Fiodoras Dostojevskis - Nusikaltimas ir Bausmė

F. Dostojevskio knyga, parašyta 1866 metais ir pavadinta "Nusikaltimu ir Bausme" žinoma kaip literatūros klasika realizmo šakoje. Daugelis skaitęs sakys, jog tai šedevras, genealus kūrinys giliai kapstantis po žmogų. Turbūt daugelis teigs, kad tai jų mėgiamiausias Dostojevskio kūrinys. O aš pasakysiu - taip teigia tie, kurie neskaitė "Idioto".
Knyga apie... Nusikaltimą ir bausmę. Aišku ne kokią ten įstatymo paskirtą, o tą moralinę. Bet tie, kurie skaitė Dostojevskio knygas, tai ir taip gali suprasti. Jo herojai labai dažnai būna stipriai baudžiami savo pačių sąžinės, keistų poelgių ir pasėkmių, kurios kartais būna netgi nenuspėjamos. Visgi kažkas šioje knygoje kiek kitaip nei kitose jo kūriniuose. Negaliu tiksliai pasakyti kas... Ar ji labai sukoncentruota, o gal neaiški ir miglota? Puikiai išbaigta ar "giluminė" (kai paviršius atsiprašant, palieka mus su žinojimu, ką tai reiškė, bet be galimybės išsakyt balsiai).
Manau didžiausia klaida man buvo skaityti šią knygą po keturių kitų, mat "Nusikaltimas ir Bausmė" man tapo penktąja. Tad su Dostojevskiu susipažinau ir to žavumo nebepatyriau. "Idiotas" man atrodo, iki šiol atrodo, nepalyginamai geresnis. Net nežinau ką daugiau galima pasakyt. Juk tai - realizmas. Garsiojo rusų autoriaus. Filosofijos prikimštas rusiškas kūrinys, kuriame niekad nesudvejosit - esat būtent Rusijoj, o tas Alexandras Alexandrovišius - tai tas pats Pavlovas Pavlovičius ir tas pats <dar koks nors vardas>. Man tai iki šiol kelia keblumų, vardai trumpinami, painūs, dar pridedamos tarsi ir pravardės- pavardės.
Tikrai ne visiems patiks, aš - geras to įrodymas. Bet duodu 7/10, savo jaunu nepatyrimu remiuosi ir duodu rekomendacija - juk tai klasika...

Ken Hood - Demono Kardas

Dar tik puselę šios knygos perskaičiau, bet jau žaviuosi. Matot, man labai patiko Bartimėjaus Trilogija (ar laukiat ketvirtos knygos? Saliamono Žiedas, Bartimėjaus priešistorė), o ten, paskutinėje trilogijos knygoje veiksmas sparčiai ėmė suktis apie demonų/džinų/dvasių įsikūnyjimą į žmones/burtininkus. Nežinau ar šioje knygoje į pagrindinį herojų, Tobį Streindžersoną kas nors tikrai įsikūnijo, bet kol kas atrodo, kad taip ir tai labai žavu.
Tai eridano išleista knyga, fantasy stiliaus su dar vienu bjauriu viršeliu. Veiksmas vyksta lyg ir Škotijoje, burtininkai čia nelabai žinomi ir suvokiami, bet tikrai egzistuojantys. Kaimo žmogui daugiau žinomos visokios dvasios, globėjai ir panašiai, o burtininkus ten atsoja žyniai. Knyga nestora, o jos numeriukas 348. Jei norit paprastos geros senos fantasy - šita kaip tik lengvam pasiskaitymui. Nors kol kas nelabai kas įvyko, kas kvapą gniaužtų, bet to tikėtis iš kiekvienos knygos negalima.
Ken Hood žinomas Dave Duncan vardu, tačiau naudoja aną pseudonimą darbams. Knyga turi dar du tęsinius, kurie į lietuvių kalbą nebuvo išversti, bet gal dar kada bus. Žodžiu, eilinį sykį mums iš serijos/trilogijos padarė kažką naujo. Jei pageidautumėt tų knygų angliškai, tai ieškokit tokių pavadinimų, kaip "Demon Rider" ir "Demon Knight".
Eridanas aišku tikri šaunuoliai, kad taip verčia tokias krūvas fantastikos, bet man jų užmojai vis vien nepatinka. Pirma tai, iki šiol nesugeba susitvarkyti savo tinklalapio ir atsidaryti internetinės parduotuvės, kas turbūt padvigubintų jų pelną. Antra - jų kabliai siekia tik tam tikro tipo žuveles. Vertė Anne Rice knygas, išvertė šaunuoliai "Ramzį" ir "Kastratus", o toliau? Stop. Toliau Obuolys pastvėrė saldžiausią sausainiuką - Vampyrų kronikas. Ir ne todėl, kad Eridanas būtų lėtapėdžiai. O mat todėl, kad jie kažkokiu būdu sugeba išsisukti nuo tikrų serijų ir vietoj to kurti savas (Tolkieno Mokinius, t.t.). Serijas kurias jie gvildena dažnai panašesnės į da Vinčio kodą, apie šventųjų kapus, genetiką, palikuonis ir pan. Nežinau kas čia per kriterijai, bet jie tikrai galėtų pašokti daug daug aukščiau be didelės rizikos, mat lietuvoj tikrai sočiai ištikimų gerbėjų, fantastų ir šiaip pakvaišelių, gamer'ių.

Ken Hood - Demono Kardą rekomenduoju lengvam pasiskaitymui, ypač jei skaitėt Bartimėjaus Trilogiją ir patiko. Beje, Bartimėjaus Trilogijos fanams siūlo dažnas ir Bado Žaidimus (knygų serija, o gal trilogija, nežinau dar).

Daiva Vaitkevičiūtė

Ką tik baigiau keturias D. Vaitkevičiūtės knygas tokia tvarka: "Monikai reikia meilės", "Pasimatymas su žudiku", "Noriu kito vyro" ir "Kamilė nori mirti". Pirmoji knyga mane tiesiog sužavėjo, kokia įtampa, koks trileris, ant kulnų lipa žudikai, pasiutęs bėgimas, tylus sėdėjimas tamsiausiame kampe... Jau rengiausi autorę pakelti virš Agatos Kristi detektyvų, geri juokeliai, puiki intriga. Bet knyga po knygos - vis prastyn ir prastyn. "Pasimatymą su žudiku" dar buvo įmanoma suskaityti, žiupsnis to, žiupsnis ano, prasta intriga, nuobodus "jau prie pat, bet paslydau, nukritau ir vėl iš naujo" Sizifo darbas. Trečia knyga... Ji susideda iš visos krūvelės istorijų, kelios buvo neblogos, todėl labai nepeiksiu. Na bet jau paskutinė tai lai eis...Manau natūralu, kad pirmoji knyga "Monika nori mirti", kuri ir išleista, jei neklystu, buvo pirmoji - geriausia. Bet kodėl tada po jos sekusi "Kamilė nori mirti" tokia prasta? Kas per šuoliai, kalneliai, duobės, tilteliai? Geryn knygos nėjo, akivaizdu. Vienas skirtumas - pasikeitė meilės kiekiai. Pirmojoje - Monikai tikrai reikėjo labai daug meilės. Taip, ir fizinės.
Autorė rašo panašiai kaip Judi Devereux ar Nora Roberts, tik su tuo lietuvėms-paprastoms-moterims būdingu "ji atrodė nekalta kaip kūdikis" įvaizdžiu, kiekvienai herojai pridėdama apkūnoką, dažniausiai pasileidusią draugę.
Bet labai nepeiksiu. Būna blogiau, oi būna, o čia dar tikrai puse velnio. Kartą perskaitei ir žinai. Pagal mano skaitytą sąrašą patarčiau imti knygas nuo priešingos pusės - geriausia liks pasigardžiavimui.