L.J. Smith - Vampyrės Dienoraštis: Kova [2]

  Kaip jau žinot, pirma L.J. Smith Vampyrės Dienoraščio knyga man ne itin patiko. Pripažinau, jog tai greičiausia dėl netinkamo laiko, kuriuo ji man pakliuvo į letenas, tad vertinau atsargiai. To paties pasekoje nusprendžiau perskaityti ir antrą knygą "Kova" ("The Struggle"; ISBN 006102001X; 313p.; Goodreads). Spėju, jog pasiilgau to vampyrų bumo...

  Sunku aprašyti knygą, kurioje įvyko tiek nedaug, per tiek daug puslapių. Gal kas žiūrėdavot DBZ? Kur koks nors Son Gokas kovodavo sprogstančioje planetoje, kuri į gabalus išlėks po trijų minučių anot jo kosminio laivo, bet ta kova trukdavo tris epizodus? Tai ir čia kažkas tokio. Elenos dienoraštis - pavogtas. Iš pradžių atrodė, jog, ką ten tas dienoraštis. Gal būt jį turi Damon'as. Bet net ir tas didelis baisus vampyras nepultų taip žemai, kaip paauglės dienoraščio ištraukų siuntinėjimas ir kabinėjimas mokyklos koridoriuose, ar ne? Dienoraštį turi kažkas kitas.

  Tuo tarpu Elena vis sapnuoja baisius sapnus apie tai, kaip Stefanas ją palieka. Sapnuose ji mato ir savo dienoraštį, o Stefano žvilgsnis - kaltinamas. Ar dienoraštyje buvo kažkas, kas jam galėtų pakenkti? Juk ir taip dauguma to miestelio gyventojų jį laiko žudiku.

  Žodžiu, tikrai nežinau, kaip vertinti šią knygą. Nėra taip, kad skaitant kankinčiausi, bet ir nekabina. Istorijos kuriuose vampyrai lanko mokyklą man ir šiaip ne itin imponuoja. Nieks nesimoko, o čia tas kelių šimtų metų senumo "paauglys", demonstruoja savo žinias apie viduramžius ir žvalgosi tarp tų jaunų merginų, kurios jau, kaip ir pro-pro-pro-anūkes tiktų... Čia - bendrai imant, ne konkrečiai apie šią knygą, nors ji irgi krinta į šią kategoriją. Ir tai tik skonio reikalas, o ne kažkokia klaida. Pasikartosiu - su knyga nesikankinau, net jei ir neužkabino. Duodu dar vieną 5/10, ir turbūt visgi užbaigsiu bent turimas knygas, t.y. dar bent dvi. Skaitosi lengvai, jokios rimtos painiavos.

P.S. jei kas norit, abi su siuntimu už iš viso 8 eurus atiduosiu. Viena knyga turi dvi viduje, tai iš viso - keturios knygos. Anglų kalba.

L.J. Smith - Vampyrės Dienoraštis: Pabudimas [1]

  Gal prieš metus, o gal ir prieš du, vasarą kankinausi ir bandžiau žiūrėti šį serialą. Nesakau, kad blogas, bet... Ne man. Tada, taip jau išėjo, kad Anglijoj teko laukti žmogaus. Šilta, saulėta, rankoj šaltos arbatos butelis, galvojau sau, vat imsiu ir pasiimsiu ką lengvo paskaityt kol laukiu. Pasiėmiau dvi knygas su dviem knygomis kiekvienoje. Tą kartą perskaičiau gal lapą, gal du. Prie pirmosios L.J. Smith Vampyrų Dienoraščių knygos "Pabudimas" (The Awakening; ISBN 0061020001; 311p., Goodreads) grįžau tik pernai metų pabaigoje, o baigiau - šiemet. Taip ir pradėjau metus, su vampyrais.
  Knyga parašyta gerai, o ir siaubo dalis joje - puiki. Visi tie paklaikę bėgimai per tiltus (tekantis vanduo?), pranašystės, milžiniški varnai - nuostabu. Būtent dėl to skaitysiu ir kitas knygas. Bet...
  Su herojais man čia prastai. Stefanas - arogantiškas ponas per pusę tūkstantmečio nesusivokęs, kad laikai keičiasi. Ir lėkšta vidurinės karalaitė, kurią visi garbina, Elena. Gerklėj strigo visi tie skubėjimai rašyti dienoraštį per pamokas, vaikino medžioklės planai, ir t.t., geriau jau man Sukės ilga išmonė apie skudurus, dovanokit ir turėkit omeny, kad tai vienintelis mano minimas minusas.
  Nustebau, kad knyga parašyta 1999-aisiais. Iš to laikmečio istorijos apie vampyrus atrodė kitokios, bet štai pasirodo klydau, jų buvo, yra, ir turbūt bus kitokių visada ir visur. O aš jau tikrai labai pasiilgau tos vampyrų literatūros, tad nors nelabai man ši knyga patiko (nors ji parašyta tikrai gerai), ir tegaliu jai duoti 5/10, vis tiek džiaugiuosi, kad paskaičiau, ir kitas dar tikrai suskaitysiu. Ką ten, gal kada ir serialą pribaigsiu.

Diana Gabaldon - Outlander

  Jau net nežinau kiek laiko skaičiau šią knygą. Turbūt tiek pat, kiek ir kurią nors Sostų Karų dalį. Na, ilgis panašus... Žodžiu, taip. Dianos Gabaldon "Outlander" (ISBN 0440242940; 896p.; Goodreads) buvo knygų klubo uždavinys su kuriuo neblogai privargom, nepaisant visų tų gerų atsiliepimų apie knygą. Iš kart noriu pasakyti: knyga nėra bloga. Tiesiog pasiekė mane netinkamu metu (ha!), va jei taip prieš metus ar dvejus, kai kuičiausi tarp Jude Deveraux ir Noros Roberts, tada turbūt sakyčiau "oho, kokia knyga", vietoje to ką dabar pasakysiu.
  Claire - sąlyginai moderni moteris ir 1940-ųjų. Karo lauko seselė, su mylinčiu ir mylimu vyru, bei augančia kolekcija džiovintų augalų. Vieną dieną jie atvyksta į Škotiją, nebepamenu ko, bet čia Claire supažindinama su vietinėmis moterimis, kurios, pasirodo, užsiima šamanizmu. Ar bent jau jos tai taip supranta. Paklodžių togos ir šokiai aplink akmenis - įeina į komplektą. Claire pasitaiko proga visa tai pamatyti, ko pasekoje ji pastebi ir kažkokią nematytą gėlę. Jai tos gėlės žūt būt prisireikia, tad tuoj po visko, kitą dieną ar kada, ji nuvyksta jos pasiskabyti ir čia gi atsiremia į akmenį perskeltą kažkokios jėgos, dūzgiantį ir taip toliau.
  Akmuo ją išmeta du šimtai metų atgal, tiesiai į Raudonšvarkių (Anglijos Dragūnai) ir Škotų susirėmimą. Čia ją tuoj pat išgelbsti vienas iš raudonšvarkių, keistai panašus į jos vyrą. Ieškodama logikos ji nusprendžia, jog visa tai tėra tik praktinis juokelis, iki pat to momento, kai tas jos "vyras" pamėgina ją išprievartauti. Čia ją vėl išgelbsti, bet jau kita kovotojų pusė. Tik šie, būdami gal kiek labiau išauklėti, ar šiaip gudresni, moterėlę susipakuoja ant žirgų ir išsinešdina iš pavojaus zonos.
  Per vieną naktį Claire tenka paaiškinti kokio galo ji vilki tik kažkokia neaiškia (to meto vyrams) suknia, panašesne į apatinį trikotažą, kas yra seselė ir kodėl tai nereiškia "auklės" jos atveju, gauna atstatyti žaviam raudonplaukiui vardu Jamie išnarintą petį ir iškeliauja lankyti Klano Vado, mat dar turės paaiškinti ir įrodyti, kad ji nėra Anglų šnipė. Neklauskit manęs kodėl jie jos tiesiog nepaliko miške, jei jau manė, kad ji gali būti šnipė. Knyga būtų buvusi gerokai trumpesnė.
  Istorija turi savų pliusų. Tarkim, paliečiamos netikėtos temos, tokios kaip Loch Neso pabaisa. Šiame pasaulyje nėra magijos, neskaitant to akmens su portalu, tad tikrai nesitikėjau. Ir temos, kurių autoriai paprastai tiesiog neliečia, kaip kad prievarta tarp vyrų, galinti palaužti net narsiausią karį ir privesti jį prie mirties, ar bent jau rimto noro mirti. O, ir dar raganų medžioklė, ir kaip visa tai galėjo būti naudinga, ir kurstoma.
  Daug ir minusų. Jei išimtumėme visus bereikalingus dalykus, kurie nei trupučiu neprisideda prie istorijos vientisumo, knygos turbūt beliktų tik pusė. Štai jums pasakoja apie apie kažkokį sąlyginai svarbų lordą, Claire užsimauna batus, pakloja lovą, Jamie atsikanda duonos, tą duoną pakramto ir padeda atgal į lėkštę... Taigi, tas lordas gali suveikti atleidimą ir panašiai.
  Pasikartosiu, bet vėl noriu pabrėžti, knyga, istorija - gera. Tik pasiekė mane per vėlai. Romansų mėgėjai turbūt taip labai nesikankins ir gal net labai pamėgs šią knygą, ko ir linkiu. O aš tuo tarpu duosiu 5/10, daugiau negaliu.

Robert Louis Stevenson - The Story of a Lie

  Tai viena iš tų istorijų, kurių eigą žinome jau po pirmų dviejų skyrių. Drama šeimoje, išsižadėjimai ir priėmimai atgal po labai ilgų atsiprašymų, meilės dramos, "tu manęs nebemyli", liga kuri vos nepribaigia vieno, kito ar kelių iš karto. Ir retais atvejais - pabaiga, kurioje visi gyvi ir laimingi. Tokio tipo yra Robert Louis Stevenson trumpa knygelė "The Story of a Lie" (Melo Istorija; ISBN 1843911817; 124p.; Goodreads), bet teigti, kad iššvaisčiau laiką irgi negaliu.
  Mūsų herojus, Dikas Nasbis (Dick Naseby) Paryžiuje susiduria su tapytoju, pasižyminčiu itin nedideliu talentu. Būdamas smalsus, Dikas pasiduoda pagundai pažinti šį vištas peckiojantį tapytoją, ir tą vieną vakarą pildo visas jo užgaidas, ar tai būtų cigarai, ar vakarienė prabangiausioje Paryžiaus vietoje. Patenkinęs smalsumą, supratęs jog šis žmogus tėra kempinė, parazitas gyvenantis iš kitų žmonių malonės, Dikas išvyksta namo, į Angliją. Ir čia susiduria su pačia tobuliausia mergina, kokią tik galėjo įsivaizduoti, sėdinčia ir paišančia. Taip, ji tapytojo, pravardžiuojamo Admirolu, dukra. Kupina vilčių ir svajonių apie tėvą kurio beveik ar visai nepažįsta.
  Kaip ir sakiau, tai - eilinė istorija. Eilinei istorijai duoti daugiau nei 5/10 negaliu, bet manau, jog laiko irgi neiššvaisčiau. Jau vien ta Džentelmeniškoji Anglų kalba buvo verta paskaityti. Tiek daug pompastikos ir "sere" tą, bei "sere" aną.

Dr Gregory L. Reece - Creatures of the Night

  Tokia plati tema, mums taip pritinkanti, o tokia siaura knyga. Gregory L. Reece "Creatures of the Night" (Nakties Būtybės; I.B. Tauris 2012; ISBN978-1-84885-385-0; 197p.) nusipirkau per išpardavimą. Book Depository garsėja savo nemokamais siuntimais, tad kai pamačiau šią vos už porą eurų, nusprendžiau, kad dar viena knyga mininti Drakulą man tikrai nepakenks.
  Kaip ir teigia gausiai aprašinėtas viršelis - autorius griebiasi siaubų temos. Iš kur gi išlindo visi tie mūsų vampyrai, vilkolakiai ir demonai? Kodėl mes jų bijome? Ir kodėl bijodami vis vien nesiliauname pasakoti apie juos istorijų? Atsakymų nesitikėkit, autorius apžiojo kur kas daugiau, nei sugebėjo sukramtyti.
  Per gerai sukapotus skyrius slenkame nuo vaiduoklių, prie vampyrų, tada prie vilkolakių ir galiausiai - religijų, kurios garbina arba negarbina šetoną. Minima daug literatūros, užduodami puikūs klausimai, kaip, kad - kodėl Baironas toks panašus į Lordą Rutveną? Arba, kaip mieloji Šelė sugebėjo parašyti Frankenšteiną? Bet vėl gi, atsakymų ne per daugiausia. Aišku tik tiek - mes, kaip ir mūsų demonai, esame iracionalios būtybės. Bijom, bet norim dar. Nežinom ko bijom, bet norim dar. Ir net kai žinom, ko bijom - kovodami tampam dar baisesniais, nei siaubo objektas, ir to pasekoje, beabejo, norim dar. Tam mums ir religijos, ir filmai apie Drakulą.
  Literatūra čia minima puiki, bet skaitytojas greičiausia gautų daugiau ėmesis tik to sąrašo, vienos minimos knygos, tada kitos, nei kad skaitydamas šį siaubo mokslų veikalą. Duosiu 5/10, mat labai blogai tikrai nebuvo, džiaugiuosi, kad nusipirkau, bet dar labiau džiaugiuosi, kad kainavo vos porą eurų.