Pirmadienis | Knygos iš Second-handų

Kartais naudotų / dėvėtų daiktų parduotuvėse galima rast tikrų knyginių lobių. Aišku, pirmiausia reikia prasisijoti pro, tarkim, kaip nutiko man, knygas norvegų kalba. Dabar, kai pagalvoju, tai reikėjo imt tą norvegišką komiską. Buvo toks storas Antulio Donaldo, kaip knygelė, būtų tikęs bent pavartyt, pakarpyt ir paspalvint dukterėčiai... Na, gal dar bus kitą kartą. O kol kas, vartau šitą: Hans Holzer "Pagans and Witches".

P.S. Kaip jums mano lipukai? Baltų Lankų knygyne daug pandų. Man labai patinka pandos.

Įvairovė: Austin Chant - Peter Darling

Visada maniau, jog žmonėms reikia tam tikro patvirtinimo, jog tai, kas jie yra - yra tikra ir normalu. Ar tai būtų orientacija, ar lytis, niekas nenori jaustis klystąs, sergantis, nenormalus. Austin Chant knyga "Peter Darling" (Piteris Darlingas; ISBN 1620049589; 164p.; Goodreads) yra labai geras to pavyzdys: kiek daug problemų galima išspręsti tiesiog priimant save ir gal būt randant ką nors, kas jus priima tokius, kokie esate. Ir nors pati istorija - vidutiniška, bet jos pateikiama žinutė - nuostabi ir stipri.

Piteris Penas - istorijų sekėjas, su tokia galinga fantazija ir tokiu stipriu skausmu, kad vos nesuskaldė Niekados Šalies į gabalus. Jis čia gyveno ir valdė iki prisiminė turėjęs gyvenimą kažkur ten, kitur, kur turėjo brolių. Pasiilgęs mylimos šeimos, kuri niekad nesutiko priimti jo tokio, koks yra, Piteris pasiryžta grįžti ir pamėginti juos įtikinti dar kartą. Taip jis gauna praleisti dešimt skausmingų metų apsimetinėjant tuo, kuo nėra, vien tam, kad šeima jo neišsižadėtų ar už išsigalvojimus - neišvežtų į psichiatrinę ligoninę. Vendė negali būti Piteris!

Neiškentęs tokio gyvenimo Piteris grįžo į Niekados Šalį, jau suaugęs vaikinas, ir pagal šio pasaulio taisykles - pamiršo apie savo gyvenimą kažkur ten, ne čia. Jis pasiruošęs čia vėl įvesti savo tvarką, tvarką, kurią jau suaugę jo buvusios komandos vaikinai, pametė be jo ir, tiesą pasakius, laiko ją ne tokia jau ir tvarkinga! Kapitonas Kablys kuo puikiausiai verčiasi be kraujo liejimo, ieškodamos paslėptų lobių, o ne plėšikaudamas, tad kam žudyti piratus? Kam vėl žaisti karą? Bet Piteris nejaučia pilnatvės iki randa savo amžiną priešą, kad ir koks taikingas jis buvo iki šiol. Kaip kitaip, nei tik įveikęs savo patį rimčiausią priešininką, Piteris visus įtikins, jog yra tikras berniukas, kariaujantis, nesiprausiantis, žudantis blogus piratus?

Lytis - sudėtingas konceptas. Konceptas, apie kurį negalvoja tie, kuriems niekad nekilo abejonių. Bet Vendė jau nuo mažumės troško vyriškų rolių ir reikalavo būti berniuku, Piteriu Penu, kas kart, kai jie žaidė savo apsimetinėjimų žaidimus. Jo šeima to tiesiog negalėjo priimti, konceptas jiems buvo svetimas ir baisus, ko pasekoje Vendė, net ir tapusi Piteriu, negalėjo nusikratyti to poreikio įtilpti į tam tikrą rėmą, stereotipinio berniuko rėmą, kuris ir toliau jį ėdė iš vidaus, net tada, kai atrodė, jog visi norai išsipildė. Ši knyga ir pasakoja apie tą savęs atkasimą iš po visų primetamų modelių. Duodu 4/5, norėčiau duoti daugiau, bet negaliu, nes istorija tikrai labai vidutiniška, ir Piterio veiksmus - gali būti sunku suprasti nepabuvus jo kailyje, nepatyrus tos baimės, jog net tie, kas tave pripažino esant tuo, kuo tu teigei esąs - persigalvos, jei tavo elgesyje atsiras pernelyg tam prieštaraujančių dalykų, dalykų, kurių visuomenė nelaiko atitinkamų tavo lyčiai.

Holly Black - The Cruel Prince | The Folk of the Air 1

Holly Black knyga "The Cruel Prince" ("Žiaurusis Princas"; The Folk of the Air 1; ISBN 0316310271; 384p.; Goodreads) man buvo impulsyvus pasiskaitymas. Tiesiog knyga kurią visur mačiau ir visur girdėjau apie ją kalbant. Paskutinį syk, kai pasidaviau tokiam impulsui, gavau labai nusivilti. Bet šį kartą buvo kiek geriau.

Džudė ir jos dvi seserys, kai ji dar buvo visai maža, buvo paimtos iš mūsų pasaulio į fėjų / laumių pasaulį, mat viena iš jų buvo tikra fėjų karvedžio dukra. Jų pasiimti jis atėjo nenusiteikęs kompromisams, tad, kai jų motina nenorėjo mergaičių atiduoti, paprasčiausiai nužudė visus tuo metu ten buvusius asmenis ir pasiėmė ne tik savo dukrą, bet ir kitas dvi: jo žmona, vadinasi ir dukros jo. Mergaitės, tuo metu, prisiekė jo amžinai nekęsti, bet su laiku, su Madoko dėmesiu ir savitu gerumu, pažado išlaikyti deja nepavyko. Džudė, jau suaugusi mergina, nenori nieko kito, kaip tik pritapti ir turėti savo vietą tarp fėjų. Tų pačių kurie laiko ją melage, mat fėjos negali meluoti, taip, kaip meluoja žmonės, kurie laiko ją purvina, mat patys, išeina, neprakaituoja ar kažkas tokio, ir jau praktiškai mirusia, pūvančia savo pačios kiaute, mat gimė - mirtingąja. Kiekviena Džudės diena pilna paniekos, patyčių ir, kartais, net baimės dėl savo gyvybės. Jie gali ją užhipnotizuoti ir priversti daryti tai, ko nenori, kad ir iššokti iš aukšto bokšto. Jie gali ją priversti valgyti fėjų vaisius, nuo kurių ji pames protą ir dėl dar vieno kąsnelio - pati mielai pildys jų norus, kad tik jie būtų laimingi. Ir dar daug kitų dalykų, dėl kurių toks jos noras atrodo mažų mažiausiai - baisus.

Kai atėjo laikas imti ar bėgti, Džudė griebė tokią galią, kokią tik pasiekė: ji tapo šnipe būsimam karaliui, vienam iš princų, atrodytų, vienam iš geresnių. Mat karališkoje šeimoje intrigų netrūksta net paprastą dieną, o ką jau kalbėti apie tokią šeimą, kurioje atsarginių kandidatų į karūną - apstu, ir kiekvienas iš jų - žiauresnis nei sekantis. Bet tai vienintelis Džudei matomas kelias į bent kažkokį pripažinimą ir ji neketina jo lengvai paleisti, net ir tada, kai visos kortos, panašu, krinta ir maišosi.

Patiko man, kad Džudė labiausia norėjo būti ritere, tam, kad įtvirtintų savo poziciją Fėjų pasaulyje, o ne, tarkime, ieškojo galimos sąjungos, galimo jaunikio, kuris tai padarytų už ją. Patiko ir pats fėjų mitas, labai gerai pritaikytas knygai. Geras ir rašymo stilius. Kas labiausia užkliuvo, tai romano gija. Nes tas "aš su tavim elgiuos, kaip su šiukšle, nes paslapčia myliu" ir "vos tavęs nenužudžiau, nes va mano draugas, tai tikrai būtų nužudęs" yra bjaurus skaityti ir man visada labai gaila, kai neapykanta ir baimė yra taip greit pamirštami. Bet knygai duodu 3/5, ir paskaitysiu antrą, kai ją rasiu, nes kaip ir sakiau, rašymo stilius geras, pasakojimas - irgi.

Ketvirtadienis | Knyginiai Faktai

Pasaulyje yra per 130 milijonus išleistų knygų. Skaičiavimai, kiek pavyko rasti, paskutinį kartą atlikti 2011-ais, o kas met, vidutiniškai, išleidžiama dar virš milijono naujų knygų.

Laini Taylor - Kaulų ir Dūmų Duktė | Daughter of Smoke & Bone 1

Laini Taylor knyga "Kaulų ir Dūmų Duktė" (Daughter of Smoke & Bone 1; ISBN 0316134023; 422p.; Goodreads) jau labai seniai gulėjo "perskaityti" sąraše. Ir nors dabar, kai jau perskaičiau, tikrai galiu pasakyti, jog knyga gera, bet tuo pačiu žinau ir, kad ji man būtų patikusi labiau, jei būčiau ją skaitęs prieš keletą kitų šio žanro knygų.

Jei norų išsipildymas būtų proporcingas jūsų patirtam skausmui, kiek daug galėtumėte jo išverti tam, kad gautumėte savo širdies troškimą? O jei užtektų, kad už jus kentėtų kas nors kitas, kiek daug pasiimtumėte iki nebegalėtumėte naktį užmigti? Kažkur Prahoje esama durų, už kurių - niekuo neišsiskiriantis pastatas, jei tik jas atidarysite patys. Bet jei pabelsite ir jus įleis... Čia, tamsioje, dulkėtoje parduotuvėlėje beveik nuolatos dūzgia įrankiai, kuriais į džiną panašus padaras gludina ir poliruoja dantis prieš suverdamas juos į karolius. Mat būtent dantys yra tas skausmo šaltinis, už kurį perkami norai. Žinoma, ir čia esama taisyklių. Nudilę dantys - ne kažko verti. Vaikų dantys - jais padorios vietos neprekiauja. Patys geriausi norai - jūsų pačių burnose. Ir tą norą išsipirkti galite juos visus patys išsilupę. Už ką sumokėtumėte tokią skausmo kainą?

Tas džinas ir visi su juo gyvenantys yra Karou vienintelė šeima. Jie ją augino, mylėjo ir išmokė visko, ko tik galėjo. Dabar gi ji jiems padeda atlikti smulkius darbelius žemėje, mainais gaudama mažyčių, pačių smulkiausių norų, kurių vos užtenka kam nors sukelti niežulį, ar amžiams sugadinti kieno nors antakius. Karou, didžiąją savo gyvenimo dalį, nežinojo iš kur randasi norai. Iki tos lemtingos dienos, kai visos juoda, išdeginta ranka pažymėtos durys užsiliepsnojo negęstančia liepsna ir atkirto visus žinomus portalus ten, pas šeimą.

Knyga tikrai labai įdomiai skaitėsi iki prasidėjo visi tie, na, prisiminimai. Ten jau istorija susimalė ir toliau ėjo tik prastyn. Priminė ir SJ Maas knygas, ir Cruel Prince knygą, kurią tuoj baigsiu, dėl ko labai gaila, nes žinau, jog jei tik būtų kilęs reikalas perskaityti ankščiau, ši knyga būtų viena mano mėgiamiausių. Vis tiek, galiu duoti solidų 4/5 ir tikrai paskaitysiu kitas.

Pirmadieniai | Knygoms

Dovanos iš Vokietijos | Ačiū Yrdenne

Craig Alanson - Paradise | Expeditionary Force 3

Kol kas Expeditionary Force yra smagiausias skaitytas sci-fi. Su trečia Craig Alanson knyga "Paradise" (Expeditionary Force 3; ASIN B01M27RSKA; 447p.; Goodreads) jau tikrai galiu rekomenduoti, ypač jei šiaip jau mėgstate mokslinę fantastiką, ar bent jau - gerą humorą, tokį lengvą ir niekam nemindžiojantį ant kojų.

Skipis Puikusis, tas nuostabus aštrialiežuvis subinė DI, sukurtas senovinės, dabar jau seniai dingusios ateivių rasės, ir Džo Bišopas, tęsia savo tarpžvaigždinę kelionę, mėgindami rasti ką nors, kas padėtų Skipiui rasti saviškius ir prie jų prisidėti. Džo, pakeliui, Skipio padedamas, mėgina, kaip nors padėti žmonėms likusiems ateivių planetoje, kurią jie kažkada praminė Rojumi. Dabar gi ten greičiau jau kalėjimas, mat žmonės ten - nepageidaujami svečiai, kurie niekam nerūpi. Skipis, tuo tarpu, randa daugiau naujų klausimų, nei kokių nors atsakymų apie tai, kodėl jį ištiko toks kvailas likimas: keliauti su žmogumi, dar ne iki galo išsivysčiusios rasės atstovu, ach, ta kankynė!

Tuo tarpu žmonės Rojuje iš paskutiniųjų stengiasi išgyventi. Jie bando auginti savo maistą iš tų likučių, kuriuos dar pradžioje jiems parūpino sąjunga su ateiviais. Tuo pačiu mėgina ir apmalšinti tvyrančią įtampą, bei vengti konfliktų, kas nėra lengva, mat jie jau spėjo pasidalinti į dvi grupes: tuos, kurie ir toliau remia karingąją ateivių rasę, kuri juos čia pametė; bei tuos, kurie jau suprato, kad ta rasė juos telaiko parazitais, o šiti į jūros kiaulytes panašūs ateiviai - bijo jiems padėti, kad tai nebūtų palaikyta priešinimusi aniems. Taika - labai trapi.

Knyga gal truputį ir užsitęsė ir gal net ėmė kiek kartotis tuo nuolatiniu planų griuvimu. Bet pokalbiai ir šiaip jau, net griūvantys planai buvo labai įdomūs ir smagūs skaityti. Rekomenduoju audio knygą tiems, kas geba klausytis anglų kalbos ir ją suprasti. Kai kurie juokai priveda iki ašarų, kai taip juos išgirsti. Dabar gi duodu 4/5.

Nuo ateinančios savaitės penktadienio įvairovė bus sekmadieniais!

Kim Newman - Johnny Alucard | Anno Dracula 4

Taip. Pagaliau. Kas jau senokai su manim, tai turbūt pamenat, dešinėj turėjau paveikslėlį knygos, kurią tuo kartu skaičiau. Nusprendžiau jį pakeisti goodreads sąrašu, mat retai skaitau tik vieną knygą vienu kartu ir nutiko taip, kad Kim Newman knygą "Johnny Alucard" (Anno Dracula 4; ISBN 0857680862; 400p.; Goodreads) užmečiau. Ilgam. Gal metam, gal dviem. Ir ji ten taip stovėjo ir stovėjo, gražiai atrodė, bet buvo nejudinama. Bet štai, pagaliau, prisėdau ir baigiau! Ir, na... Ne kažką.

Įsivaizduokite laiką tarp 60-ūjų ir 80-ųjų Amerikoje - pilną vampyrų. Žinote Andy Warhol? Vampyras. Ir dar daug kitų, bet šis deja buvo daugiausia akcentuojamas. Ar žiūrėjote serialą Mad Men? Irgi, vampyrai. Knygoje to nėra, bet patikėkit, jei matėt serialą, tai skaitydami šią knygą tikrai jausit tą panašumą. Mat vampyrai čia visur ir visaip, kaip ir žmonės: nori išgarsėti, tapti legendomis, tapti nemirtingais tikrąja to žodžio prasme. Bėda ta - kai kurių net kadruose nesimato, tad jiems belieka žaisti specialiuosius efektus: nešioti aktorius, kurie matysis kadre be jų, plėšyti jų drabužius, filmuotis keistuose filmuose suaugusiems. Drakulos vardas - mėtomas ir vėtomas. Čia žiūrėk, tuos suaugusiems skirtus filmus kuria kažkas, su pseudonimu "Stokeris". Ten jau žiūrėk sukamas "Drakula" filmas, pagal tikrus faktus, o ne Stokerio knygą, o ana ten jau daromas ir tas pats filmas suaugusiems "Drakula tikrai čiulpia". Bėda ta, kad dauguma talentingų asmenų tapę vampyrais tą talentą, kažin kodėl, praranda. O juk taip įdomu būtų tapti beveik nemirtingu padaru, vampyru, tamsos vaiku. Ir kaip gerai būtų tokiu tapti dėka ko nors, ką sukurė, tarkime, tas pats Drakula. Čia į pagalbą ateina naujas, gatvėmis paplūdęs narkotikas, žinomas, kaip Drakas. Tapk vampyru valandai. Gal šešioms. O po to - rask dar, mat geras Drakas - labai brangus ir pasiūla nėra tokia jau labai stabili. Jei nerandi kur, na... Kai kuriose valstijose vampyrai - techniškai jau mirę, tad, jei jau vieną netyčia nusausinai per daug, tai net nėra nusikaltimas. Tokiu būdu, kažkas ten, Johnny Alucard vardu, išlygino vampyrus ir žmones, mat dabar abi šios, atsiprašant, gentys, trokšta vieni kitų kraujo.

Johnny Alucard, tada dar Ion (Jonas, taip) vardu, buvo paskutinis Drakulos sukurtas vaikas. Karo metu, Rumunijoje, jį numetė Tamsos Princui po kojomis, kaip duoklę, kaip užkandį. Pagiežos dėl to Ion nejautė, mat iš tiesų tai - iš vis nelabai ką jautė. Ion, toks tuščias, bebaimis, bejausmis vaikas idealiai tiko Drakulos paskutiniems planams. Galų gale, juk pasaulį užkariauti galima įvairiai, ginklai tam visai nebūtini...

Šiaip jau knyga labai įdomi. Ion'as - labai keistas herojus. Jis tarsi vis imituodavo kitus, ką pateisino jo savitas sugebėjimas pasisavinti dalelę žmogaus, dalelę sielos, kurią prarydavo su krauju. Jo evoliucija ir Drakulos paskutinis planas buvo malonūs skaityti. Kas iš šios knygos tikrai atėmė taškus, tai Kim Newman nuolatinis pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kiekviena scena aprašyta taip bereikalingai detaliai, su tiek vardų ir nuorodų, jog audio knygos net negalėjau klausyt. Tiesiog netyčia imi filtruot tas nesąmones ir jau žiūrėk - praleidai, kažką svarbaus. Duodu tad 3/5, daugiau nei per kur. Yra dar ir penkta knyga, kurią jau tuoj pradėsiu. Kadangi jos veiksmas - Japonijoje, gal nebus taip sunku skaityti, a?