knygos apžvalga | Richard K. Morgan "Altered Carbon" | Takeshi Kovacs 1

Autoriai: Richard K. Morgan
Pavadinimas: Altered Carbon
Serija: Takeshi Kovacs 1
Žanras: Mokslinė Fantastika; Kiberpankas
Psl.: 526
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Pažiūrėjau abu Altered Carbon serialo sezonus ir tą animuotą filmą. Viskas patiko, tai sumečiau gal gi verta ir knygas paskaityti. Suskaičiau tad Richard K. Morgan pirmą Takeshi Kovacs serijos knygą "Altered Carbon" ir taip visai neblogai gavos.

Apie Knygą: Takešis Kovač yra bene paskutinis Envojus - karys treniruotas, suformuotas prisitaikyti bet kokioje planetoje, bet kokioje kultūroje, sugerti informaciją, susilieti su aplinka ir t.t. Kažkada jau vien jų vardas varė baimę. Dabar gi... Dabar gi juos dažniau pamena, kaip mitą. O tie kurie pamena šią karių kastą, greičiausia siekia jų dėmesio norėdami tais legendiniais sugebėjimais pasinaudoti savo tikslais. Taip nutiko ir Takešiui, pažadintam iš bekūnio miego, įkištam į vieno turtingiausio ir galingiausio Žemės planetos atstovo išnuomotą kitą, ir pasiųsto tirti to paties asmens žmogžudystę. Toks tas dvidešimt penktas amžius. Gali pasamdyti seniai mirusį, ir ne kartą mirusį karį iš išnykusios kastos, kad surastų tau tavo žudiką.

Mano Nuomonė: Serialas ir knyga daugiau ar mažiau pasakoja tą pačią istoriją, plačiau vienur, siauriau kitur, tai turėkit tai omeny, kai/jei spręsit, ką imti pirmą. Pati knyga tikrai įdomi, viskas labai gerai aprašyta, detaliai, bet neįkyriai. Atrodo, veiksmas žemėje, o beveik jauti tą kultūrinį šoką, kurio nejaučia Takešis. Vietomis, tiesa, ta istorija vis kažkur nuvingiuodavo, o ir vardai nebuvo tokie, kad lengvai atsiminčiau, tai gal ir liko dėmių mano bendram supratime, bet pagrindinę istoriją suvokti buvo kur kas lengviau ir skaityti kur kas įdomiau, nei žiūrėti seriale - kovos, susišaudymai, nuolatinis žmogaus gyvybės kainos svėrimas, paremtas idėja, jog kiekvienas gali turėti savo "stack" kopiją ir tiesiog gauti kitą kūną. Jei jį įperka, žinoma.

Įdomi knyga, verta paskaityti, jei tarkim žiūrėjot serialą ir patiko, bei esat ne prieš skaityti knygas, kurių bendrą istoriją jau, kaip ir žinot. Duodu labai stiprų 4/5, atmetant tašką už niekur nevedusius istorijos nuvairavimus.

knygos apžvalga | William Gibson "Pattern Recognition" | Blue Ant 1

Autoriai: William Gibson
Pavadinimas: Pattern Recognition
Serija: Blue Ant 1
Žanras: Kiberpankas; Mokslinė Fantastika
Psl.: 367
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Žinot, kaip Murakamio knygos - unikalios ir beveik pačios sau - žanras? Kai net gali pasakyti, jog norėtum paskaityti ką nors Murakamiško? Tai va, atrodo ir William Gibson yra pats sau žanras. Pasiėmiau paskaityti jo Blue Ant trilogiją, pradedant knyga "Pattern Recognition" ir... Esu tiesiog be žodžių.

Apie Knygą: Keisės (Cayce) gyvenimas, įprastais standartais vertinamas, ir taip jau nebuvo labai paprastas. Bet jos privatų, užslėptą, savo anonimiškumą saugančių žmonių pilną interneto kampelį išjudina keisti šen ir ten vis pasirodantys filmo gabaliukai, atrodytų priklausantys didesnei vizijai. Niekas nežino, kas juos kuria, iš kur jie, bei ką jais bandoma pasakyti. Bet visi nori sužinoti. Keisės laimei ar nelaimei, Blue Ant, paslaptinga kompanija su ištekliais tokias paieškas apmokėti, pasirenka būtent ją imtis paieškų. Ir nuo čia jos gyvenimas virsta tikru šnipų trileriu.

Mano Nuomonė: Tikrai labai keista istorija. Lyg išsapnuotos idėjos, sukarpytos ne itin lygiais gabaliukais, kuriuos neaiškia tvarka beria knygos herojams, o tuo pačiu ir mums, kas juos lyg kokias skruzdes visus išjudina su noru žinoti kaip, kas, iš kur. Visa tai dar labiau kursto visokios sąmokslo teorijos ir bene antgamtinės idėjos, artėjančios prie tos vienos: ar tai kuriama žmogaus, ar skaitmeninio intelekto?

Pati knyga, lyginant su tarkim Neuromancer, skaitėsi lengviau, bet pamesti kur ką skaitei vis tiek per lengva, tai reikia atidžiai sekti, kad mintimis nenuklyst, nes čia žiūrėk jau ir nebežinai, kas vyksta. Herojai irgi gal kiek per plokšti, lėkšti, trūko dimensijų. Bet istorija užkabino ir tikrai skaitysiu toliau. Šiai duodu solidų 4/5.

Marissa Meyer "Sindė" | Mėnulio Kronikos

Autorius: Marissa Meyer
Pavadinimas: Sindė | Cinder
Serija: Mėnulio Kronikos (1)
Žanras: Jaunimo Literatūra, Mokslinė Fantastika
Psl.: 400
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Jau nežinau kiek laiko šitos knygos guli mano lentynoj. Žinau tik, kad arba mums jas labai lėtai verčia (antra berods išėjo pernai), arba eilinį kartą negausim visų. Bet, labai norėjos kažko kitokio, tai sumečiau, kad pats tas metas nupūst dulkes ir nuo senai "perskaityti" sąrašuose gulinčių knygų (kurių kartais jau ir nebesinori, nes pasikeitė skonis).

Apie Knygą: Žemę niokoja nepagydomas maras pražudantis aukas dienų bėgyje. Kažkada į Žemę jis pateko iš mėnuliečių. Jie patys neserga ir nemiršta, tačiau sėkmingai nešioja šį marą. Bei, atrodo, žino, kaip jį pagydyti. Ir tai tik viena iš kortų, kurias pasiruošusi į Žemę, į karališkąjį pobūvį, atsigabens Mėnulio Karalienė, pasiryžusi sujungti Naujojo Pekino imperiją su savo karalyste bet kokia kaina.

Tuo tarpu mokslininkai kviečia kiborgus savanoriauti tyrimuose. Jų gyvybės - antrarūšės, ir maža ko vertos, palyginus su žmonėmis. Bėda tik ta, jog iš tyrimų jau niekas nebegrįžta. Vienintelė paguoda tiems, kas ateina savanoriauti yra pinigai, kuriuos gaus jų šeimos. Sindė irgi kiborgė, verčiama dirbti, kad išlaikytų savo globėją, pamotę, bei seseris. Ir štai vieną dieną į jos dirbtuves ateina ne kas kitas, kaip pats princas Kajus su prašymu pataisyti be galo seną robotę-auklę. Anot jo, tai vien sentimentai, tačiau jo skuba verčia Sindę abejoti tokio teiginio tikrumu. Apsiėmusi darbo ji išskuba namo, kur jos seserys iš anksto ruošiasi karališkai puotai. Sindei, žinoma, nėra nė ko svajoti...

Mano Nuomonė: Na, jei norėjau "kažko kitokio", tai tikrai gavau. Labai įdomi mokslinė fantastika praskiesta su šlakeliu fantasy. Nors parašyta lyg ir pagal Pelenės istoriją, tai tikrai nėra atpasakojimas. Gal kas matėt filmuką/anime Metropolitan, ar kažkaip ten taip? Priminė man šiek tiek jį, taip ir įsivaizduoju. Ir vieta įdomi, Naujasis Pekinas, tai per visus ten iš Azijos, pagrinde Japonijos gaunamus kiberpanko (cyberpunk) filmus ir multikus, negalėjau ir šitam nusikratyt to tamsaus hi-tech+lo-life jausmo. Buvo tikrai labai įdomu ir tikrai rekomenduoju bent pirmą paskaityti.

Unikali knyga, tikiuosi ir kitos bus tokios pat geros. Jei nebus iki antrą baigsiu - trečios, tai imsiu angliškai ir pranešiu, kaip ten, kas. Šiai duodu 5/5. Ar turit kokią mėgstamiausią Cyberpunk istoriją? Knygą ar filmą, nesvarbu.

Philip K. Dick - Ar Androidai Sapnuoja Elektrines Avis?

Techniškai, čia mano antras šios knygos skaitymas. Bet realybėje, tai skaičiau, kaip pirmą. Mat Philip K. Dick knygą "Ar Androidai Sapnuoja Elektrines Avis?" (Do Androids Dream Electric Sheep?; Blade Runner 1; ISBN 0345404475; 244p.; Goodreads) skaičiau prieš daugiau metų, nei noriu prisiminti, tais laikais, kai galvų medžiotojo profesija man atrodė labai reali, ir labai pageidautina. Dabar gi taip skaniai susiskaitė, kad net nustebau. Negerai, kad mokslinė fantastika pas mane turi tokią jaukią mylimą vietelę dūšioj, o aš jos tiek mažai skaitau.

Rick Decard - galvų medžiotojas, su leidimu žudyti, žinoma. Jo darbas yra testuoti įtartinus individus ir jei jie to testo neišlaiko - juos sunaikinti, bet kokia kaina, sustojant tik tuo atveju, jei grėsmė iškyla gyviems žmonėms. Nes Dekardas medžioja androidus, kurie apsimeta žmonėmis. Šie androidai tyčia daromi kuo labiau panašesni į žmones. Jie tarnauja Marse, kolonijoje, į kurią žmonės pasitraukė, kai Žemę apglėbė radioaktyvios dulkės ir išžudė gerą dalį gyvybės. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių tie androidai nenorėjo likti Marse, ir iš jo spruko, kaip galėdami, t.y. - net jei tekdavo prasižudyti sau kelią. Būtent dėl to jie ir yra tokie pavojingi: androidas, kad ir koks žmogiškas, neturi empatijos, ir to pasekoje nejaus širdgėlos, jei teks nužudyti žmogų, kad galėtų užimti jo vietą darbe, gyvenime, visuomenėje.

Viena grupė tokių androidų susikūrė sau ištisą uždarą ratą, kuriame tvarkingai ir atsargiai gyvena, kaip žmonės. Dekardui juos atradus prasideda baisi medžioklė, pražudžiusi jį apmokiusį agentą. Dar blogiau, spaudimas sunaikinti androidus kyla ne tik iš noro išgyventi, bei darbdavio, bet ir kitos, partnerių firmos, kurie jam į pagalba atsiunčia, taip, ne ką kitą, kaip pačią moderniausią įmanomą androidę, tokią žmogišką, jog Dekardas ima abejoti jų empatijos stoka. Kas nepultų žudyti, jei tai būtų vienintelis būdas išgyventi?

Nežinau, ar ši knyga panaši į dabar išleistą filmą, nes net senasis taip, na, gan laisvai paremtas bendra istorija. Jei mėgstat cyberpunk, tai čia tikrai būtinas skaitinys jūsų sąraše, juoba, kad knyga labai lengva skaityti ir suprasti. Iš manęs žinoma 10/10, kitaip būti negali. Tiems kam įdomu, kodėl čia techniškai pirma knyga - toliau knygos rašytos nebe šio autoriaus, tad tiesą pasakius aš nelabai noriu jas skaityti. Gal kada nors.

William Gibson - Neuromancer [#1]

  Cyberpunk (kiberpankas) žanras man patiko nuo pat pirmo susidūrimo su juo. Žemiau įdėjau video vienos savo mėgiamiausių YouTube'rių, kur ji ne tik paaiškina kas tas cyberpunk, bet ir nurodo, kuo šis žanras toks patrauklus tokiems žmonėms kaip aš. Žodžiu, turbūt ir knygų klube nieks per daug nenustebo, kai savo eilei pasiūliau vieną įtakingiausių (ir vieną iš pirmųjų) šio žanro knygą, pirmą iš William Gibson trilogijos "Sprawl" istoriją "Neuromancer" (ISBN 04415695995; 271p., Goodreads).

"Wintermute was a simple cube of white light, that very simplicity suggesting extreme complexity." 102p.

  Case (Keisas) yra vienas tų vadinamųjų Kaubojų. Tai tam tikri žmonės, gebantys pasijungti į kibererdvę taip, kaip tai matėme tik Matricoje ar Ghost in the Shell, kur jie tampa tiesiog nepakeičiamais, visiškai naujo lygio ir tipo hakeriais. Jis nebuvo pernelyg talentingas, bet savo darbą pasiutusiai mėgo ir mylėjo. Taip, būtuoju laiku. Vieną dieną jis padarė klaidą, kurios žadėjo sau niekada nepadaryti - apvogė savo bosą. Tiksliau, nuslėpė dalį prašytos informacijos, tikėdamasis ją parduoti pats. Deja, jie tai sužinojo ir taip sudirbo jo nervų sistemą, kad vaikinui belieka sapnuoti matricą. Pasijungti jis nebegali. Ir net amžinos nakties mieste, Sprawl, giliausiame juodajame biznyje nėra žinančių, kaip jam padėti. To pasekoje Keisas žudo už pinigus ir, prireikus, informaciją išgauna jos kietojoje formoje - RAM'ais, hard'ais ir panašiai.
  Vieną naktį Keisas susivokia spoksąs į savo žvaigždes, kuriose gal būt įrašytas jo likimas. Bėda ta, kad tos žvaigždės iš šalto spindinčio chromo - šurikenai (svaidomos žvaigždės). Ir gal būt jis pareiškė norą toms ant nematomo siūlo kabančioms žvaigždėms, mat viskas ėmė keistis, greitai ir bent jau dalinai - į gerą. Kažkur ten, kiber-platybėse, AI (Artificial Inteligence - dirbtinis intelektas), iš visų įmanomų kaubojų pasirinko būtent tą, sugadintą, Keisą. Kodėl? Na, tai jau labai sudėtinga ir tenka vos ne iki pat knygos galo dasikasti, iki ima kas aiškėti. Bet svarbu ne tai. Svarbu tik kad jis ar TAI, yra pasiruošęs Keisą pataisyti, kad tik šis vėl prisijungtų...
  Patiko man ta idėja, kad reikia AI, tarsi kiberpasaulio vietinio gyventojo (cyberspace native), kad sutaisytų žmogaus nervų sistemą būtent ten, kur ji gali susijungti su kiberpasauliu. Patiko ir veiksmas, kuriame pasisėdėjimų buvo net per mažai, veiksmas vyko greitai ir keitėsi nuolatos. Dar labiau patiko įvykių atsiskleidimas, po lapelį, po lapelį, iki galiausiai pasiekėm centrą ir viskas nušvito. Bet. Pripažįstu, jog buvo vietų, kurių nesupratau. Buvo ir vietų, kur skaityti buvo be galo sunku. Ir vis vien, manau knyga nusipelnė stipraus 9/10, jau vien tuo paskutiniu skyriumi. Tikiuosi, kad Keisas jį (ar, vėlgi, TAI) dar sutiks.


  Jei Cyberpunk žanras jums irgi naujas, rekomeduoju šį įrašą, vienos iš knygų klubo narės: P.S. I Love Books - Neuromancer. Gal padės apsispręsti ar norit skaityt, ar ieškosit ko nors kito, gal paprastesnio, ar lėtesnio.
  

Robert Sheckley - Korporacija "Nemirtingumas"

  Keista, kaip steampunk tapo tokiu solidžiu žanru, o štai cyberpunk pateikiamas kaip sub-žanras, jei iš viso paminimas. Robert Sheckley knygą "Korporacija Nemirtingumas" (Immortality, inc. ISBN 9986-486-13-0; 223p.) ėmiau kaip sci-fi, mokslinę fantastiką, kurios mano smegeninė išsiilgsta, kaip ir mokslinės literatūros. O čia pasirodo kur kas geriau! Kiberpankas. Cyberpunk.
 
  "- Supraskite, misteri Bleinai, kad žmogus - tai ne jo kūnas, nes kūną jis gauna atsitiktinai. Žmogus - tai ne jo gyvenimo būdas, nes jis dažnai sąlygojamas būtinybės. Ir ne talentai, kurie būna įgimti arba išsivysto ankstyvoje vaikystėje priklausomai nuo aplinkos, kurioje žmogus auga. Ir ne ligos, kurioms jis gali turėti įgimtą polinkį, ir ne aplinka jį formuluojanti." 191p. Vert. Živilė Samėnaitė (vertimas labai geras)

  Istorija prasideda 1959-aisiais ir, atrodo, būtent šiais metais ši knyga išleista pirmą kartą. Tomas Bleinas važiuoja iš darbo, apie 75 mylių per valandą greičiu, tiesiog pasibaisėtinai greitai tų laikų automobiliams. Ir, žinoma, kadangi tai tik knygos pradžia, o veikėjas kažkoks atbukęs ir tarsi apdujęs - atsisako jo automobilio vairas ir jis rėžiasi į kitą automobilį, spėjęs, kaip Stiklo Karoliukų knygos veikėjas, pamanyti, jog tai gal ir visai įdomu būtų patirti, tą mirtį, tik gaila - tokia nuobodi! Avarija, mat. Bėda ta, kad tuoj po šito jis pabunda, apsuptas gydytojų, žurnalistų ir neaiškių aparatų. Jis filmuojamas, klausinėjamas ir galiausia vos ne išspiriamas iš ligoninės, kaip nebereikalinga istorija iš žurnalo. Galvoje žinios tik tokios: dabar 2110, mes jus atgaivinome išplėšę iš laiko ir perkėlėme jus į kūną-nešėją (savižudį, kuris už galimybę gyventi po mirties, sutiko atiduoti savo jauną kūną kitai "sielai"). Gatvėje stovi savižudžių būdelės, pavojingi tipai verbuoja siūlydami "transplantą", preparatą, kuris laikinai tavo sąmonę perkelia į kito žmogaus, kad savo kailiu patirtum ką reiškia būti talentingu muzikantu, juodadarbiu fermeriu, Naktine Plaštake, ar dar kuo. Čia turčiai samdo medžiotojus, kad juos sumedžiotų ir užmuštų, mat nori mirti smagiai, su trenksmu ir, kaip jie sako, laiku. Čia - moksliškai įrodytas Pomirtinis Gyvenimas, į kurį patekti gali kiekvienas, kuris stengiasi lavinti sąmonę, arba kuris susimoka didžiulius pinigus, kad tą jo sąmonę apsaugotų. Arba tiesiog - laimės kūdikis. Kas ten deja nėra žinoma, tačiau tai vis viena atima daugelio mirties baimę, juk netenki tik šio nuobodaus kūno ir šio nuobodaus pasaulio. Tik va, ką daryti žmogui iš 59-ųjų, kuriam čia ne tik nenuobodu, bet dar ir baisu. Juoba, kad iš "nereikalingos istorijos", jis staiga tapo rakštim sėdimojoj...
  Įdomi knyga. Tokio labai kažko lyg ir nevyksta, stebim žmogaus bandymą prisitaikyt ir kai jau atrodo - va, dabar bus gerai - viskas ima komplikuotis. O dar tie Zombiai, tos sąmonės, kurios įlindo į mirusį kūną, vienas jų vis persekioja Bleiną, nors ir nekenkia, bet ei, juk vis vien nemalonu... Žodžiu, smagiai praleidau laiką, duodu stiprų 9/10, neblogas toks apsirikimas buvo...

Vladimir Sorokin - Opričniko Diena

  Žiū, kiberpanko (cyberpunk) yra dvi rūšys. Tamsi-šalta-filosofinė ir keiksiuos-bei-šokiruosiu. Vladimir Sorokin knyga "Opričniko diena" (Den Pričnika; "Kitos Knygos" 2008; ISBN 978-9955-640-51-6; 183p.) labai stengėsi patekti į antrąją kategoriją. Tiesa, oficialiai nieks nesako, jog tai - saiberpankas, oficialiai tai tik politinė satyra, bet aplinka byloja pati už save, ta grubiai nutepliota ateitis, naujai traktuojami seni ritualai ir kiti cyberpunk požymiai nepraslys pro akis.
  Neabejoju, kad vienoj ar kitoj vietoj šia knyga pasibjaurės kiekvienas. Ką jau pirmi lapai pašiurpins, kur orpičnikų komanda gauna įsakymą išvežt vyrą, vaikus atiduot į globos namus, o šeimos moterį - išprievartauti. Jei ne tai, tai keisti jų fetišai. O jei ir ne tai, tai perrašytas gabaliukas "Nusikaltimo ir bausmės". Na o jei dar ir ne tai, tai gal bent gale įvykstanti orpičnikų orgija. Nė nežinau, daug velniavos čia buvo, kiekvienam žmonių sluoksniui po truputį. O esmė knygos labai paprasta - viskas vyksta vieną dieną, pradedam rytu, baigiam gilia naktim. Opričnikas Komiaga dirba Tėveliui, o tas savo ruožtu atsako tik Valdovui. Jų darbas - palaikyt tam tikrą tarką, bet ne taip, kaip policijos tvarka. Šie vyrukai ir reketu užsiima, ir visokias virveles tampo - tą suimt, tą paleist, to bylą "pamest". Kai reikia vykdyt egzekuciją - skambinama jiems. Kai reikia be klausimų didžiausią ir gerbiamiausią poną užbadyt - vėlgi, jiems. Galvažudžiai, kaip juos Valdovo žmona pavadino. Taip ir sekam paskui Komiagą visur, o jis plačiai pasakoja ir vis priduria - ir dėkui dievui, kad taip, o ne kitaip. Čia jį siunčia apmokyt naujokų, čia jau liepia skubiai į Kelią riedėt, kur kažkoks pasienis ir pro jį riedantys karavanai, atsisakinėjantys susimokėt, tai reikia ištempt, kol jų kiniška viza baigsis ir teks draustis rusiškai. Čia jau jis su naujokais susimauna ir vos kailį išneša. O kur dar apsilankymas pas būrėją, keisti narkotikai žuvelių formoje, ir atsiskaitymai su Valdovu, jo žentu, jo žmona. Iki parsivelka namo jau praktiškai be sąmonės likęs, o skaitytojas visiškai pasimetęs dėl to, ką perskaitė.
  Tiem, kam su satyra viskas gerai, turbūt sugebės perskaityt per porą valandų ir tik gūžtelės pečiais. Kas su satyra pažįstami tik kokio Gargantiua dėka - gali ir pasibaisėt. Kitiem, kaip ir man, toks požiūris į pasaulio ateitį - nei šilta, nei šalta. Todėl duosiu 8/10, skaitėsi lengvai, nors sunku supaisyt tai kas ten po galais dėjosi, juk visgi tik viena diena praėjo, o atrodė lyg trys...