William Gibson - Neuromancer [#1]

  Cyberpunk (kiberpankas) žanras man patiko nuo pat pirmo susidūrimo su juo. Žemiau įdėjau video vienos savo mėgiamiausių YouTube'rių, kur ji ne tik paaiškina kas tas cyberpunk, bet ir nurodo, kuo šis žanras toks patrauklus tokiems žmonėms kaip aš. Žodžiu, turbūt ir knygų klube nieks per daug nenustebo, kai savo eilei pasiūliau vieną įtakingiausių (ir vieną iš pirmųjų) šio žanro knygą, pirmą iš William Gibson trilogijos "Sprawl" istoriją "Neuromancer" (ISBN 04415695995; 271p., Goodreads).

"Wintermute was a simple cube of white light, that very simplicity suggesting extreme complexity." 102p.

  Case (Keisas) yra vienas tų vadinamųjų Kaubojų. Tai tam tikri žmonės, gebantys pasijungti į kibererdvę taip, kaip tai matėme tik Matricoje ar Ghost in the Shell, kur jie tampa tiesiog nepakeičiamais, visiškai naujo lygio ir tipo hakeriais. Jis nebuvo pernelyg talentingas, bet savo darbą pasiutusiai mėgo ir mylėjo. Taip, būtuoju laiku. Vieną dieną jis padarė klaidą, kurios žadėjo sau niekada nepadaryti - apvogė savo bosą. Tiksliau, nuslėpė dalį prašytos informacijos, tikėdamasis ją parduoti pats. Deja, jie tai sužinojo ir taip sudirbo jo nervų sistemą, kad vaikinui belieka sapnuoti matricą. Pasijungti jis nebegali. Ir net amžinos nakties mieste, Sprawl, giliausiame juodajame biznyje nėra žinančių, kaip jam padėti. To pasekoje Keisas žudo už pinigus ir, prireikus, informaciją išgauna jos kietojoje formoje - RAM'ais, hard'ais ir panašiai.
  Vieną naktį Keisas susivokia spoksąs į savo žvaigždes, kuriose gal būt įrašytas jo likimas. Bėda ta, kad tos žvaigždės iš šalto spindinčio chromo - šurikenai (svaidomos žvaigždės). Ir gal būt jis pareiškė norą toms ant nematomo siūlo kabančioms žvaigždėms, mat viskas ėmė keistis, greitai ir bent jau dalinai - į gerą. Kažkur ten, kiber-platybėse, AI (Artificial Inteligence - dirbtinis intelektas), iš visų įmanomų kaubojų pasirinko būtent tą, sugadintą, Keisą. Kodėl? Na, tai jau labai sudėtinga ir tenka vos ne iki pat knygos galo dasikasti, iki ima kas aiškėti. Bet svarbu ne tai. Svarbu tik kad jis ar TAI, yra pasiruošęs Keisą pataisyti, kad tik šis vėl prisijungtų...
  Patiko man ta idėja, kad reikia AI, tarsi kiberpasaulio vietinio gyventojo (cyberspace native), kad sutaisytų žmogaus nervų sistemą būtent ten, kur ji gali susijungti su kiberpasauliu. Patiko ir veiksmas, kuriame pasisėdėjimų buvo net per mažai, veiksmas vyko greitai ir keitėsi nuolatos. Dar labiau patiko įvykių atsiskleidimas, po lapelį, po lapelį, iki galiausiai pasiekėm centrą ir viskas nušvito. Bet. Pripažįstu, jog buvo vietų, kurių nesupratau. Buvo ir vietų, kur skaityti buvo be galo sunku. Ir vis vien, manau knyga nusipelnė stipraus 9/10, jau vien tuo paskutiniu skyriumi. Tikiuosi, kad Keisas jį (ar, vėlgi, TAI) dar sutiks.


  Jei Cyberpunk žanras jums irgi naujas, rekomeduoju šį įrašą, vienos iš knygų klubo narės: P.S. I Love Books - Neuromancer. Gal padės apsispręsti ar norit skaityt, ar ieškosit ko nors kito, gal paprastesnio, ar lėtesnio.
  

Robert Sheckley - Korporacija "Nemirtingumas"

  Keista, kaip steampunk tapo tokiu solidžiu žanru, o štai cyberpunk pateikiamas kaip sub-žanras, jei iš viso paminimas. Robert Sheckley knygą "Korporacija Nemirtingumas" (Immortality, inc. ISBN 9986-486-13-0; 223p.) ėmiau kaip sci-fi, mokslinę fantastiką, kurios mano smegeninė išsiilgsta, kaip ir mokslinės literatūros. O čia pasirodo kur kas geriau! Kiberpankas. Cyberpunk.
 
  "- Supraskite, misteri Bleinai, kad žmogus - tai ne jo kūnas, nes kūną jis gauna atsitiktinai. Žmogus - tai ne jo gyvenimo būdas, nes jis dažnai sąlygojamas būtinybės. Ir ne talentai, kurie būna įgimti arba išsivysto ankstyvoje vaikystėje priklausomai nuo aplinkos, kurioje žmogus auga. Ir ne ligos, kurioms jis gali turėti įgimtą polinkį, ir ne aplinka jį formuluojanti." 191p. Vert. Živilė Samėnaitė (vertimas labai geras)

  Istorija prasideda 1959-aisiais ir, atrodo, būtent šiais metais ši knyga išleista pirmą kartą. Tomas Bleinas važiuoja iš darbo, apie 75 mylių per valandą greičiu, tiesiog pasibaisėtinai greitai tų laikų automobiliams. Ir, žinoma, kadangi tai tik knygos pradžia, o veikėjas kažkoks atbukęs ir tarsi apdujęs - atsisako jo automobilio vairas ir jis rėžiasi į kitą automobilį, spėjęs, kaip Stiklo Karoliukų knygos veikėjas, pamanyti, jog tai gal ir visai įdomu būtų patirti, tą mirtį, tik gaila - tokia nuobodi! Avarija, mat. Bėda ta, kad tuoj po šito jis pabunda, apsuptas gydytojų, žurnalistų ir neaiškių aparatų. Jis filmuojamas, klausinėjamas ir galiausia vos ne išspiriamas iš ligoninės, kaip nebereikalinga istorija iš žurnalo. Galvoje žinios tik tokios: dabar 2110, mes jus atgaivinome išplėšę iš laiko ir perkėlėme jus į kūną-nešėją (savižudį, kuris už galimybę gyventi po mirties, sutiko atiduoti savo jauną kūną kitai "sielai"). Gatvėje stovi savižudžių būdelės, pavojingi tipai verbuoja siūlydami "transplantą", preparatą, kuris laikinai tavo sąmonę perkelia į kito žmogaus, kad savo kailiu patirtum ką reiškia būti talentingu muzikantu, juodadarbiu fermeriu, Naktine Plaštake, ar dar kuo. Čia turčiai samdo medžiotojus, kad juos sumedžiotų ir užmuštų, mat nori mirti smagiai, su trenksmu ir, kaip jie sako, laiku. Čia - moksliškai įrodytas Pomirtinis Gyvenimas, į kurį patekti gali kiekvienas, kuris stengiasi lavinti sąmonę, arba kuris susimoka didžiulius pinigus, kad tą jo sąmonę apsaugotų. Arba tiesiog - laimės kūdikis. Kas ten deja nėra žinoma, tačiau tai vis viena atima daugelio mirties baimę, juk netenki tik šio nuobodaus kūno ir šio nuobodaus pasaulio. Tik va, ką daryti žmogui iš 59-ųjų, kuriam čia ne tik nenuobodu, bet dar ir baisu. Juoba, kad iš "nereikalingos istorijos", jis staiga tapo rakštim sėdimojoj...
  Įdomi knyga. Tokio labai kažko lyg ir nevyksta, stebim žmogaus bandymą prisitaikyt ir kai jau atrodo - va, dabar bus gerai - viskas ima komplikuotis. O dar tie Zombiai, tos sąmonės, kurios įlindo į mirusį kūną, vienas jų vis persekioja Bleiną, nors ir nekenkia, bet ei, juk vis vien nemalonu... Žodžiu, smagiai praleidau laiką, duodu stiprų 9/10, neblogas toks apsirikimas buvo...

Jack L. Chalker - Medūza

Minėjau ar ne, kad Konfederacijos žudikai, tai – assassin‘s? T.y. Asasinai? Na, nesvarbu. Štai ir baigiau Jack L. Chalker Vardeno Deimanto keturias knygas, t.y. paskutinę iš jų – „Medūzą“ (Medusa; „Eridanas“ 1997; ISBN 9986-36-024-2; 207p.) ir dėka pradėtos kitos knygos – pamiršau jau vakar įdėti šitą... na... Kas čia, ne apžvalga, net nežinau kas. Apie knygą tad...

  Pagaliau paįvairino mums salotas. Nelabai gardžiais prieskoniais, nes mano supratimu ši agento kopija buvo pati šauniausia savo paprastumu ir žmogiškumu, tad nereikėjo taip žiauriai, bet bent jau paįvairino. Šis agento kūnas priklausė keturiolikmečiui, azijietiškų bruožų vaikinui, kuris keršydamas už sužlugdytą tėvą, kuris rods nusižudė, sugebėjo ne tik prieiti prie tų itin svarbių asmenų, bet dar gi prisinešti tokį prieštvaninį ginklą kaip durklas, kuriuo ir nuplovė suteptą garbę. Tik įtakingos likusios šeimos dėka Konfederacija pasitenkino jo ištrėmimu į Vardeno Deimantą, mat tokia geniali galva – pernelyg pavojinga, kad liktų laisvėje, gyva, netgi su psichologiniu perprogravimu, taip dažnai taikomu plastikinėje visuomenėje.

  Medūza – atšiauri, šalta planeta, kurioje beveik nėra nusikalstamumo, žmonės klusnūs ir visiški avinai, kuriuos reik pastumt, kad suprastų – ei, reikia eiti. To pasiekta įtaisius MST ar kaip ten, t.y. – jus stebi dieną naktį, ištarsit ne tokį žodį, žengsit žingsnį ne ten – džiaukitės, jei jus tik įspės. Kiti gi dingsta ir tuo viskas baigiasi. Vardeno Organizmai čia žmones padarė tikrais chameleonais, tad dar viena atšiaurumo įdomybė – savitas identiteto praradimas. Jei šeimoje su, tarkim, keturiomis moterimis ir dviem vyrais, staiga tampi trečiu vyru – greičiausia po kurio laiko virsi moterimi. Greičiausia dar ir nelabai išvaizdžia moterimi. Bet ei, gera žinia ta, kad tavo skrandis mielai suvirškins net medieną. Mat Medūzoje svarbiausia – išgyventi. Palikuoniai, pilnas baltymų pilvas ir organizmo prisitaikymas prie oro sąlygų, štai ko reikia, ir Organizmai padarys viską, kad būtent taip ir nutiktų.

  Pagaliau išsiaiškiname, tad kas gi tie didieji Ateiviai, kas iš tiesų yra tie Vardeno Organizmai ir kas iš tiesų juos sukūrė. Jei gerai supratau, tai viskas nuėjo velniop, bet buvo tikrai įdomu, bent jau į galą, ypač jei užblokuoji galvoje tą vietą apie tai, kas nutiko ketvirtajai Agento kopijai. Tad knygai štai, galiu duoti 8/10 ir dėt į šalį. Verta buvo perskaityt, net jei pradžioje sunkiai įsivažiavau. 

Jack L. Chalker - Charonas

  Kai knyga tempiasi taip ilgai, o jos apimtys tokios mažos - imi įtarti, kad tau nepatinka. Būtent taip vis pamąstydavau, kai baiginėjau Jack L. Chalker Vardeno Deimanto ketverių knygų serijos trečiąją - Charoną (Charon; "Eridanas" 1997; ISBN 9986-36-022-6; 207p.), su kuria kaip žinia užtrukau.

  Iš kart paprašysiu dovanot už klaidas, dirbu ne prie įprastinio aparato, dar neįpratau, klaviatūra kažkokia keista ir panašiai...

  Pirmiausia tai prisijuokiau iš knygoje vis dažnėjančių tokių... Na, tokių nesutikimų. Tarkim, atvyksta tas Agentas į karščiausią įmanomą planetą ir jo bendražygei pasidomėjus iš kur pasijuto ta vėsa - gidai paaiškina, kad oras vėsinamas oru nuo požeminių upių, kurių Charone daug, o jei reikia bet nėra, tai sukurta ir keletas nenatūralių. Po kurio laiko tas pats Agentas sėdi sau kažkur ir postringauja pats su savim - oras drėgnas, bet vėsus, kaip po galais jie jį kondicionuoja?? - Ar jau pamiršai, ar tiesiog negirdėjai? Kitą syk mergina jam sako - nėr kur skubėt, eime paėsim, jie čia bus po poros dienų... Po pietų, ji jam vėl sako - nagi, paskubėkim, jie gal būt jau čia!
  Šioje planetoje Vardeno Organizmai dar labiau pamišę. Čia gi veikia kažkokia kaip magija, kaip galinga įtaka. Gerai išlavinęs savo organizmus "magas" štai ims ir užsirūstins ant tavęs. Bet kas tu? Žmogus? Nejuokauk. Ne. Tu - šuo. Taip. ŠUO. Ir čia Vardeno Organizmai, gavę signalą "ei, mes - šuo", tuoj pat iš pradžių iliuzijos pagalba paverčia tave šunimi, o tada tolygiai ir kuo tikriausiu šunėku, kuris ir elgiasi  ir mąsto, ir taip toliau, kaip kuo tikriausias šuo. Viskas labai pavojinga, o paaiškinimai apie tai - tokie painūs ir neaiškūs, kad galiausiai pritariamai palinksėjau, kai autorius nelabai užsiėmė ta magija iki paskutinės, žūtbūtinės kovos su Charono Valdove.
  Nors ne itin buvo įdomu, pradžioje - kaip visada, labai užtempta, o tada viskas pasipila, lyg iš prakiurusio vamzdžio, bet visgi buvo geriau nei anoje knygoje, Cerberyje. Bent jau buvo aišku, kad žmones nužudė, kaip nužudė ir panašiai. Žinoma visiškai neaišku kaip vienai merginai į vieną galvą sukišo dvejas smegenis, arba kam to reikėjo, kai akivaizdu - eksperimentas idiotiškas ir mestas. Arba kodėl mergina vergiškai puolė tarnauti Agentui vos sulaukusi draugiškesnio žodžio. Bet štai, še, 5/10, daugiau dar negaliu. Tik ne kai taip ilgai mane prikausto tie vos 200 puslapių. Ne jau. Ne.

Jack L. Chalker - Cerberis

  Kažkada skaičiau pirmą šios keturių knygų serijos dalį „Lilita“, ir toji man visai patiko. „Cerberis“ (Cerberus; „Eridanas“ 1997; PFAF 72; ISBN 9986-36-021-8; 207p.) tuo tarpu pasirodė „prastumtas“ kuo greičiau. T.y. veiksmas, nors rašoma, kad tam ir anam reikėjo mėnesių, metų, bet tai ką skaitome vyksta akimirksniu, tad štai Agentas (aš niekaip jo vardo neįsimenu, tad kol kas vadinsiu Agentu) atsiduria planetoje, vienoje iš keturių Vardeno Deimanto planetų, kur jo smegeninės „kopiją“ įtaisė į nusikaltėlio kūną, mat tos keturios Vardeno Deimanto sistemos planetos – kalėjimas, čia jis jau užlipa ant pirmo karjeros laiptelio, čia ant dešimto, čia jau rado sąjungininkų, o moterys būriais jį įsimyli, tad „išrinktoji“ – vergiškai, besąlygiškai klusni ir taip toliau.

  Istorija tęsiasi. Konfederacijos agentas Toks ir Toks tam tikru Merton procesu klonuojamas. Tiksliau, jo protas nukopijuojamas ir įbrukamas į keturis Konfederacijai netikusius žmones, t.y. nusikaltėlius. Kiekvienas iš jų pasiunčiamas į skirtingą planetą iš keturių galimų Vardeno Deimanto sistemoje. Tai – planetos-kalėjimai, mat jose esantys mikrobai, ar mikroorganizmai, ar kažin ten kokios ląstelės panašios į virusus, taip paveikia žmogaus kūną, kad be jų – jis miršta agonijoje. O jos miršta patekę už savo Sistemos ribų tad keturios atšiaurokos planetos – jūsų paskutiniai namai. Galite skraidyti tarp planetų ir jos palydovų kiek tinkami, bet ne toliau. Deja tik, kai subruki geriausius savo srities nusikaltėlius į vieną vietą – nori nenori, kažkas užlips ant kalno ir parodys jūsų taisyklėms špygą. Nusikaltėliai ir tremtiniai sukūrė savo imperiją ir ją valdo keturi Vardeno Valdovai, kuriuos tie Agento Agentai ir pasiųsti sunaikinti. Kodėl? Mat iškilo antžmogiška grėsmė, kurios neįsivaizdavo gal būt net jie patys...

  Atrodytu paprasta, šaltakraujis agentas, nepratęs gilintis į jausmus, draugysčių mezgimus ir panašiai – klusniai įvykdys Konfederacijos jam paskirtą beveik eilinę užduotį. Bėda ta, kad pats agentas nė neįsivaizdavo kaip labai jo Šeimininkai jį ribojo iki išgyveno tuos beveik svetimų jam žmonių, jo klonų, gyvenimus, kur anie įsimylėjo, susirado draugų, bendražygių ir suvokė kas yra tikroji laimė ir džiaugsmas.

  Kaip ir minėjau, nors pirma „Lilita“ buvo nebloga, su šia turėjau bėdų kai tekdavo du syk skaityti aiškinantis kurio gi tai buvo sakinys, kas po galais ten įvyko ir dar aiškintis krūvą terminų kurie man buvo arba visiškai nauji, arba naudoti visiškai kitaip. Mokslinė fantastika mane tuo ir neramina, kad kartais autoriai prisigalvoja baisiausiai painių dalykų, bet kad jau ne visi, tai skaityt tokią „sai-fai“ (sci-fi) vis tiek verta. Bet šiai knygai, dėl didokų neaiškumų, itin painių „paprastų“ planų ir to, kad taip ir nebuvo paaiškinta ką jie padarė Cerberio Valdovui (ką padarė – aišku, bet kaip po galais tai pavyko – ne), galiu duoti tik 4/10 ir čia su tam tikrais sentimentais.

  Šios knygos, visos keturios, buvo mano „perskaityti“ sąraše, tad džiaugiuos, jog pagaliau vėl jas malonėjau pasiimti. Gerai gyvent mažam miestelyj, mat bibliotekos neriboja knygų pratęsimo internetu... Mat laikau jau gal trys mėnesiai... 

Clifford D. Simak - Vilkolakio Principas

Iš tiesų Clifford D. Simak knyga „Vilkolakio principas“ (SF PFAF 9; The Werewolf Principe; „Eridanas“ 1993; 223p.) susideda iš dviejų istorijų. Tad pradėsiu nuo pirmosios ir apibendrinsiu įspūdžius gale.

  Vilkolakio principą tenka prisijaukinti. Tai ne pati įdomiausia sci-fi, mokslinės fantastikos tipo knyga. Sunku įsivažiuoti, nors pradžia labai suintriguoja. Tai toks lyg ir pasakojimėlis apie visatos Adomą ir Ievą, ne visai žmones, ne visai kitas būtybes, kurias mes pavadintumėme ateiviais, ir ne visai gimusiais. Sukurtais, galima sakyti tam, kad surastų Visuotinį Protą, tai kas bendrai valdo viską ir visus. Deja ši nebloga idėja pateikiama, kaip foninė. Pagrindinė istorija balažin kokį velnią malė. Nesakau, kad buvo neįdomi, anaiptol, daug šaunios filosofijos. Bet dar daugiau visai nešaunaus neišbaigtumo. Vis tik buvo neblogai tas dvi planetas be žemės „pamatyti“, visad mėgau visokiausius ateivių aprašymus, jei tik jie gyvena padoriai išvystytame ar visai neišvystytame pasaulyje (nepadoriu išvystymu laikyčiau mūsų ufonautų-fanatikų piešiamus vaizdus apie super-protingas būtybes). Įdomiai pateiktas ir keitimosi reiškinys, bei žmonių reakcija į tai. Nors toje knygoje žmonija jau keliauja po kosmosą ir sprendžia kaip čia apgyvendint rastas planetas, kuria humanoidus, o jų namai su jais plepa lyg geriausi draugai, bei gali persikelt į kitą vietą, vis vien malonu matyt, kad formos pakeitimą jie pirma palaiko ne ateivių-reiškiniu, o mitų-reiškiniu, t.y. pasikeitimas lygu virsmui vilkolakiu. Jau grybauju? Gerai, trumpiau bandom. Knyga paliko labai, tiesiog gėdingai daug klausimų, o didžiausias iš jų – kodėl žmogus dominuoja? Už visus neatsakytus dalykus knygai atėmiau bent porą taškų, mat šitaip žaisti man labai nepatinka. Duosiu 6/10, bet nedrįsiu teigti, kad knyga bloga.

  Antrasis pasakojimas vadinasi „Pasaulis, kurio negali būti“ ir jis man patiko kur kas labiau. Ir pavadinimai tokie man patinka. „Pamatyti Londoną ir mirti“, arba „Pasaulio pabaiga, kokią mes įsivaizduojame“ ir taip toliau. Pasakojama apie kažin kodėl plantacijoms kurti pasirinktą neišsivysčiusios civilizacijos prigrūstą planetą ir kaip plantatorius, kuris tik norėjo augint vertingą vaistinį augalą su jų Šventu Žvėrimi susitiko. Visad mėgau, kai autoriai nepabijodavo kurti visai protu nesuvokiamų ir nelogiškų dalykų, naudodamiesi duota terpe – svetima planeta, erdve ar pan. Tarkim, ugnies uraganas, kuris nušoka iš dangaus, išvarto ir išdegina ką spėja ir vėl nušoka kažkur kitur. Arba absoliučiai belyčiai padarai visame pasaulyje, visi, tiek „žmonės“, tiek „žvėrys“. Patys nesidaugina. Bet kažkaip jų niekad nepristinga... Šiai istorijai duosiu 9/10, tvirtai taip.

  Na, o bendrai imant, tai turbūt galiu teigti, jog knyga buvo verta tų kelių litų, kuriuos už ją komise sumokėjau. Nors ir manau, kad autorius kiek apgavo su gražia įžanga ir nei šiokiu nei tokiu viduriu.