Lynn Flewelling - Traitor's Moon [3]

Lėto siužeto, ir rimtų įvykių jame tik prieš pat istorijos pabaigą tradicija tęsiasi ir trečioje Lynn Flewellin knygoje, "Traitor's Moon" ("Išdaviko Mėnulis"; Nightrunner 3; ISBN 0553577255; 540p.; Goodreads). Bet jau pripratau, ką ten, pripratau su prieš tai buvusia knyga. Kai pamėgsti herojus, ir jie tampa tavo rutinos dalimi, tai visas tas siužetas tampa antraeilis, nebe toks svarbus.

Karas už vartų. Skalos didžiausia viltis - Aurenan uostai, ir gal būt net jų kariai. Mirštanti karalienė duoda paskutinius įsakymus. Įpėdine taps vyriausia dukra. O jaunėlė keliaus į Aurenan, bene nemirtingų fėjų kraštą, ir mėgins išsiderėti pagalbos. Jos vyresnioji sesuo tam prieštarauja, dar princesei nepalikus namų, tačiau, kaip sustabdyti jau išjudintą planą? Ypač, kai su Klia keliauja ir Seregil. Jam atsivėrė durys namo, namo, iš kurių buvo ištremtas. Tad su spurdančia, neramia širdimi, jiedu su Alec iškeliauja su Klia į Aurenan, legendų kraštą.

Aurenan pilnas pulsuojančios magijos, miražų, apsireiškimų, vaiduoklių, dvasių, paslapčių, ir drakonų, kurie bando tave pakramtyti, jei pasirodai vertas tokios garbės. Vieninteliai tikrai erzinantys padarai ten buvo patys gyventojai, fae. Atleisk, Seregil, bet tavo žmonės tikri šikniai. Ilgų gyvenimų dėka jie išmoko niekur neskubėti, tad bet kokios derybos, kelionės, ir atsiprašant, vakaronės, užsitęsia per mėnesius. Garbė - įstatymas, bet visi už nugaros rezga planus, mat pagerinti savo klano gyvenimą, net jei tai visiškai sužlugdys ir sunaikins kitą - irgi savotiška garbė.

Gal ir gerai, kad nepadarė ten kažkokio Žiedų Valdovo miško, kur viskas gražu, magiška, ir teisinga. Vietoj to gavome žmones, kuriems tradicijos taip giliai sulindo į užpakalius, jog jau per gerkles lenda. Knygai galiu ramiai duoti 8/10, ir tikrai skaitysiu toliau, kad ir kaip ten būtų su to siužeto tempu.

Alternatyvi Istorija

Alternatyvi istorija yra vienas mano mylimiausių žanrų. Jame vienas ar keli istoriniai faktai visiškai ar iš dalies pakeičiami, ko pasekoje toliau istoriją stebime per tos galimybės "kas būtų, jei būtų" prizmę. Steampunk'o žanras yra vienas žinomiausių alternatyvios istorijos žanrų, mat jame svarbiausia istorijos dalis remiasi būtent istorine alternatyva: jei garo variklis būtų vystytas ilgiau ir plačiau.

Mano mylimiausi alternatyvios istorijos pavyzdžiai gali būti pavadinti ir alternatyvia realybe, mat juose esama daug fantasy elementų (kaip "antgamtinių", o ne vien "fikcinių"). Vienas iš tų pavyzdžių yra Kim Newman "Anno Dracula". Turbūt visi skaitėme Bram Stoker "Drakulą", ar bent jau matėme tuos tuzinus filmų, kurių net ieškoti nereikia (ieškant galima rasti šimtus). Ten keli drąsūs vyriškiai stoja prieš blogį, ir pribaigia mūsų Father in Darkness (Anno Dracula vampyro kūrėjas vadinamas "Tamsiuoju/Tamsos Tėvu/Motina"). Kim Newman tuo tarpu pasakoja visai kitokią istoriją. Keli žmogeliai prieš Vladą Smeigiką? Jūs tik nejuokaukit. Jis juos sudoroja, ir po truputį išveda vampyrus į dienos šviesą. Netiesiogine prasme, žinoma. Toliau istorija vystosi, kaip įprasta, bet visuose žinomuose įvykiuose dabar dalyvauja ir vampyrai. Tai labiausia jaučiama antroje knygoje, apie Raudonąjį Baroną. Čia jau ne tik fantastiški pilotai dirba savo darbą karo metu. Šalia lėktuvų, o dažnai ir visai be šių egzistencijos ore, skrenda milžiniški šikšnosparniai-drakonai, ištroškę kraujo ir pergalės.

Kitas pavyzdys būtų Jonathan Stroud Bartimėjaus istorija (tai - ne trilogija, esama priešistorės, ir Stroud'as pats pasisakė, jog galimas daiktas - su Bartimėjumi dar greičiausia nebaigta, tik mes matyt jau tikrai nebegausim vertimų). Kadangi knygų pagrindinis žanras toli gražu nėra alternatyvi istorija, tai ir pačios jos čia sąlyginai mažai. Sakau "sąlyginai", mat pakeitimas kolosalus: Britų Imperija bene valdo pasaulį.

Tokių pavyzdžių yra daugybė, mat, kaip ir sakiau, jau vien Steampunk žanras remiasi būtent alternatyvia istorija, tad net mūsų pačių Tapinas su savo "Vilko Valanda" prisidėjo prie šio žanro plitimo. Šis žanras, mano supratimu, skirtas daugiausia tiems, kurie mėgsta gromuliuoti mintis, apgalvoti milijonus galimų ir neįmanomų scenarijų, ir vis mąstyti "kas būtų, jei..."

Raganiaus Saga: Tai, kas neišversta

Pirmą A. Sapkowski'o Raganiaus knygą mums seniai išvertė nebeegzistuojantis Dagonas. Ją, o tada jau ir kitas, vėliau labai gražiai pateikė Eridanas, mūsų Mohikanai, kurie jei būtų bent kiek gyvesni (tikiuosi, dar gyvi? bent kiek?), tai neabejoju būtų mums ir daugiau gėrio, net ir tokio kaip Ledo ir Ugnies Giesmė padovanoję dar prieš serialams viską išspiriant į paviršių (nes Martin'o istoriją, bent vieną man žinomą, jie tikrai yra publikavę, dar tada, kai jis buvo niekam nežinomas, bent pas mus).

Kas su manim jau ilgai čia sėdit, žinot, koks Raganius man svarbus, ir, kaip labai aš tas knygas myliu. Ir, kad jau gavom tiek daug, knygų, istorijų, muzikos, komiksų, video žaidimų, tai pakalbėkim ir apie tai, ko negavome. Bet tik literatūriniame kontekste, nes man turbūt metų neužtektų viską surinkt.

Neišverstų Sapkowski'o knygų yra, žinoma, daug, ir kiek man pasakoja draugai iš Lenkijos - jos tikrai geros. Raganiaus knygų esama dar dviejų. Pirmoji vadinasi "Kažkas baigiasi, Kažkas prasideda". Ji susideda iš aštuonių trumpų istorijų, besiskiriančių tiek žanru ir stiliumi, tiek ir laiku, bet ne kokybe. Knyga, ar bent jau tos dvi istorijos joje, kurios yra apie Raganių, buvo parašyta vienu tikslu: tapti dovana Sapkowski'o draugams, vestuvių proga. To pasekoje, bent viena iš tų dviejų istorijų pasakoja apie Geralto ir Jenefer vestuves. Internete žinoma pilna vertimų, užmesti akį galima, bet aš, tiesą pasakius, neskaičiau. Gal reikėtų, bet šiek tiek bijausi netikslių vertimų.

Antroji mane jau kur kas labiau sudomino. Ji vadinasi "Audrų Sezonas", ir vyksta maždaug tuo laiku, kai Geraltas, ką tik susipažinęs su Jen, sau toliau veliasi į nuotykius po paskutinės trumpų istorijų knygos, bet prieš "Elfų Kraują". Tie patys draugai iš Lenkijos įspėja: esama spoilerių apie Sagos pabaigą. Sapkowski's nebūtų Sapkowski's, jei nepa-troll-intų savo skaitytojų. Kartais galvoju, jie su Martin'u turbūt greit draugais taptų...

Spėju, jog bet kuriuo atveju mes šių knygų Lietuviškai tikrai negausim, tiesiog nėra kam jų mums duoti (nebent norit susiburti, ir atidaryti leidyklą, arba kažkaip iš numirusių prikelti Eridaną). Bet viltis galima jų sulaukti kitomis kalbomis, ar bent jau sulaukti "Audrų Sezono" kokia nors skaitoma kalba. Į Anglų vilčių daug nededu, mat jie sugebėjo vieną iš trumpų istorijų knygų - praleisti, ir šokti tiesiai prie "Elfų Kraujo" - žinoma, kam ten skaitytojams žinoti, kaip Geraltas vėl rado Ciri, pft.

Va taip tad. 1:25 nakties... Norėčiau dar apie Raganių paskaityti. DLC, tas paskutinis, Blood and Wine, dar ne čia.

Weina Dai Randel - The Moon in the Palace

Kartais perskaitai knygą ir nežinai, kaip ją vertinti. Lėta, bet greit skaitosi. Įdomi, bet pilna neįdomių dalykų. Vietomis neaiški, kitose vietose gi net pernelyg detali. Tokia ir Weina Dai Randel "The Moon in the Palace" (Mėnulis Rūmuose; Empress of Bright Moon - Šviesiojo Mėnulio Imperatorė; ISBN 1492613568; 400p.; Goodreads) knyga.

Mei, antra dukra, daili, miela, bet - tik dukra. Kiekvienas tėvas nori sūnaus, kuris pratęstų tą gerą vardą, šlovę, garbę, saugotų namus. Dukra nieko negali paveldėti, ir viskas ką ji turi - jos veide. Tad mirus jos tėvui, visos trys namų moterys atsiduria gatvėje, o visas jų turtas atitenka jos tėvo vietą pareigose užėmusiam asmeniui.

Senovės Kinijoje būta tik vieno būdo geros kilmės, gražiai ir jaunai dukrai būti vertingesnei už sūnų: tapti imperatore. Tai - vienintelė Mei viltis atgauti tai, ką jos tėvas taip norėjo jai atiduoti. Bet rūmų intrigos - siaubingos, ir net aukščiausiai pakilusi mergina gali pulti žemiau, nei pati mirtis. Durys į žemuosius kambarius - visada atviros. O imperatoriaus miegamasis atsiveria tik kartą per metus, per jo gimtadienį, kai bet kas gali palikti įspūdi gera dovana. Tik, ką daryti, jei absoliučiai nieko neturi? Nieko, išskyrus galvą ant pečių, ir visas žinias, kurių šiaip jau moterys nebuvo mokomos.

Mei, apsiginklavusi Karo Meno žiniomis pasiryžta kovai. Svarbiausia dabar atpažinti ir atskirti priešus nuo draugų.

Istorija gera. Tik, kad ne pakankamai. Tai - pirmas autorės blynas, tad aš jau nusiteikiau skaityti toliau. Knyga skaitosi greitai, bet kartais išmuša iš vėžių paaiškinimų stoka (tarkim, jei tave pakviečia, o tu apsisuki ir nueidinėji - kodėl tavęs nesiveja, net jei jiems tavęs tikrai žūt-būt reikėjo?), arba pernelyg detaliais aprašymais (savižudybė, detalus sutraiškytos kaukolės, garsų, spalvų, ir pan., aprašas). Apie šilkus ir dažus irgi nepagailėta, nors mano supratimu - ne tiek daug kiek Sukės Stekhaus, tai ir kentėt galima. Ir visa tai sudėjus į katilą - nežinau, kaip knygą vertinti. Duodu 5/10, nes nežinau, kas ten tas "debesuotas šinjonas", arba kodėl tos merginos plaukai buvo balti, bet niekas nesugebėjo tokios prisiminti. Skaitysiu antrą knygą, bet laimei - dar ne dabar.

Nosferatu, ko tyli?

  Nes sėdžiu Anglijoj ir rankioju knygas. Karšta ir čia, bet gal ne taip. Taip, kai kurių knygų po porą kopijų - lauktuvės. Kitų kas nors šiaip užsiprašė. Likusios, žinoma, mano.