knygos apžvalga | Robert C. Martin „Clean Code“

Autoriai: Robert C. Martin
Pavadinimas: Clean Code
Serija: -
Žanras: Programavimas; Technologijos
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Pradėjau Kiber-Kovą su šiek tiek teorijos apie tvarkingą kodo rašymą su Robert C. Martin knyga „Clean Code“ (Švarus Kodas). Puiki rekomendacija, knyga gan neblogai apibrėžia pagrindines praktikas kodo rašyme, kaip palaikyti tvarką ir leisti kodui augti jo neapsunkinant. Verta paskaityti, net jei ne viskas bus pritaikoma realiame darbe.

Apie Knygą: Ar kada teko skaitant kodą pastebėti konteksto nesuteikiančius komentarus? O gal girdėjot tą tik pusiau anekdotą, apie atrodytų ten nepriklausančio kodo gabaliuką ir prašymą jo neištrinti, nes tik taip veikia? Knyga suprantamai ir sklandžiai paaiškina, kaip netapti tuo programuotoju. Kaip rašyti kodą aiškiai, taip, kad būtų galima ne tik pataisyti, bet ir patobulinti. Taip, kad jį suprastų ir jūsų dabartinės kolegos ir tie, kurie prie projekto dirbs po jūsų. Verta paskaityti tiek naujiems srities atstovams, tiek ir senbuviams, kuriems kartais labai sunku išlysti iš įpročių.

Mano Nuomonė: Nors autorius prigraso, kad arba tikrai gerai sugersit informaciją, arba tai tebus tik dar viena smagi saviugdos knygelė apie kodą, knyga tikrai nėra tokia baisi, kokia gali pasirodyti iš tokios įžangos. Idėjos – paprastos ir logiškos, lengvai suprantamos ir panaudojamos. Ne visos, žinoma, priklausys nuo komandos, kurioje dirbate ir kitų faktorių. Kitos gal ir iš vis niekad nepadės, nes tam tikri „čia nereikia, nes ir taip visiem aišku“ labai jau pervertina kalbos ir matmenų universalumą ( „bendrą suvokimą“ išugdo aplinka, ko pasėkoje tai, kas savaime suvokiama man, nebūtinai bus jums ir atvirkščiai). Kad ir kaip ten bebūtų, labai verta paskaityti, o tada gal aptarti darbo principus su kolegomis.

Stiprus 4/5.

Instagram

Reklama | Drider Delirium Žvakės

Aptarėm, kas tie tamsieji Drow elfai, aptarėm ir iš jų kylančius Draiderius. To pasėkoje pristatau jums: Drider Delirium žvakę medine dagtimi.

Žvakė - tamsiai pilko sojų vaško, su medine dagtimi, tamsiai rudame 60ml indelyje su užsukamu dangteliu, kad "negaruotų".

Kvapas iš trijų natų: Padaro (odos), Pamišimo (aguonos / opijaus) ir puvimo (samanų ir paparčių)

(angl.: Creature, Insanity, Decay)

Įsigyti galima mano Etsy arba Ko-Fi (pastaroje - pigiau, nes patys mažiau skalpuoja) parduotuvėse.

knygos apžvalga | Kevin D. Mitnick „The Art of Deception“

Autoriai: Kevin D. Mitnick
Pavadinimas: The Art of Deception
Serija: -
Žanras: Technologijos
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Seniai domėjausi Kevin D. Mitnick darbais (tarkim, buvau darbų fanas, dėl pačio asmens – nežinau, visi, kam Muskas išliko juokingas net jam nusipirkus Twitter man truputį įtartini), bet, kažkaip, nesusipratau, kad turiu vieną iš jo knygų. Tai va taip puikiai pabaigsiu Skaitau, Kaip Piktadarys Vasarį su „The Art of Deception“ – Apgaulės Menu. Linksma ir baisi.

Apie Knygą: Kaip dažnai keičiate slaptažodį? Ar jis – vienas žodis? Ar turite jį užsirašę? Kokios jūsų darbo slaptažodžių taisyklės? Ar visi jų laikosi? Ar atidarėte tą laišką, nuo nepažystamo siuntėjo? Kas gi galėtų jus kaltinti, atrodė nekaltas, o ir prisegto nieko nebuvo, kur gi žala? Tai, kaip saugiai jaučiatės? Ar esate saugūs? Kas iš viso išlieka saugu, kai patenka į bet kokį tinklą, vidinį ar išorinį? Anot šios knygos, saugumas yra, kaip kova kopiant į įkalnę ir, panašu, kad mes visi, ar bent dauguma, tingim pasisaugoti. Autorius čia pateikia keletą labai įdomių ir netgi linksmų istorijų apie Socialinę Inžineriją, bei duoda patarimų, kaip nuo tokių sukčių apsisaugoti. Galų gale, kas geriau gali patarti apie Socialinę Inžineriją, jei ne vyriškis, kuris išpopuliarino šį terminą savo paties veiksmais?

Mano Nuomonė: Jei kada pagalvojot „ai, kas čia mane hakins, aš – niekas, ir nieko neturiu, niekam čia neįdomu“ – imkit šitą knygą. Jei retai, jei iš vis, keičiat slaptažodį – imkit šitą knygą. Jeigu jūsų slaptažodis – dažnas, juokelis, arba labai specifinis jums – imkit šitą knygą. Jeigu jūsų saugos klausimai turi realius atsakymus, t.y. jei tikrai saugos klausimui naudojat mamos mergautinę pavardę ar geriausio draugo vardą – imkit knygą. Jeigu pykstat, kad puslapis jums nepasako ar neteisingas prisijungimo vardas, ar slaptažodis – imkit knygą. Imkit knygą bet kuriuo atveju, kad žinotumėt, ko ten yra ir nuo ko saugotis tiek namie, tiek darbo vietoje. Norėčiau, kad ši knyga būtų egzistavusi ir išversta prieš kokius du dešimtmečius, būtų sutaupiusi man nervų aiškinant vyresniems giminaičiams, kad tas reklaminis baneris, kur rėkia „TURI VIRUSĄ“ – nereiškia, kad turi virusą, bet, kad beveik garantuotai tokį turėsi, jei paspausi. Linksma, jei truputį ir baisi, gerai parašyta ir labai lengvai skaitosi.

Duodu 5/5, puiki pabaiga Piktadariškam Vasariui.

instagram

knygos apžvalga | Han Kang „The Vegetarian“

Autoriai: Han Kang
Pavadinimas: The Vegetarian
Serija: -
Žanras: Siaubo; Psichologija
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Paskutinė Skaitau, Kaip Piktadarys grožinės literatūros knyga. Han Kang „The Vegetarian“, labai keista istorija apie psichinę sveikatą  ir žmogaus sukuriamą siaubą. Nelabai įdomi, bet smalsumo, paskatinusio paskaityti, nesigailiu.

Apie Knygą: Yeong-hye buvo be galo paprasta, įprasta ir gal net nuobodžiai tipiška. Neįprasčiausias jos padarytas dalykas buvo tapimas vegetare. Ji to ėmėsi su tokia karštine, tokiu intensyvumu, kad jos aplinkoje bene nuskambėjo pavojaus signalai, nusiritę per šeimą, kaip suirutės ir pykčio banga. Jos chaotiška metamorfozė paveikė visus. Vieniems jau pats vegetarizmas pasirodė nenormalus ir nesveikas būdas gyventi. Kiti, tie kurie būtų supratę tokį gyvenimo pokytį – nepajėgė to padaryti. Tik ne tada, kai prieš jų pačių akis Yeong-hye ėmė keistis... 

Mano Nuomonė: Labai keista istorija su prasilenkimu pro labai pažystamą maginį realizmą, čia pakeistą į protagonistės yrančią psichinę būklę. Laukinės akimirkos visiško aplinkos ir savęs suvokimo, kurias tuoj pat pakeičia dar intensyvesnės vizijos apie metamorfozę, troškimas tapti bet kuo, kad tik nebebūti gyvuliu, žmogumi. Aplinkiniai visa tai tegali bejėgiškai stebėti. Kiti gi, nesuprasdami kas vyksta, ima pykti. Treti – vos radę progą – bėga, kad nereikėtų viso to matyti ir su tuo tvarkytis. Vidutinė knyga, su vidutiniu parašymu, paskaityti verta, bet kažko labai tikėtis nereikėtų.

Duodu 3/5.

instagram

knygos apžvalga | Platonas „Valstybė“

Autorius: Plato
Pavadinimas: The Republic
Serija: -
Žanras: Filosofija
Įvertinimas: - | Goodreads

Dar vienas filosofijos darbas Skaitau, Kaip Piktadarys mėnesiui. Šį kartą tai Plato „Valstybė“ (The Republic). Įdomi, nors ir sausa, dėl akivaizdžių, dulkėtų priežasčių, bet turbūt labai svarbi knyga, vien dėl to skyriaus apie oligarchinę politinę sistemą.

Apie Knygą: Sokratas (toks, kokį jį parašė Platonas) ir keli šiaip kažkokie ten vyrukai, užsikabino už kalbų apie tai, kas padaro miestą ir padaro jį geru, be viso ko. Kaip reiktų jį kurti ir statyti, nuo žmogiškųjų resursų, iki žmonių reikmių. Nuo rolių iki valdymo tipų. Vis atsimušant į ribas, limitus, ar tai miesto, jo sienų, ar tai paties žmogaus, kuris vienu metu tiesiog negali būti ir vienoks, ir kitoks. Bei, kaip viso ko perteklius veda į blogį, t.y. kai tik atrodo, kad pasiekei to gėrio spektro geriausią kraštą, ėmė ir paaiškėjo, kad suklupai jau blogo kelio vidury, nes kažkur ten viskas tiesiog prasilenkė su realybe. 

Mano Nuomonė: Įdomu, kaip filosofiškai pergalvojus politines sistemas, beveik bet kuri iš jų gali pasirodyti gera ir teisinga. Būtent dėl to kartais svarstau, kodėl mes taip gviešiamės vadintis tos ar anos sistemos nariais, nes ši ar ta – blogos. Visos jos pastatytos ant tų pačių kraštutinių ideologijų, kurios niekada visiems netiks, ir bene visos iš jų jau ne po kartą sugriuvo, tad kodėl mes taip norim kartoti klaidas, istoriją, o ne susikurti kažką naujo, kas labiau tiktų čia, ir dabar, degančiame pasaulyje, kur apie genocidą klausomės jau metų metus? Galima sakyti, jog žmogus visada sukuria klaidą, nes pats žmogus yra klaida, tad sistema veiktų, jei žmonės teisingai elgtųsi. Bet jei žmonės teisingai nesielgia, ar tai jau savaime nereiškia, kad ta sistema – ne jiems? Ir joje jie tik tam, kad išnaudotų joje jau buvusias klaidas, net jei jos: kiti žmonės? Net ir šis Platono veikalas, kuriame jis pristato miesto idealą, dvokia totalitarizmu. Nei vienas iš mūsų, neabejoju, jame nebūtų laimingas, tik ne su tokiais apibrėžimais, prievolėmis, limitais. Bet va, pateikimas... Geriausia knygos dalis buvo ta apie oligarchiją. Čia ir šiandien ši dalis yra aktualiausia ir dėl jos vienos reikėtų paskaityti visiems. Laikais, kai nusipirkęs dar nebūtinai esi daikto savininkas, o tapęs savininku gali turėti bevertį daiktą, nes jam dar reikia prenumeratos, be kurios jis neveikia... Mes neturėtumėme taip lengvai tam pasiduoti. 

Šios irgi nevertinsiu.

instagram

knygos apžvalga | Ottessa Moshfegh „Lapvona“

Autoriai: Ottessa Mosfegh
Pavadinimas: Lapvona
Serija: -
Žanras: Tamsi grožinė literatūra
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Ottessa Moshfegh knygą „Lapvona“ radau „jei tau patiko šios knygos, esi bjaurus“ sąraše. Sumečiau, kad turbūt tiks į „Skaitau, kaip Piktadarys“ temą. Nesuklydau, knyga absoliučiai siaubinga, buvo sunku padėti, atitraukti akis.

Apie Knygą: Lapvonos kaimo gyventojai, valdomi keisto pono ir jo kunigo ant kalvos, sunkumus atlaiko padedami tikėjimo, kad čia ir dabar kenčia tam, kad po mirties nereikėtų. Atkentė jie viską, baisų nepriteklių, badus, marus, sausras, net juos nuolat puldinėjančius banditus ir vadino tai dorybe. Galų gale, juk gerasis ponas jiems visada šio to atseikėja, kad galėtų gyventi toliau, ir gyvulių, ir naujų kaimynų. Bet kiekviena kančia vis dilina paviršių, šis ima trūkinėti, o iš įtrūkimų – sunktis tamsios tiesos. Pateisintos žmogžudystės. Pateisinti raganiški ritualai. Atleistas kanibalizmas, kur net mėsos valgymas buvo laikytas nuodėme. Juk Dievas gali nuplauti visas nuodėmes, ar ne? Svarbiausia tikėti. Tik, ką daryti tiems, kurie palaužti, Dievo kančioje nerado? Ką daryti tiems, kurie vietoje apvaizdos – regėjo tiesą?

Mano Nuomonė: Absoliučiai šlykšti istorija, kurią buvo labai sunku padėti į šalį. Lapvona funkcionuoja, kaip labai keistas viduramžiškas kultas, pilnas labai griežtų nurodymų ir tikėjimo, kuris ima trupėti, kai žmonės nebegali pakelti naštos. Tada jau ir ponas jų akyse netenka to blizgaus šarmo. Kiekvienas veikėjas nuostabiai parašytas, bet neturi nei vieno atperkančio bruožo. Jie tarsi visi nuolat bando pateisinti blogį, jį racionalizuoti ir patys sau atleisti, nusiraminti už tai, ką padarė. Parašyta irgi absoliučiai meistriškai. Jeigu skaitėt „Mes, gyvuliai“ tai ši dar baisesnė ta gerąja prasme. (bet jei ana nepatiko, nes per bjauri (o ne dėl to, kad vidutiniškai parašyta), tai šią geriau lanku aplenkti)

Stiprus 5/5.

„Bet gyvas juk po žėrinčiais luobais
Nakties ir barbarų, ir kraujo ilgesys.“
- Herman Hesse (Stiklo Karoliukų Žaidimas)

instagram

knygos apžvalga | Friedrich Nietzsche „Anapus Gėrio ir Blogio“

Autoriai: Friedrich Nietzsche
Pavadinimas: Beyond Good and Evil
Serija: -
Žanras: Filosofija
Įvertinimas - | Goodreads

Panašu, jog dėl „Skaitau, kaip Piktadarys“ aš linkęs ir pasikankinti. Perskaičiau Friedrich Nietzsche „Anapus Gėrio ir Blogio“ du kart ir dar šiek tiek, kad pasižymėti mintis. Šios knygos – nevertinsiu. Nemanau, kad tai būtų teisinga.

Apie Knygą: Mūsų senasis, senai miręs filosofas, apmąsto dalykų esmę, prigimtį. Žmonių, lyčių ir jų rolių, religijų, nacionalizmo ar patriotizmo, kultūros, tiesų ir neteisybių, bei dar daugybės kitų. Viename sakinyje ir pagirdamas, ir apdergdamas, jis nori, kad ir mes viską kvestionuotumėme. Ne tik tiesą, bet ir patį tiesos siekį, iš kur tas noras ją žinoti  kyla ir kodėl? Daug tikrai labai gerų minčių. Tiek pat daug ir labai blogų minčių. Tai, bendrai imant, gan vidutiniškas veikalas. Toks, vos ne... Beyond good and bad.

Mano Nuomonė: Kartais filosofų apžvalgininkai yra net įdomesni, nei patys filosofai. Ypač, kai ta filosofija yra jau pakankamai atgyvenusi, kad norint ją pritraukti prie čia ir dabar reikėtų interpretacijos ir paraginimo. Kai kuriems knyga patiko, joje jie rado gero ir tą gerą pasiėmė. Tikrai yra, tik reikia prasiarti ir susirinkti, kaip bulves rudenį. Kitiems nelabai patiko, kas irgi teisinga. Sunkiai skaitosi, labai daug tuščio oro, o kur dar ir šiaip – atgyvenusios nuomonės, visokios misoginijos ir kitokios senovinio diedo sapalionės. Treti gi atėjo apginti autoriaus, ir šie man patinka labiausiai. Mat putodami įbėgo pasakyti, kad jeigu jums nepatiko, tai nesupratot, esat kvailiai. Ar mes apie tą patį Nietzsche kalbam, kuris knygos pradžioje teigė, kad stengiasi nebūti lengvai suprantamu, o knygos gale jau pyko, kad jo niekas nesupranta? Tokiu būdu ir šie apžvalgininkai, netyčiom daugiau nei tyčiom, padaro knygai gan neblogą apžvalgą. Tą tokią, kur apsidairai ir pasveri aplink esančią kompaniją. Tai, taip bendrai, paskaityti tikrai verta, gero tikrai yra, bet jei nesinori ar bus pikta iki nenoro, tai nieko neprarasit ir nepaskaitę. O jei paskaitę nuspręsit, kad jaučiatės labai į vieną ar į kitą pusę, tai kviečiu padaryti tai, ko autorius ir prašė: pakvestionuoti, kodėl taip yra.

Įvertinimo nėra.

instagram

knygos apžvalga | Mario Puzo „The Family“

Autoriai: Mario Puzo
Pavadinimas: The Family
Serija: -
Žanras: Istorinė, Grožinė
Įvertinimas: 5-5 | Goodreads

Mario Puzo, nepaneigiamai, buvo puikus rašytojas. O, kad jau specializavosi nusikaltimuose, sumečiau, kad reikia ko nors ir „Skaitau, kaip Piktadarys“ mėnesiui. Kažkur dulkėtuose lentynų užkampiuose radau „The Family“, apie vieną didingiausių Italijos istorijos nusikalstamų šeimų: Bordžijas.

Apie Knygą: Būti karaliumi, tai turėti visišką galią. Bet, kad karaliumi būti, turi gimti į aukštuomenės šeimą, karalių šeimą. O ir tada, kas tas karalius Dievui? Rodrigo Borgia, tam tikra prasme, puikiai tarnauja Dievui. Skleidžia jo žodį, gelbsti sielas ir taip toliau. O jeigu ši tarnystė padeda ir jo šeimai tai, na, tokia jau ta Dievo valia, ar ne? Ar bent taip jis pats sau teigia, kas kart, kai tenka palenkti ir pakreipti taisykles, kad jo vaikai būtų tokie pat laimingi ir saugūs, koks jaučiasi jis. Galų gale, juk būti Popiežiumi, tai būti nekvestionuojamam, mat tokia tad ta Dievo Valia ir jos išraiška, ar ne?...

Mano Nuomonė: Tamsus istorinis romanas, labai įdomus ir puikiai parašytas. Mario Puzo ir Carol Gino įkvėpė gyvybę į sausokus faktus, labai gerai skaitėsi. Ir veikėjai gerai parašyti, ir siužetas – labai nuoseklus, manau patiktų tiek grožinės literatūros, tiek istorijos mylėtojams. Norėčiau tik, kad nebūtų taip ryškiai, nors ir ne detaliai, aprašęs visokių ten santuokos sutvirtinimų. Galėjau ir be to laimingai gyventi, ačiū.

Verta paskaityti, 5/5.

instagram