Laini Taylor - Days of Blood & Starlight | Kaulų ir Dūmų Duktė 2

Žodžiu, buvo taip. Visai patiko man ta pirma Laini Taylor knyga šioj serijoj, tai galvoju reik ir antrą paskaityti, nors į galą ir per nervus jau ėjo. Ogi nėra antros. Turim tik pirmą. Ir nepasakytum, kad šviežiai išleista, tiesiog, atrodo, tai tapo viena iš tų serijų, kurių niekas nesivargino išversti iki galo. Ką gi, pasiėmiau paskaityti angliškai, "Days of Blood & Starlight" (Kraujo iš Žvaigždžių Šviesos Dienos; Daughter of Smoke & Bone; ISBN 0316133973; 517p.; Goodreads) ir deja, kokia buvo anos pabaiga, tokia ši - visa knyga. Su visais tais "aš pamaniau, kad tu manai, todėl elgiausi, kaip elgiausi", kurių taip labai nekenčiu ir laiko tampymu pildant bereikalingus puslapius, kai veikėjai net iš to paties kambario neišeina dienų dienas.

Karou prisiminė savo praeitį. Praeitį, ar praėjusį gyvenimą, nežinau, kaip tai pavadinti, nes tas gyvenimas baigėsi jai netekus galvos, tikrąja to žodžio prasme. Už išdavystę jai galvą nukirto galingas karvedys, už kurio ji turėjo tekėti, ar bent jau būti jam pora, vadinamas Baltuoju Vilku. Jos poelgį, jos meilę bjauriam angelui, mirtinam jų rasės priešui, jis priėmė asmeniškai. Juk ji iškeitė jį, lygių neturintį Baltąjį Vilką, į niekingą angelą Akivą. Karou vardas buvo sumaišytas su purvais. Ji mirė išdavike, savo paslaptis atidavusia priešui. Niekingiau nė būti negali.

Tačiau Brimstonui tai nesutrukdė išgelbėti jos sielą. Jo supratimu, Karou sugebėjimas mylėti mirtiną priešą buvo daugiau viltis, nei išdavystė. Jis jai sukūrė kūną, tiek žmogišką, kiek galima, paleido į pasaulį, o prisiminimus apie tai, kas įvyko, paslėpė kaule, kurį pareigingai visuomet turėjo su savimi. Čia lengviausia paaiškinti kas nutiko pačios Karou žodžiais: Įsivaizduokite Romeo ir Džiulietą. Įsivaizduokite, jog Romeo, pabudęs ir pamanęs, jog Džiulieta mirusi, nusprendė ne iš tiesų nusižudyti ir pats, bet verčiau išgalabyti jos šeimą ir pavergti tuos, kurių nužudyti nevertėjo. To pasekoje, pabudusi Džiulieta, Karou, nebegali Akivai atleisti. Vietoje to, seni priešai tampa draugais ir ji imasi padėti Baltajam Vilkui formuoti naują armiją, kuri stos į kovą su Serafimais ir visa Angelų tauta.

Istorija tikrai labai ištempta. Per daug lakstymo pirmyn ir atgal, ir tik prie pat pabaigos tas ciklas buvo sulaužytas ir istorija pajudėjo į priekį. Veikėjai - lėkštoki, trūko to kažko, kas padarytų juos tikrais, gyvais asmenimis. Čia jie greičiau veikė, kad pastūmėtų Karou istoriją, laiku paklaustu reikiamo klausimo, laiku sukritikuotų. Negaliu duoti daugiau nei 3/5, ir net nežinau, ar noriu skaityti sekančią knygą. Jei ir ta bus tokia pat neįdomi...

Kim Newman - Johnny Alucard | Anno Dracula 4

Taip. Pagaliau. Kas jau senokai su manim, tai turbūt pamenat, dešinėj turėjau paveikslėlį knygos, kurią tuo kartu skaičiau. Nusprendžiau jį pakeisti goodreads sąrašu, mat retai skaitau tik vieną knygą vienu kartu ir nutiko taip, kad Kim Newman knygą "Johnny Alucard" (Anno Dracula 4; ISBN 0857680862; 400p.; Goodreads) užmečiau. Ilgam. Gal metam, gal dviem. Ir ji ten taip stovėjo ir stovėjo, gražiai atrodė, bet buvo nejudinama. Bet štai, pagaliau, prisėdau ir baigiau! Ir, na... Ne kažką.

Įsivaizduokite laiką tarp 60-ūjų ir 80-ųjų Amerikoje - pilną vampyrų. Žinote Andy Warhol? Vampyras. Ir dar daug kitų, bet šis deja buvo daugiausia akcentuojamas. Ar žiūrėjote serialą Mad Men? Irgi, vampyrai. Knygoje to nėra, bet patikėkit, jei matėt serialą, tai skaitydami šią knygą tikrai jausit tą panašumą. Mat vampyrai čia visur ir visaip, kaip ir žmonės: nori išgarsėti, tapti legendomis, tapti nemirtingais tikrąja to žodžio prasme. Bėda ta - kai kurių net kadruose nesimato, tad jiems belieka žaisti specialiuosius efektus: nešioti aktorius, kurie matysis kadre be jų, plėšyti jų drabužius, filmuotis keistuose filmuose suaugusiems. Drakulos vardas - mėtomas ir vėtomas. Čia žiūrėk, tuos suaugusiems skirtus filmus kuria kažkas, su pseudonimu "Stokeris". Ten jau žiūrėk sukamas "Drakula" filmas, pagal tikrus faktus, o ne Stokerio knygą, o ana ten jau daromas ir tas pats filmas suaugusiems "Drakula tikrai čiulpia". Bėda ta, kad dauguma talentingų asmenų tapę vampyrais tą talentą, kažin kodėl, praranda. O juk taip įdomu būtų tapti beveik nemirtingu padaru, vampyru, tamsos vaiku. Ir kaip gerai būtų tokiu tapti dėka ko nors, ką sukurė, tarkime, tas pats Drakula. Čia į pagalbą ateina naujas, gatvėmis paplūdęs narkotikas, žinomas, kaip Drakas. Tapk vampyru valandai. Gal šešioms. O po to - rask dar, mat geras Drakas - labai brangus ir pasiūla nėra tokia jau labai stabili. Jei nerandi kur, na... Kai kuriose valstijose vampyrai - techniškai jau mirę, tad, jei jau vieną netyčia nusausinai per daug, tai net nėra nusikaltimas. Tokiu būdu, kažkas ten, Johnny Alucard vardu, išlygino vampyrus ir žmones, mat dabar abi šios, atsiprašant, gentys, trokšta vieni kitų kraujo.

Johnny Alucard, tada dar Ion (Jonas, taip) vardu, buvo paskutinis Drakulos sukurtas vaikas. Karo metu, Rumunijoje, jį numetė Tamsos Princui po kojomis, kaip duoklę, kaip užkandį. Pagiežos dėl to Ion nejautė, mat iš tiesų tai - iš vis nelabai ką jautė. Ion, toks tuščias, bebaimis, bejausmis vaikas idealiai tiko Drakulos paskutiniems planams. Galų gale, juk pasaulį užkariauti galima įvairiai, ginklai tam visai nebūtini...

Šiaip jau knyga labai įdomi. Ion'as - labai keistas herojus. Jis tarsi vis imituodavo kitus, ką pateisino jo savitas sugebėjimas pasisavinti dalelę žmogaus, dalelę sielos, kurią prarydavo su krauju. Jo evoliucija ir Drakulos paskutinis planas buvo malonūs skaityti. Kas iš šios knygos tikrai atėmė taškus, tai Kim Newman nuolatinis pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kiekviena scena aprašyta taip bereikalingai detaliai, su tiek vardų ir nuorodų, jog audio knygos net negalėjau klausyt. Tiesiog netyčia imi filtruot tas nesąmones ir jau žiūrėk - praleidai, kažką svarbaus. Duodu tad 3/5, daugiau nei per kur. Yra dar ir penkta knyga, kurią jau tuoj pradėsiu. Kadangi jos veiksmas - Japonijoje, gal nebus taip sunku skaityti, a?

John Patrick Kennedy - Princess Dracula [1]

Pradėjau skaityti John Patrick Kennedy knygą "Princess Dracula" (Princess Dracula 1; ASIN B01MSQGCR3; 203p.; Goodreads) dar pernai, ir tik vakar naktį šiaip ne taip ją pabaigiau. Labai istorijos stokojanti knyga, su rašytoju, kuris pamiršo, jog parašyti moterį nereiškia bandyti įsijausti į ateivio odą, su dažnu krutų aprašymu.

Ruxandra Dracula yra Valachijos princo Vlado Smeigiko dukra. Ji užaugo vienuolyne, kur ją mokė ir saugojo nuo išorinio pasaulio. Vieną naktį jos tėvas atvyko jos pasiimti ir Ruxandrai beliko melstis, jog jis ištekins ją už gražaus ir gero vyriškio, gal būt vieno iš savo riterių. Bet Drakula ją vedėsi ne namo, o į urvą, kur jau laukė ruošiamas demono iškvietimo ritualas. Desperatiškoje kovoje su Osmanų Imperija Drakula pasiryžo surizikuoti. Jo supratimu, kažkas su tiek valios ir užsispyrimo, kiek turi jis, tikrai sugebės suvaldyti demoną, o demonas bus pririštas prie jo, mat jis jam siūlo savo paties kraują: savo dukrą. Deja, demonas turėjo savų planų...

Ruxandra trokšta kraujo. Kartais jos pačios kūnas ima su ja kovoti, o prieš tokią galią jai nėra nė ko stengtis atsilaikyti. Tamsa joje nori išgyventi, net jei ji trokšta numirti. Bet su Drakulos užsispyrimu, ji pasiryžusi savo apgailėtinos egzistencijos metu - nieko nenuskriausti, paskirti savo gyvenimą dievui, ir galiausia rasti būdą, kaip palikti šį pasaulį. Iki miškuose ją randa dailus ir jaunas medkirtys. Jo rūpestingumas ir gerumas gan lengvai pramuša merginos ledus ir suteikia vilties, jog yra čia dėl ko gyventi.

Per daug darbo knygoje buvo įdėta į poreikį paaiškinti, kodėl herojė turi, tiesiog privalo šią akimirką būti nuoga, o nuogai būti jai reikėjo labai dažnai. Ir gerokai per mažai darbo įdėta į pačią istoriją. Labai didelėje knygos dalyje tiesiog nieko nevyksta. Tad metus pradedu su knyga, kuriai tegaliu duoti 4/10. Tai žinoma dar nereiškia, kad neskaitysiu toliau.

Stephen King - The Gunslinger | Ginklininkas [The Dark Tower 1]

Jau labai seniai pirkau šią knygą, bet ji, kaip gulėjo, taip gulėjo. Dabar gi, kai išleidinėja ten tą serialą, prisiminiau, kad turiu, tad suskubau perskaityti, prieš žiūrint. Bet Stephen King jau ir šiaip nėra mano mėgiamas autorius, tad jo "Ginklininkas" (The Gunslinger; The Dark Tower 1; ISBN 0452284694; 231p.; Goodreads) man taip labai užkliuvo, kad net nežinau, ar noriu žiūrėt tą serialą. Buvo labai neįdomu.

Tai labai lėta istorija apie Ginklininką, paskutinį tokį, medžiojantį vyrą juodais drabužiais per griūvantį pasaulį ir tuščią dykumą. Savo sunkios kelionės metu jis sutinka žmonių, kartais jie jam padeda, kartais jis juos myli, kitais kartais išžudo visą kaimą ir eina tolyn. Jam ramiau užmigti nužudžius jį priėmusį šeimininką, nei laukti vyro juodais drabužiais paspęstų spąstų. Jų jis jau pakankamai matė. Kad ir ta moteris, kuriai jis paliko žodinį kodą, kurio dėka jos iš mirusiųjų prikeltas draugas viską prisimintų ir papasakotų jai apie tai, kas slypi anapus. Tos žinios išvarys ją iš proto, bet ji vis vien pasakys tą žodį. Ne dėl to, kad taip labai nori sužinoti, o tiesiog dėl to, jog žmonės tokie jau yra. Protas, gavęs progą, pats save suėda iš baimės būti suėstam.

Bet vyras juodais drabužiais nėra tikrasis Ginklininko tikslas. Jis tik kliūtis tarp jo ir Tamsiojo Bokšto. Tamsusis bokštas yra pasaulių, laiko, erdvės, galimybių neksusas, jame yra viskas ir nieko, nes jis yra viskas ir niekas. Jis aprėpia visatą, kitą, tas už jas, ir tai, kas yra ten, kur visatos baigiasi, ir net tai, kad slypi toliau. Bet Tamsusis Bokštas stovi ten, toli, už dykumos, kur baigiasi pasaulis, kur nieko nėra, tik demonai ir košmarai. Ir spąstai.

Geriausia įsiminė man tas monotoniškas dūzgimas bandant aprėpti begalybę. Visi jau esate skaitę tokių knygų, o labiausia patiks tiems, kas jų skaitė mažiausiai. Tokia gera filosofija, bet jau ne kartą aš per tokią dykumą ėjau, ir mačiau tokį pasaulį, kur traukinio bėgiai, anot legendos, pastatyti ten dievų. 4/10, negaliu daugiau. Jei kam įdomu, turiu padrožtą anglišką knygą, mesiu ją į sena.lt, kai tik bus laiko.