir nušalinama nuo darbo. O dar visas tas spaudimas iš teisėsaugos! Londonas virto šiurpių, žiaurių žmogžudysčių zona, ir dauguma mirusiųjų - pareigūnai. Eteryje nėra jokios magiškos gijos, kuria Stephan'as galėtų sekti, o šie žmogeliai agresyviai reikalauja jo rasti kaltininkus, ir atiduoti jiems. Nejau jie rimtai nesuvokia, kad kažkas, kas sugeba taip žudyti, nesileis suimamas eilinių?

Lucian'ui ramybės irgi nėra. Tikra kankynė stebėti savo mylimąjį grįžtantį persidirbusį, suirzusį, o kartais ir apibrozdintą. Kas kart jam išėjus, Lucian bijo daugiau jo nepamatysiąs, mat šitas prakeiktas darbas pavojingas net grupei justiciar'ų, ką jau kalbėti apie vienui vieną. Prie viso šio chaoso dar prisideda ir senos Stephan'o paslaptys, mat šiam raganiui melas yra, ar bent jau buvo, toks pats paprastas dalykas, kaip pašnekesiai apie orą. Kažkam iš jų praeities vis dar reikia Šarkų Valdovo galios, ir šį kartą jie turi pranašumą: nustekentą, vienišą, ir Šarkų žiedą praradusį Stephan'ą, be kurio Lucian jau nebeįsivaizduoja gyvenimo.

Graži istorija. Magija Viktorijos laikų Londone, detektyvo, ir siaubo istorijų elementai, aštrialiežuviai herojai. Nors visoms šioms knygoms daviau po, atrodo devynis ar aštuonis, noriu pabaigti geresne nata, ir duoti 10-10, jau vien dėl visų tų įmantrių būdų žmogui nužudyti, ko tik nebuvo, nepatikėtumėt...

2016 m. lapkričio 18 d., penktadienis

K.J. Charles - A Case of Possession [2]

Taip, baisu. Knygą perskaičiau jau gal prieš savaitę, jei ne daugiau, o aprašyt kažką, žodelį kokį - tik dabar prisiruošiau. K.J. Charles knyga "A Case of Possession" (A Charm of Magpies 2; ASIN B00D89QGW8; 159p.; Goodreads) yra antroji trilogijoje, o aš jau trečią daugiau nei įpusėjau (beje, prašymas mane pataisyti, jei pripeckioju nesąmonių tebegalioja). Ir tai tikrai ne knygos kaltė, ji buvo tokia pat įdomi, kaip ir pirmoji. Tik... Na, pasiklystu tarp panašumų su kitomis, nes nėr smagiau, kaip ieškoti visų tų kabliukų.

Peter S. Beagle išmokė, kad nėra baisesnės jėgos už burtininką, kuris mirė neradęs ramybės. Tad, kai Londoną užplūsta šuns dydžio žiurkės, nežinia iš kur, dingstančios nežinia į kur, ir be gailesčio žudančios visus, kas pasitaiko kelyje - Crane, su šiomis žiniomis, pasinaudoja proga įsilieti į savo mylimojo gyvenimą, ir nurodyti Londono burtininkams kryptį. Kad ir kaip labai netikintis asmuo, kad ir kiek kvaili prietarai: jei tavo priežiūroje mirė Šamanas, tu pasistengsi įvykdyti visas apeigas mirusiajam, kad tik šis rastų kelią anapilin... Mat šis Šanchajuje pasakojamas mitas apie milžiniškas žiurkes, gali labai greitai paversti Londoną - skerdykla. Ir tai, atrodo, dar nėra baisiausia, ką Crane ir Stephan patirs.

Ši knyga ne mažiau pilna baisių detalių, nei praeita, bet siaubo pasaka to nepavadinčiau (nebent, žinoma, esate homofobiškų pažiūrų, tuomet ir pražilti per nakt galima). Daug įvairios magijos, įtampos, ir beveik Šerloko Holmso tyrimų. Ir nors ši knyga man patiko net labiau, nei praeita, bet ir jai duosiu tik 9/10, mat kažko vis šiek tiek man čia trūksta. Gal tiesiog per trumpos.

2016 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

K.J. Charles - The Magpie Lord [1]

Kaip gražiai gavosi pereiti nuo fantastinio pasaulio su paprasta istorija, panašia į mūsų, t.y. Captive Prince, prie šių knygų. Mūsų Anglija, bet pilna fantastikos: burtininkai, ir visokie tokie. K.J. Charles knyga "The Magpie Lord" (ISBN 1619215764; 200p.; Goodreads) yra dar viena knyga, kurią sau atkapsčiau iš Bonnie Burton goodread'ų. Ten tikras lobynas kitokių, keistų, įdomių, fantastinių knygų, tai turbūt ir šios man nebus paskutinės. Bet aš jau į lankas, grįžkim prie knygos...

Lucien Crane Vaudrey savo tėvo akyse buvo tas blogasis, supuvęs sūnus. To pasekoje, kai tik tai tapo įmanoma, buvo supakuotas ir išsiųstas į Šanchajų, o jo tarnas įspėtas, jog nebus ašarų, jei vaikinas netyčia iškris per laivo bortą kelionės metu. Visa tai gero apie Lucien nepasako, ypač turint galvoje, kad pačių Vaudrey grafų žmonės jau išmoko vengti, ir pas juos teisingumo neieškoti. Ką ten, jie ima suprasti, jog teisingumą gali tekti paimti į savo rankas, kitaip nekaltų žmonių kraujas ir toliau liesis, kaip tik jiems patiks. Čia galėtumėme įsivaizduoti žmonių minią, su deglais ir šakėmis. Bet kam tiek problemų, kai apylinkėse esama raganos...

Visai Vaudrey šeimai išsižudžius dėl nepaaiškinamos beprotystės, Lucien nelieka kitos išeities, kaip tik grįžti ir sutvarkyti viską ką legaliai sutvarkyti reikia tapus naujuoju grafu. Užtrukti jis neplanavo, ką ten, pažadėjo sau, jog po pirmo bandymo jį areštuoti dėl orientacijos (tokie buvo laikai, Lucien paprasčiausiai preferino vyrus) ar ko nors panašaus, jis tuoj pat viską mes, ir grįš į Šanchajų, kurį laikė savo namais. Tik, kad ta beprotybė, privedusi jo tėvą ir brolį prie savižudybės, atrodo tūno ir jo kraujyje. Tamsios dėmės atmintyje, balsai, ir atsipeikėjimai su jo ištikimu tarnu bandančiu iš jo atimti kokį nors peilį, kad liautųsi bandęs susižaloti. Ilgai tai tęstis negali, arba jis išprotės, arba... Merrick, su savo šeimininko pritarimu, išskuba į tamsiausias Londono vietas, ieškoti išeities, kuri būtų ranka pasiekiama atviro mąstymo Šanchajuje, namie. Jam reikia šamano. Negali juk visa Anglija nekęsti Vaudrey'jų, ar ne?

Patiko man, kaip čia naudojama magija, tiek daug įdomių, naujų, ir senų dalykų. Norint galios ją reikia iš kur nors traukti, kaip Raganiaus knygose, bet čia ją galima atimti iš žmogaus, net neturinčio magijos, kas žmogų kankina ir gali net nužudyti. Burtininkai - kaip energetiniai vampyrai, ir tik keli labai ypatingi gali tos energijos pasisemti iš bet kur, net iš oro. Ir žmonės įdomūs, Merrick kaip koks Sebastian Michaelis (Kuroshitsuji), toks idealus tarnas, kuris kartais pamiršta, kad į šeimininką viešai reikia kreiptis pagarbiau. Ir tas "šamanas", Stephan Day, žemas, liesas, raudonplaukis, tikrai ne žavusis princas, kokius visi piešia. Kol kas duodu 10/10, ir tikiuosi kitos bus tokios pat įdomios. Priminė Bartimėjaus laikus, kur nuo džinų galios sienos drebėdavo.

2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Donna Freitas - The Happiness Effect

Donna Freitas knyga "The Happiness Effect" ("Laimės Efektas"; ISBN 0190239859; 368p.; Goodreads) suintrigavo savo pavadinimu, o tada ir anotacija. Knyga apie socialinių tinklų rimtuosius naudotojus, tuos kur po savaitgalio pareina 20 fotografijų, ir pri'tag'inimai net ten, kur tavęs nėra. Na, na, gal bus įdomu? Trumpai drūtai, tiems, kas iki galo nenorit skaityt: ne, nebus. Knyga labai solidžiai susitelkė ties socialiniais tinklais, kaip visu internetu, kur, atsiprašant, nėra nieko geriau, ar iš vis - daugiau. Davė pasisakyti žmonėms, kurie sunkiai sumezga sakinius, arba kurie jau pasiekė streso viršukalnę. Ir galiausiai pasiūlė paprasčiausią išeitį: atsijunkite. O man galvoj skamba Humble the Poet citata, skaityta būtent šį rytą: mėgstu būti su žmonėmis, kurie leidžia pamiršti, jog turiu telefoną (I love chilling with people who make me forget I have a phone).

Autorė paėmė tikrai daug interviu, iš tikrai daug žmonių. Ir tada pateikė mums pačius radikaliausius. Jie arba žiūri į facebook, kaip į sceną, kur "likes" nurodo jiems jų vertę (to pasekoje, jei įrašas negavo nei vieno "like" - jis trinamas, kaip gėdingas nesusipratimas), arba jau deaktyvavo savo socialinių tinklų anketas. Čia į galvą man ateina kita citata, Marilyn Manson, apie narkotikus (kas čia visai tinka, mat vienas iš apklaustųjų facebook įvardino, kaip cheminę adikciją): yra naudotojai, ir yra piktnaudžiautojai (there are users, and there are abusers). Autorė, kaip išeitį, siūlo abstinenciją nuo wi-fi, tarsi internete būtų tik keturi dalykai: facebook, twitter, snapchat, ir žinoma, instagram. (Čia tyliai pabrėžiu, kad nesutinku, jog tai sprendimas, mat nemanau, jog problema slypi tame)

Toliau autorė, vos ne kraujuojančia širdimi, skatina mums padėti jaunuoliams ir suteikti jiems tą laisvę, apie kurią jie slapta svajoja (toks truputį Umbridge kvapas): sukurti zonas, kur wi-fi ryšys neveikia. Negalite nustoti žaisti telefonu klasėje? Ak, tai gal paimkim krepšį... ir sudėkim ten savo telefonus prieš pamoką! Nes, kam, po velnių, tą pamoką daryt įdomesnę, ar ne? Šią knygą skaičiau labai ilgai, ir labai nuobodžiai. Tuo tarpu turiu namie tokių, dėl kurių ir be jokio miego tekdavo apsieiti, mat visą jo laiką - praskaičiau. Turėjau matematikos mokytojų, pas kuriuos mokiausi vos 4-ais, ir tų kitų, kur 9 buvo standartas. Kitaip tariant, jei nekabina, tai atjungtas internetas - nepadės. Bet autorė, atrodo, mieliau mus pasodintų į geltonus kambarius, o ne pagerintų prezentaciją. Knygai duodu 3/10, ir tai tik už jos geranoriškumą.