A.C.H. Smith - Labyrinth

  Wow. Na, čia jau tikrai buvo kažkas tokio. Filmą "Labirintas" aš žinoma mačiau, bet, kad jau nuostabusis David Bowie taip mus paliko, nusprendžiau atkasti ir jau senokai turimą knygą. Jos, net tokiais atvejais, kaip šis, kai knyga parašyta remiantis filmu, o ne atvirkščiai, man vis vien palieka rimtesnį, ilgiau išliekantį įspūdį. Ir šiaip jau, po A.C.H. Smith "Labyrinth" (ISBN 086369151X; 183p.; Goodreads) manau filmą, jau kitomis akimis, pažiūrėsiu vėl.

Istorija, žinoma, tokia pati. Sara pyksta ant viso pasaulio. Pamotės, jai sukrautų atsakomybių, mažo, vis verkiančio broliuko. Vieną naktį jos kantrybė galutinai baigiasi ir ji balsu išreiškia norą: norėčiau, kad goblinai tave tuoj pat pasiimtų!

Kažkur toli, giliai, bet visai čia pat, goblinai pramerkia akis ir išgirdę norą suskumba vaiko! Ir jų karalius tokiu jaunosios merginos noru džiaugiasi. Juk jau seniai norėjo įpėdinio, ko nors, kam būtų galima palikti karalystę. Pats jau nebe jaunas, o ir pokštai - pasenę. Šviežias kraujas galėtų prablaškyti. Tik štai, Sara, labai greitai supratusi savo norų galią, ima melsti atiduoti jai broliuką... Goblinų karalius sutinka: jei pereisi labirintą per trylika valandų, mano pilyje rasi Tobį.

Žinoma, labirintas nebūtų labirintas, o istorija nebūtų nuotykis, jei jo sienos nebūtų pilnos keistų padarų, pabaisų, spąstų, magijos, ir taip toliau. Knyga tikrai buvo labai įdomi ir man labai patiko. Nors neabejoju, jog ji tikrai ne visiems įtiks, tad abejojantiems siūlau - išbandyti filmą. O aš knygai duosiu 10-10, gerai čia kažkaip mano metai prasidėjo!

Ilsėkitės ramybėje, gerb. ponas Bowie. Amžiams pakeitėte pasaulį ir už tai Jums ačiū.

Labirintas

Derek Landy - Malonusis Ponas Skeletas: Beveidžiai

  Tai - paskutinė mano turima Maloniojo Pono Skeleto fizinė kopija, tad kitas turbūt skaitysiu ilgiau, mat turėsiu tik e-knygas. Nors, šią irgi skaičiau daugiausia naktimis. Vakar, o gal net ir užvakar, galvoju sau, mažai beliko tos Derek Landy "Skulduggery Pleasant: The Faceless Ones" (Malonusis ponas Skeletas: Beveidžiai (3); ISBN 0007302142; 395p.; Goodreads), tai aš kokį skyrių ar du paskaitysiu prieš miegą ir sekančią dieną pabaigsiu. Ko pasekoje surijau visą knygą ir nė kiek nesigailiu. Baigėsi labai įtempta gaida, tai dabar sau tiesiog neberandu vietos, kas bus? Kas bus??

Beveidžius, sadistiškus ir žiaurius dievus garbinę fanatikai rado, kaip parodyti jiems kelią atgal į Žemę. Dar blogiau: jie rado, kaip jiems atidaryti duris. Iš kart pasakysiu, jog tų beveidžių aprašymai buvo tiesiog neįtikėtini ir paliko labai rimtą, ir gerą įspūdį. Taigi. Kad atverti vartus jiems atgal į žemę, reikia dalelės tų, kuriuos iš tos kitos pusės kvieti, šiuo atveju, tai dalis pačių Beveidžių. Tokia dalis egzistuoja, mat Beveidžių kūnai buvo nesunaikinami. Sekantis žingsnis yra įkalbėti teleporterį, pasinaudojant beveidžio dalimi atverti vartus (dalis beveidžio veikia kaip inkaras, nusidriekiantis anapus, bet liekantis šią pus), mat tik teleporteriai gali keliauti tarsi paliesdami anapusinį pasaulį, bet likdami šiame. Logiška, kad jei jiems reikia teleporterio - jie padarys viską, kad tik kokį vieną užverbuotų. Tuomet kam juos visus sistematiškai žudyti? Kas tai daro, ir kokiais sumetimais?

Na, šioje knygoje iškalba jau kiek priblėso, bet tai vis dėl paties Skeleto dialogų stokos (bent jau mano manymu), tačiau istorija išliko tokia pat gera. Gal net ir dar geresnė. Duosiu, vėl, 10/10, mat nėra jokios priežasties mažinti balą.

Alan Rickman, David Bowie

L.J. Smith - Vampyrės Dienoraštis: Pabudimas [1]

  Gal prieš metus, o gal ir prieš du, vasarą kankinausi ir bandžiau žiūrėti šį serialą. Nesakau, kad blogas, bet... Ne man. Tada, taip jau išėjo, kad Anglijoj teko laukti žmogaus. Šilta, saulėta, rankoj šaltos arbatos butelis, galvojau sau, vat imsiu ir pasiimsiu ką lengvo paskaityt kol laukiu. Pasiėmiau dvi knygas su dviem knygomis kiekvienoje. Tą kartą perskaičiau gal lapą, gal du. Prie pirmosios L.J. Smith Vampyrų Dienoraščių knygos "Pabudimas" (The Awakening; ISBN 0061020001; 311p., Goodreads) grįžau tik pernai metų pabaigoje, o baigiau - šiemet. Taip ir pradėjau metus, su vampyrais.
  Knyga parašyta gerai, o ir siaubo dalis joje - puiki. Visi tie paklaikę bėgimai per tiltus (tekantis vanduo?), pranašystės, milžiniški varnai - nuostabu. Būtent dėl to skaitysiu ir kitas knygas. Bet...
  Su herojais man čia prastai. Stefanas - arogantiškas ponas per pusę tūkstantmečio nesusivokęs, kad laikai keičiasi. Ir lėkšta vidurinės karalaitė, kurią visi garbina, Elena. Gerklėj strigo visi tie skubėjimai rašyti dienoraštį per pamokas, vaikino medžioklės planai, ir t.t., geriau jau man Sukės ilga išmonė apie skudurus, dovanokit ir turėkit omeny, kad tai vienintelis mano minimas minusas.
  Nustebau, kad knyga parašyta 1999-aisiais. Iš to laikmečio istorijos apie vampyrus atrodė kitokios, bet štai pasirodo klydau, jų buvo, yra, ir turbūt bus kitokių visada ir visur. O aš jau tikrai labai pasiilgau tos vampyrų literatūros, tad nors nelabai man ši knyga patiko (nors ji parašyta tikrai gerai), ir tegaliu jai duoti 5/10, vis tiek džiaugiuosi, kad paskaičiau, ir kitas dar tikrai suskaitysiu. Ką ten, gal kada ir serialą pribaigsiu.

Derek Landy - Malonusis ponas Skeletas: Žaidimas su Ugnimi [#2]

  Na va, antra mano mėgiamo skeleto detektyvo knyga, Derek Landy "Malonusis ponas Skeletas: Žaidimas su Ugnimi" (Skulduggery Pleasant: Playing with Fire; ISBN 0007257031; 320p.; Goodreads). Autoriaus iškalba sakyčiau net dar pagerėjusi (taip, skaičiau anglų kalba, ir tą rekomenduoju kitiems, tikrai labai gerai parašyta), o Skeletas atrodo prisirinko net dar daugiau triukų. Iš mano liaupsių turbūt jau aišku, jog knygą vertinsiu gerai, ar ne?
  Kažkada seniai vykusiame kare, kuriame Skeletas ir prarado savo kūną (išskyrus, žinoma, kaulus), tamsiuosius dievus Beveidžius (Faceless Ones) sekę burtininkai buvo nugalėti, bet nesunaikinti. Paskelbtos paliaubos jau nuo pat pradžių buvo trapios ir, kaip parodė laikas, ne amžinos. Vieni tamsiojoje pusėje liko daugiau iš patogumo, to smagumo būti blogais, noro gauti daugiau galios ir greičiau. Kiti gi tais dievais šventai tikėjo, iki fanatikų lygio. Ir vienas toks pamišėlis ką tik paspruko iš sustiprinto rėžimo kalėjimo. Kaip jis tai padarė ir kas jam padėjo? Tinkama byla Skeletui ir Valkirijai Kein! Tik kažin ar jie apsidžiaugs ją išsprendę.
  Tuo tarpu tas fanatikas ieško, kaip sugrąžinti Beveidžius į žemę. Praeitą sykį jam sutrukdė ingredientų trukumas, bet šį kartą yra kas jam padeda.
  Pasikartosiu, bet jaučiu reikalą priminti, jog šiose knygose žudynės brutalios ir detalios. Bet visa kita labai gražu ir nekalta. Na, nebent bijot milžiniškų vorų, skeletų... Jei šia knyga baigsiu 2015-uosius, tai baigsiu juos gerai (nepaisant rekordiškai trumpo perskaitytų knygų sąrašo). Atrodo pagaliau radau dar vieną seriją, kurią tikrai pamėgau ir galėsiu tęsti be gręžimo dantimis. Knygai duodu 10/10, and I rest my case.

Neil Gaiman - Trigger Warning

  Trumpų istorijų kolekcijas aprašyti man kažkaip visada sunkiausia. Net jei ji visa nepatiko, tai išdėstyti ir paaiškinti kodėl - sudėtinga. O jei patiko tik jos dalis, kaip tada? Ir net tokiu atveju, kaip šis, su Neil Gaiman knyga "Trigger Warning" (ISBN 0062330268; 310p.; Goodreads), kai daugiau ar mažiau patiko visos istorijos be išimties - nežinau, kaip tai perteikti.
  Istorijų čia yra visokių, tikrai kiekvienas sau ras bent vieną. Supernatural, fantasy, siaubo, detektyvai. Vienos pagrindinis herojus, buvo ne kas kitas kaip Dr Who, o kitoje gi - pats Šerlokas Holmsas. Toji istorija buvo viena iš dviejų man labiausiai patikusių.
  Šerlokas joje jau senas, užsiimantis bitininkyste. Tačiau niekas tiksliai nežino, kam jis to ėmėsi. Ir kai išvyksta į tolimąją Aziją ieškoti stipresnių bičių savo eksperimentams - niekas nebesitiki jo sugrįžtant.
  Antroji istorija vadinosi "The Man Who Forgot Ray Bradburry". Artima tokia, atrodė jog autorius mano galvos vidų aprašė. Ten skylė kur kažkada buvo žodynas. O va ten trūksta žodžio, ir liko tik ilgas to žodžio aprašymas, jo reikšmė, bet ne jis pats.
  Fantastinės istorijos paliko geriausią įspūdį, tai pasidairysiu Neil Gaiman darbuose, gal dar ką tolkieniško rasiu. Pačiai knygai duosiu 8/10, mat dar kažko trūko, labai nedaug! Bet rekomenduoti tikrai galiu, verta paskaityti.

Derek Landy - Malonusis Ponas Skeletas [#1]

  Knygą skaičiau anglų kalba, tad ta kalba rašysiu ir vardus, bet jei kas skaitėte lietuviškai - palikite komentarą su jais, ačiū. Ypač norėčiau sužinoti kaip lietuviškai vadinosi tie kovotojai su dalgiais, kurie dirbo su geraisiais burtininkais, ir tie popierine oda, dirbę šios knygos piktadariui.
  Kartais, kai užsiskaitau panašaus žanro ir tipo knygų, imu erzintis dėl visų panašumų. Atrodo, rašė skirtingi autoriai, skirtingais laikais, gal net iš skirtingų pasaulio vietų, kodėl tad istorijos tokios vienodos? Kitą kartą, net kai tų vienodumų netrūksta, knygos gi palieka labai skirtingas nuomones apie save. Derek Landy knyga "Malonusis ponas Skeletas" (Skulduggery Pleasant; ISBN 00077241615; 368p.; Goodreads) būtent iš to pastarojo knygų tipo. Kaip sako velnias detalėse, tai čia būtent tai ir suveikė. Mažyčiai dalykai knygą pavertė neblogu skaitalu.
  Skulduggery Pleasant - detektyvas su tokia malonia noir aura. Žavus kostiumas su smeigtuko storio dryželiais, ginklas užantyje, magija rankose, ir aštrus neegzistuojantis liežuvis. Neegzistuojantis, mat jis visgi - skeletas. Pragyvenimui jis užsidirba spręsdamas visokias mįsles ir paslaptis. Ir, nors yra žinomas, kaip geras detektyvas, jo nei pernelyg mėgsta, nei juo pernelyg pasitiki. To pasekoje Skulduggery susiduria su rimta problema, kai iškyla reikalas įtikinti valdžią imtis veiksmų prieš seną jo priešą, galingą ir piktą burtininką. Valdžia žino jo praeitį su tuo burtininku, žino apie jo keršto troškimą, tad įtikinti juos, jog anas gviešiasi pasaulį sunaikinti galinčio artefakto, kuris, kaip tikima, tėra tik legenda, negali būti lengva. Bet gal jie patikėtu Skulduggery geriausio draugo dukterėčia? Juk jos dėdė mirė, kad apsaugotų kažką magiško, kažką, kas galėjo būti pavogta, tik mirus to daikto savininkui.
  Knygą rekomenduoju skaityti originalo kalba, mat jos parašymas tiesiog žavingas, pilnas juokingos kalbos, žodžių žaismo, išsireiškimų ir taip toliau. Visi viską tikrai supras, gal tik sarkazmas šen ten praslys, bet taip ir savoj kalboj būna. Ir nors knyga Lietuvoje, kiek mačiau, tarp knygų vaikams (kaip ir Mechaninė Širdis! Ta knyga tikrai ne vaikams), manau ji labiau dera tokiems labiau vyresniems, kurie neišsigąs brutalių žudynių, nuplėšytų rankų, ir nuluptos odos. Knygai duosiu stiprų 8/10, ir perskaitysiu kitas dvi, kurias turiu. Yra ir daugiau, žiūrėsim kaip ten bus po trijų.