Anne Rice - Prince Lestat and the Realms of Atlantis [12]

Taip vat tad ir pasivijau pilnai Vampyrų Kronikas. Baigiau Anne Rice "Prince Lestat and the Realms of Atlantis" (Vampyrų Kronikos 12; ISBN 0385353790; 451p.; Goodreads), ir dabar galiu ramiai (arba nelabai ramiai) laukti kitos (gal bus, gal nebus). Ši knyga skaitėsi, kaip mokslinė fantastika, tiek daug joje buvo futuristikos ir... Na, dar šio bei to, būdingo sci-fi knygoms. O, ir Lestatas pagaliau prisiminė apie Quinn Blackwood, todėl aš čia ir laukiu, gal gi bus 13-a knyga.

Amelis, vampyrų "esmė", gyvena Lestato kūne ir atrodo yra tuo patenkintas. Abu ten mentaliai pasipeša, kas vėlgi džiugina Lestatą, ir gyvena toliau. Tik tiek, kad ne visiem taip labai patinka, kad jų gyvybės dabar guli Lestato rankose. Jei degs jis - degs ir jie. Ne visiem patinka ir faktas, jog jis - vampyrų Princas. Juk per jį kilo didžiausios bėdos, kaip galima jam patikėti tokią atsakomybę?

Tuo tarpu, kažkur ten tamsiame vampyro rūsyje kenčia būtybė, atrodanti visiškai, kaip žmogus, bet ne žmogus. Jį marino badu ir jis nemirė. Išgėrė visą jo kraują, ir jis tik prarado sąmonę. Akivaizdu kokios naudos gali rasti vampyrai, turėdami tokią būtybę, ar, na, pilną jų kambarį. Nekaltas kraujas, kuris atsistato, net išsausimus auką... Vienos tokios sesijos metu būtybė netyčia paleidžia savo paslaptis, ir vampyras išvysta miestą iš stiklo, pilną nuostabių žmonių, saulės šviesos ir bokštų. Kas šios būtybės? Iš kur jos? Ir kodėl jos kartoja Amelio vardą?

Knyga, kai kuriais aspektais, daug geresnė nei visos buvusios prieš tai. Kitose vietose gi taip užtempta, su tokiais nieko nepridedančiais dialogais ir monologais, kad nežinojau nė kur dėtis su visu tuo bagažu. Visgi knygai duosiu stiprų 9/10, tikrai nusipelnė. Džiaugiuosi, kad ją parašė, kad ji yra, ir kad ją pabaigiau.

Lynn Flewelling - Stalking Darkenss [Nightrunner 2]

Nightrunner seriją laikau savo lėtu nakties skaitalu, kai nesinori pažadint ir taip sunkiai užmigt bandančių smegenų ar kokios ten košės. Ir visgi Lynn Flewelling "Stalking Darkness" ("Persekiojanti tamsa" - Nightrunner 2; ISBM 0553575430; 501p.; Goodreads) skaičiau iki 4 ryto, nes negalėjau padėti. Kažkas šiuose knygose taip artima, negaliu paaiškinti. Primena kokią nors ten "Burtininko Mirtis" knygą, ar "Nevono Magiją", tuos gerus laikus, kai skaityti laiko buvo tik vasarą, tai ją ir praleisdavau su Eridano fantastika. Jei patiko pirmoji, tai ši patiks dar labiau.

Su politika lyg ir baigta, Seregil galvos niekam nebereikia, bet tai ir vienintelė tikrai gera žinia. Bėdos nemiega, kažkur ten mezgami tamsios magijos tinklai, ir jų kraštai jau siekia Seregil numylėtą miestą. Prasidėjo viskas nuo mažų dalykų, nuo keistų, iš pažiūros netgi nekaltų dalykų, kaip staigi nuotekų sistemos renovacija. Šen ten šmėstelėjo tamsi figūra. Žuvo vienas, kitas, o tada ir daugiau Seregil požemių, nusikalstamo pasaulio, tinklo žmonių, kas paliko šitą katiną be akių ir ausų, ir privertė išeiti informacijos ieškoti pačiam...

Toliau sekę nuotykiai išbandė visų keturių, Nysander, Micum, Alec, ir Seregil moralę. Nekromagai, jų demonai, ir bene nemirtingi padarai ateina tų taip sunkiai atgautų daiktų, kad atvertų kelią savo tamsos ir mirties dievui.

Knyga tikrai ilga, ir vis dar kiek lėtoka, bet ilgų aprašymų tikrai sumažėjo. Ir kai jau vyksta veiksmas, tai tik spėk iš paskos. Intensyvumu irgi negaliu skųstis, ramiai paskaityti tikrai neišeis. Taip tad, duodu 10-10, nes šį kartą jau nėr ko smulkintis. Ir iš kart prie kitos, nes, na, po velnių, tai, kaip ten dabar...

Anne Rice - Prince Lestat [11]

Atsimenu tą jaudulį, kai Anne pranešė, jog tuoj mus pasieks dar viena Vampyrų Kronikų knyga, po tokios ilgos pertraukos, po tiek daug knygų. Ir, kaip keista buvo į rankas paimti tą Anne Rice "Prince Lestat" (Vampire Chronicles 11; ISBN 0307962520; 458p.; Goodreads), žinant, jog tai - praktiškai stebuklas, jog jos galėjo nebūti. Ir, kaip labai suirzau, kai knygos gale supratau, jog kronikos kažkada baigėsi su Lestatu ir Quinn, o ši knyga užsibaiginėja su visais, net ir mažiausiai žinomais, ar labiausiai nusibodusiais vampyrais, o Quinn nebuvo net paminėtas...

Balsas be kūno, fizinio ar eterinio, šnabžda į vampyrų ausis, įtakoja jų mintis, ir įkalbinėja juos, visų jų, ir labiausiai - jų pačių labui - eiti sudeginti tuos kitus nevykėlius, jaunus, silpnus, nerangius, kvailus vampyrus. Juk jie neverti šios dovanos. Ir tik klausantysis vertas tokios galios. Klausantysis, tad, turėtų apmažinti jų populiaciją. Kam dalintis tomis medžioklės teritorijomis? Kam dalintis žmonėmis, ar rizikuoti, kad tie jaunikliai - išsiduos? Kokia visų šių vampyrų prasmė?...

Per pasaulį ritasi deginimų banga, naikinanti vampyrus, jaunus ir senus vienodai. Ištikti tokio pavojaus, ir nežinodami, ką ten, vos įtardami, galimą šio balso šaltinį, visi atsisuka į Lestatą. Tai, atrodo, natūralu. Juk jis parašė Kronikų knygas. Jis gėrė iš pačios karalienės Akašos. Jis buvo išplėštas iš savo kūno, keliavo pragare, gėrė dievų kraują, ir paspruko nuo paties velnio. Galų gale, gal jau metas, kad vampyrai taptų pilnaverte visuomene, su valdžia, taisyklėmis, ir įstatymais. Tik ar tikrai juos vesti gali Lestatas, tas Brat Prince?

Čia turime tikrai gerą idėją, su tuo balsu ten tikrai gerai viskas pateikta. Bet įsivaizduokit, kaip keista matyti formuojantis valdžiai tarp vampyrų, kurie iki tol jos neturėjo. Aš žmogus užaugęs ant Vampyrų Maskarado, kur taisyklės lemia tavo išgyvenimą, o čia... Iš vienos pusės atrodė, jog skaitau tą Simpsonų seriją, kur jie rodė ar kūrė dar vieną Žvaigždžių Karų seriją, ir po poros valandų jie dar nebuvo baigę kalbėtis apie ekonomiką ir importą / eksportą. Iš kitos pusės - man visada patiko geros vampyrų hierarchijos ir valdymo sistemos. Ne taip chaotiška, lengviau suvokiama, geriau apibrėžta. Manau duosiu 9/10, ir įspėsiu, kad čia tikrai laukia daug vidinių monologų, bet to Balso istorija - labai gera.

P.S. jei kam įdomu, kodėl nuo 8 knygos šokau prie 11 - 9-10 perskaičiau jau labai seniai, jos man buvo pirmosios Vampyrų Kronikų knygos, skaičiau anglų kalba, ir turbūt niekad nepajėgsiu atsidėkoti [Gyvenimas su Iltimis] už Blackwood Farm dovaną. Tai buvo būtent tai ko man reikėjo, tada, ir dabar jau visada.

Anne Rice - Vittorio, The Vampire [2]

Tęsiu tad savo nuotykius su Anne Rice, šį kartą antrąja, ir jau paskutine Naujų Istorijų apie Vampyrus knyga - "Vittorio, the Vampire" (New Tales of Vampires 2; ISBN 0099271095; 339p.; Goodreads). Vittorio vardas man negirdėtas, tad greičiausia kronikose jis nebuvo minėtas, nebent, na, užmiršau. Gal dėl to pati istorija pasirodė tokia šviežia. Dabar pagalvojau... Gal todėl Blackwood Farm mano mylimiausia? Mat po tų dvejų knygų kuriuose Quinn pasirodė - daugiau jo niekur nebepaminėjo (gal, o gal ir ne, jau perskaičiau Prince Lestat ir jis ten nebuvo net paminėtas, nors visi kiti iš galai žino kur atkapstyti...), tai taip ir liko - nenuvalkioti veikėjai. Ši istorija savo prastesnes dalis pataisė Romeo ir Džiulietos trupinėliais, kurie mane labai prajuokino, apačioje parašysiu kodėl (ten - spoileris, tad neskaitykit pasvirusių raidžių).

Vittorio - jaunas Italas, savo istoriją parašęs pats, neskatinamas Deivido Talboto, kas man irgi buvo priimtina. Kodėl gi visus reikia traukti už liežuvio?

Gūdžią naktį prie Vittorio tėvo namų durų pasirodė tamsi figūra, reikalaujanti duoklės. Jo tėvas, nors ir bjauriai turtingas, atsisakė su pykčiais, ir tuoj visi namai sujudo - patruliuoti paleisti sargai, užbarikaduoti kambariai, išsislapstę žmonės. Mat tamsioji figūra grįš pasiimti duoklės, ir joks auksas ar maldavimai jo nesustabdys. Jis ateina kraujo.

Istorija sukasi apie Vittorio, kaip apie vienintelį išgyvenusį savo šeimos asmenį. Ištroškęs keršto ir vampyrų kraujo, vien su kardu rankose prieš tamsiausias jėgas, kokias sugebėjo išspjauti pats pragaras, jis man priminė kokį nors ten Jaunimo Knygos (Young Adult, nepamenu, kaip mes Lietuviškai vadinam) veikėją. Ir tas faktas, kad tuoj pat tą kalaviją nuleido, kai prieš jį stojo vampyrė, moteris kurią jis įsivaizdavo, kaip musės tyčia nuskriausti negalinčios, buvo tiesiog juokinga. Bet taip gerai juokinga, nes man Kronikos jau sunkiai ėjos, visos tarsi štampuotos, o čia štai. Duosiu 8/10, tikrai patiko.

Ji jį tyčia ar netyčia apgavo, ėmė gerti jo kraują, sakydama, kad taip jame bus daugiau vietos jos kraujui, kurį jis paskui išvems, ir ji atvirs žmogumi, o ne, na, jis virs vampyru. 

Felicia Day - You're never weird on the internet (Almost)

Esu gan impulsyvus žmogus. Jei nusprendžiau kažko išmokti - skirsiu tam visą mielą dieną. Kažkada taip nusprendžiau išsiaiškinti, tai kas čia per YouTube, nes Lietuvoje tada tai buvo tik platforma, kur dalinomės fanų video, katėmis, ir muzika. O aš norėjau būti tas vaikis, kur laukė trečiadienio, kada bus įdėta nauja serija kokio nors šou, kurio net nerodo per jokį ten teliką (vos ne "fui"). Pirmiausia radau režisuotus vlogus (video blogai). Tada jau tuos gerus vlogus. O tada, šiaip taip, ir tikrus rimtus mini-serialus, kurtus būtent tokiai platformai. Tame tarpe, vienas pirmųjų ir pačių mylimiausių tapo The Guild (ten spauskit "load more" ir varykit žemyn, jie visi pačioje apačioje, iš viso - 6 sezonai). Taip radau Felicia Day, ir nuo to laiko ją tebeseku. Ir štai pagaliau, po, atrodo, poros metų nuo išleidimo, prisėdau ir prie jos knygos "You're Never Weird on the Internet (Almost)" - Internete tu niekad ne keistas (beveik)" ar kažkaip taip (ISBN 1476785651; 260p.; Goodreads). Ir nors Felicia mums beveik visur pristatoma, kaip geek'ų karalienė, originalioji gamer girl, neapsirikite, ši knyga - biografija apie žmogų, kuriam žaidimai tiek padėjo, tiek ir tapo baisia adikcija (ant žaidimų ji tikrai nestumia, vis dar juos noriai žaidžia ir net streamin'a į twitch), o visa kita - net ne apie tai.

Tai knyga apie namuose mokytą keistuolę merginą (ji iš laimės šokinėjo, kai mama gavo dėžę vadovėlių, ir verkė bijodama, kad nebegalės mokytis matematikos), kuri išbėgo į Holivudą paskui svajones. Ten ją sutrynė į miltus kartą, du, ir daugiau. Bet ji atsikėlė, ir vėl puolė krapštyti tas sienas, kol vieną dieną pavyko pasidaryti savo pačios nišą. Čia turiu omeny - be plastinės nosies operacijos, krutų padidinimo, visokių B lygio siaubo filmų dušo scenų, ir t.t. Ji vaidino reklamose, buvo ta mergina, pas kurią ateina paverkti plakato centre stovinti herojė, ir taip toliau, žodžiu, "Velnias dėvi Pradą" ji nevaidino. Bet visi žiūrintys Supernatural turbūt pamena Charlie, raudonplaukę hakerę, kuri būtų tikusi į Winchester sesutes.

Kariaudama su šia nedraugiška industrija ji smuko į depresiją, nuo kurios šiek tiek gelbėjo MMO žaidimai (tie internete, kur daug žmonių: massive multiplayer online; šiuo atveju konkrečiai - World of Warcraft, aka WoW). Gelbėjo ir sukūrė tą komforto zoną, kurią turbūt kiekvienas mūsų esame radę knygose, filmuose, serialuose, ar tuose pačiuose žaidimuose. Ir, jos žodžiais, tapo nuo to priklausoma. Čia Felicijos istorija kiek patamsėja: ji nenorėjo niekur eiti, vaikinas po nosimi padėdavo maisto, o ji nė akių nuo ekrano nepatraukdama - jį sukirsdavo, nežinodama nė kas tai buvo. Ji nebekūrė, ji nebejudėjo pirmyn.

Iš liūno išlipti jai padėjo grupelė kūrybingų žmonių, kurie skatino vieni kitus siekti tikslų. Tik tiek. Ne "mesk savo žaidimus", o "pirmiausia, tik, padaryk, ką nori padaryti". Taip, po jos išsisukinėjimų, ir jų tempimo, galiausiai gimė The Guild, ir pasaulis pamatė Felicia Day. Neturėdama biudžeto ji rankiojo daiktus iš šiukšlių, mat būdama perfekcioniste - norėjo tobulos scenos tam ar kitam herojui; viską filmavo savo namuose, kuriuos, kaip tą patį šiukšlyną, po to reikėdavo tvarkyti nuo grindų iki lubų. Ir, galiausiai, pati rašė blogeriams, po laišką kiekvienam, prašydama pažiūrėti į jos kūrinį. Jei vis dar jaučiatės blogai, kad kažkam, kažkada spamminot, norėdami, kad ateitų paskaityti ir jūsų blogo apie knygas, žinokit, kad Nosferatu visada labai mielai laukia tokių komentarų. Nes jūs, kaip ir Felicia, darote viską, ką tik galite, kad pasiektumėte to, ko norite. Aš tai suprantu ir gerbiu.

Taigi. Knyga gera, tikrai labai juokinga, ant video žaidimų tikrai nestumiama, tikrai, pažadu. Duodu jai 10/10, ir gailiuosi tik, kad perskaičiau vienu prisėdimu, nes būtų buvę gerai to turėti ir kitai dienai. Dabar kviečiu visus tvarkingai eiti paspausti ant nuorodų pas mane dešinėje, nusipirkti kokį knygos skirtuką, ar apyrankę, ir palikti man komentarą su savo blogo nuoroda (galit ir el. paštu, ar feisbuku), aš ateisiu pažiūrėti.

Anne Rice - Pandora [1]

Po Marijaus knygos supratau, kad nepažįstu vienos labai svarbios vampyrės. Ir tai grynai mano kaltė, mat kažkada, jau tikrai labai seniai, rimtesni žmonės mane informavo dėl Vampyrų Kronikų knygų eiliškumo, ir ką geriau skaityti kada. Mintį patvirtino ir Anne Rice knygos "Pandora" (The New Tales of Vampires 1; ISBN 0099271087; 406p.; Goodreads) gale buvęs įrašas, kad istorija bus tęsiama Armando knygoje. Bet, kaip yra taip yra, galvoje vis viena viskas sugulė į vietas.

Deividas Talbotas, gal būt iš tos laimės, kad dabar jau tikrai viskam turės laiko, toliau kimba prie visų senų vampyrų, viliodamas iš jų jų gyvenimo istorijas. Po akimis pasimaišiusi Pandora turbūt nė nepastebėjo, kaip pakliuvo į jo nepiktybiškas pinkles, kai gavo dovanų tas užrašines, kurias skubiai pripildė savo memuarų. Gimusi Romos Imperijoje Lidijos vardu, mergina kurios rankos prašė pats Marijus. Ji bėgo nuo jos šeimą ištikusios nelaimės, per plauką išvengdama mirties, ir sustojusi tuoj pat pakliuvo į kitą raizginį, paspęstą jai artimo ir mylėto žmogaus. Visa tai vien tam, kad jos gyvenimą, vis didesnę jos dalį, perimtų kraujo troškulio pilnos vizijos. Vos užmerkusi akis ji mato Karalienę, Deivę Isis. Čia prieš jos valią jos kraują geria šventikai. Čia ji stovi saulėje, degdama, bet nemirdama, savo kančiomis pasmerkdama myriop tuos, kurie kvailai tikėjo esą nemirtingi...

Knyga įdomi savitai. Manau neišnaudojo viso savo potencialo, kai paminėjo galimą reinkarnaciją, ir tada viską tarsi užmetė, ir paliko tik Akašos įtaigą. Pandoros šuoliai į religijas irgi keistoki, negaliu teigti, kad neįdomūs, bet niekaip nesupratau jos motyvacijos, ir dabar tai galvoje lyg koks klaustukas kabo. Pačios Pandoros kalba savy turėjo daugiau jausmo, kai ji kalbėjo apie savo tarno netikrą koją, nei apie Marijų, tad čia irgi kažko pritrūkau. Bet vis dar galiu duoti 7/10, mat knyga paskaityti tikrai verta, jau bent tam, kad Pandora nebūtų tik ta mitologinė Marijaus meilė.

Anne Rice - Blood and Gold [VC #8]

Ir štai, su šia Anne Rice knyga, "Blood and Gold" (Kraujas ir Auksas: Vampyrų Kronikos 8; ISBN 0099271494; 752p.; Goodreads) baigiau tą "klasikinę" Vampyrų Kronikų seriją, mat sekančias dvi perskaičiau jau labai, labai seniai, ir laikau jas savo gyvenimo pokyčių kaltininkėmis. Kitos dvi, tos naujos, mano galvoje sėdi po "Princo Lestato serija" etikete, na, o tos šalutinės, "Naujos Istorijos Apie Vampyrus" ar kaip ten - tarsi mažytė šakelė toje pačioje šakoje. T.y. prie jų visų aš dar prieisiu, ir gal net Blackwood Farm ir Blood Canticle iš naujo paskaitysiu, ir aprašysiu, bet kol kas seriją laikau baigta.

Raudonplaukis karys iš šiaurės miegojo lede stebėdamas pasaulį vien savo sapnuose, per kitų vampyrų akis. Sukurtas vienos iš seniausių kraują geriančių būtybių jis galėjo miegoti dar tiek pat, be poreikio keltis ieškoti kraujo, ar, na, pramankštinti senų kaulų. Bet Lestato muzika pažadino ne vien Akašą. Ir kas Thorne beliko, išbudintam tos elektrinės muzikos, kaip tik keltis.

Naujame pasaulyje, vienišas, jis sutiko Marijų, ir būdamas ištroškęs bendravimo net labiau, nei kraujo, prikalbėjo šį papasakoti savo istoriją. Pagaliau sužinome, kaip ir kodėl Marijus buvo sukurtas. Kaip jis gyveno saugodamas Tuos Kuriuos Reikia Saugoti, iki pat dienos (ar nakties), kol jam į rankas pakliuvo Armandas. Čia gauname, kiek kitokią tos pačios istorijos pusę. Sužinome, kad Armandui nelabai sekėsi saugoti paslaptis, ir, kad gal būt jis žinojo daugiau, nei papasakojo pats, bei nemažai - nutylėjo. Sužinome, kaip ir kodėl Marijus galiausia pavertė Bianką - vampyre. Susipažįstame su jo beprotiška meile - Pandora, bei jos dar labiau beprotiška baime Tiems Kuriuos Reikia Saugoti. Nauja šviesa parodomi ir Karalius bei Karalienė, mat jie, savo imobilioje būsenoje, sugebėjo pridaryti daug eibių, bei išgelbėti Marijų, ne kartą, ir ne du.

Manau šią knygą galima drąsiai skaityti iš kart po Lestato biografijos, ji tikrai padėtų susiformuoti nuomonę apie Akašą. Kokios buvo jos priežastys, ir kas ją privedė prie to, ko ji pridarė savo knygoje.

Nors vis dar manau, jog geriausia knyga Kronikose - Blackwood Farm (nors Interviu Su Vampyru žinoma yra klasika, kurią vampyrų mylėtojams gal labiau verta skaityti), bet ši tikrai užsidirbo savo 10/10 balą. Koks tas Marijus visgi, kartais juokingas, kaip griuvinėjantis briedis, kitą syk grakštus lyg elnias. Kaip kvailai jis riejosi su kiekviena moterimi savo gyvenime, ir, kaip nusvilo, kai paaiškėjo, jog ne visi "sakiau tai, ką turėjau pasakyti tuo kartu" priima, kaip pasiteisinimą.

Anne Rice - Merrick [#7]

Jau abejojau ar Anne iš viso geba susilaikyti neaprašiusi kiekvieno meno kūrinio, kurį randa jos veikėjai. Bet gi štai. Anne Rice "Merrick" (Vampyrų Kronikos 7; ISBN 0345422406; 370p.; Goodreads), septintoji Vampyrų Kronikų knyga. Taip lengvai susiskaitė. Ir gal ne detalėse, ar jų kiekyje - esmė. Gal tai dėl to, jog šią istoriją pasakojo David Talbot. O gal dėl to, kad istorija sukosi apie Mayfair raganą ir archeologiją, dvi mano mylimas temas. Na, o gal tiesiog su kiekviena knyga tik geriau.

Luisas kankinasi žinodamas, jog tiek vampyrų ir gyvųjų aplink jį matė ar kitaip susidūrė su Klaudija po jos mirties, o jis dvasioms - aklas ir kurčias. Nebegalėdamas to pakelti, jis kreipiasi į David Talbot, prašydamas jo leidimo susisiekti su Merrick Mayfair, žinoma Talamaskos ragana, gebančia iškviesti dvasias ir su jomis kalbėtis. Tačiau David patirtis neleidžia jam taip lengvai į viską numoti ranka. Jis matė dvasias apsėdusias Merrick, ne tik jos fizinį kūną, bet netgi orą aplink ją. Jis matė jų galią ir supranta, kaip pavojinga būtų iškviesti tokią pagiežingą būtybę, kaip Klaudija. Pavojinga tiek Luisui, tiek ir Merrick. Tad jis apsiima papasakoti Luisui Merrick istoriją, negailėdamas baisių detalių apie atradimus, kerus, kruviną magiją, ir žiaurumo nestokojančias eterio būtybes, su viltimi, kad jo draugas persigalvos.

Skaityti buvo kur kas lengviau. Detalių mažiau, architektūros irgi. Nepalyginama nei su Kūno Vagimi, nei su Memnochu. Ir nors Armando istorija man patiko, bet ten irgi buvo labai apkrauta, ir skaitėsi tik palyginus lengviau. Šiai knygai gi jau galiu duoti solidžius 9/10 ir už tai.