sci-fi | Leighton Lawless "Monster M.D."

Autorius: Leighton Lawless
Pavadinimas: Monster M.D.
Serija: -
Žanras: Fantastika, Mokslinė Fantastika
Psl.: 366
Įvertnimas: 2/5 | Goodreads

Man labai patinka Netflixo filmas "Bright". Žiūrėjau daug kartų, kas kart tai ką nors naujo pastebiu, ar šiaip pasimėgauju įdomiu filmu. Šią knygą man parekomendavo, kaip su panašia mintimi: tyliai virti pradedantis karas tarp žmonių ir monstrų, su, tarkime, kažkokio ten mesijo prisikėlimo potekste ar karo šūkiu.

Apie Knygą: Kažkada, kai monstrai buvo rasti ar atrasti, buvo paskleistas gandas, jog tuo kuo jie yra - galima užsikrėsti. Ir nors protingesnė dalis visuomenės gal būt suvokia, kad tarp aukštų būdamas, pats aukštesniu netapsi, bet dauguma vis vien yra valdomi baimės ir panikos. Tai padėjo valdžiai atskirti žmones nuo monstrų, išstumti juos į antraeilių visuomenės narių klasę ar net į požemius, bei užkirsti kelią galimiems pusiau žmonių, pusiau monstrų vaikams. Monstrai prisitaikė ir rado, kaip išgyventi. Tai greičiausia ir paskatino tam tikrus valdžios asmenis imtis rimtesnių priemonių.

Pratrūksta karas tarp monstrų ir žmonių. Žinios viską rodo tokiais kampais, iš kurių monstrai atrodo viso ko iniciatoriais, agresoriais. Ir, panašu, dieną išgelbėti gali tik vyrukas, nuo kurio čia viskas ir prasidėjo. Vyrukas, kurio tėvą kažkada sudraskė monstrai.

Mano Nuomonė: Čia atseit haremo ar poliamorous knyga. Tokios man paprastai visai priimtinos, bet gi čia buvo baisu. Visi veikėjai toki paviršutiniški, jog vardus pametus, kitą syk nežinotum kieno eilutes skaitai. Jos vis vien visos veda į pagalbą tam vienam misteriui, kuris tėra suaugęs geekas,  kažkokiu būdu, iš paauglystės subrendęs ir tapęs visų geidžiamu gražuoliu. Tai skaitai ir sėdi, lauki kol jam kažkas paaiškės. Kažkas, kas atrodo jau visiem buvo aišku. Ir jie tai galėjo jam pasakyti, bet kaip tada pagirsi jį, kad va, koks tu protingas gražuoliukas. Kur Bright buvo veiksmo pilna istorija, tai čia gi vargas perskaityt buvo. Visas skyrius planavimui, kaip išvaduoti ten kažkokį monstrą. Turi jie tam simuliatorių. Bet mūsų herojus išeina į lauką ir iš žiurkšūdžių dėlioja strategijas.

Ne jau. 2/5, daugiau nebenoriu.

siaubo | Z.A. Recht "Plague of the Dead" | Morningstar Strain 1

Autorius: Z.A. Recht
Pavadinimas: Plague of the Dead
Serija: Morningstar Strain 1
Žanras: Siaubo literatūra, Zombiai
Psl.: 292
Įvertinimas: 2/5 | Goodreads

Toks baisus pavadinimas, atrodo oi, čia tai bus, pragariški padarai, zombių apokalipsė. O pasirodo čia knyga apie ilgai geresnės vietos išgyvenimui ieškančius kareivius, einant nuo vieno zombių infekuoto taško, prie kito. Manau serijos nebetęsiu. Šiemet norėčiau nebesikankinti su serijomis, kurių sekančios knygos visai nelaukiu.

Apie Knygą: Virusai dažniausia plinta vienodai. Čia ar ten - pavienis incidentas. Tada - izoliuota grupė. Ir štai jau kelios izoliuotos grupės, o po to jau - kaip gaisras. Baisu kai taip plinta net paprasčiausias gripas, tad ką jau ir kalbėti apie zombių apokalipsę.

Šis virusas reanimuoja mirusiuosius, bet juo užsikrėsti gali ir gyvieji. Užkrato paveikti jie viduje tarsi ir miršta, išlieka tik naujai sustiprintas instinktas misti. Misti žmogiena. Šiuos zombius kariai pavadino "bėgikais", mat jie - greiti, apsukrūs. Bet juos vis dar galima tradiciškai nužudyti. Po to seka kita stadija, vadinamų "šliaužikų". Dabar jau lėtų, menkai orientuotų, bet bene nesustabdomų padarų, kurie ir dykumą perropos, kad tik pasiektų jus ir jūsų dar neapkrėstus kūnus. Ir taip gauname atvirkštinį reiškinį. Nuo pavienio incidento, izoliuotų grupių, maro, iki izoliuotų grupių išgyvenusiųjų, iki pavienių...

Mano Nuomonė: Knyga labai ilgai ir nuobodžiai sukosi apie žmones, kurie vis bėgo nuo zombių vienam taške, pasiekdavo antrą, ten irgi zombiai, bėgo prie trečio, ir nors ten buvo saugu, ėmė bėgti vėl. Jie vis sprendė ar dar yra kokia nauda iš pinigų, ar jau metas pradėti mainytis daiktais. Visi sprendimai buvo be galo lėti ir iki jų vis būdavo toli, su pasistovėjimais, pasvarstymais. Ir herojai parašyti labai lėkštai, ką jau ten apie pačią istoriją ir bekalbėti. Neįdomu buvo. Labai net.

Ne. Zombiai yra tokia tema, kur susimauti sunku. Juk tai bene nesustabdomas priešas. Užsikrėsti taip lengva, o nužudyti užkrėstąjį - taip sunku. Ir gyventi ir mirti - baisu. Bet čia gi rimtai, nu taip ne kažką... duodu 2/5 ir nebetęsiu.

Anne Rice "Blood Communion" | Vampyrų Kronikos 13

Autorius: Anne Rice
Pavadinimas: Blood Communion
Serija: Vampyrų Kronikos 13
Žanras: Paranormalu, Vampyrai
Psl.: 288
Įvertinimas: 2/5 | Goodreads

Man labai sunku mesti serijas, į kurias investuota tiek laiko. Plius, nemeluosiu ir neneigsiu, Vampyrų Kronikos man turi sentimentalios vertės. Šią gi skaičiau dar ir su viltim, jog joje vėl pasirodys Tarquin Blackwood iš Blackwood Farm knygos, kurį praeitoje knygoje Lestatas minėjo ir mintimis kvietė pasirodyti. Ką gi, nepasirodė.

Apie Knygą: Lestatas iš lėto, bet solidžiai formuoja vampyrų visuomenę, a court. Ir ši knyga skirta būtent jiems, jo nemirtingiems broliams ir sesėms. Istorija apie tai, kaip jis išvalė jų pasaulį nuo didžiausių priešų ir tapo jų meilės vertu princu, valdovu, čempionu.

Lestatas kviečia visus vampyrus, jaunus ir senus, ateiti ir prisijungti prie jo šeimos. Prisiekti jam ištikimybę ir džiaugtis jo siūloma draugyste, brolija, apsauga. Visi priimami, visais rūpinamas. Daug ir plačiai pabrėžiama, jog viskas jo rūmuose yra skirta jiems, nuo lovų, spintų, medžiagų, iki kraujo vergų, sukurtų būtent tam, kad tenkintų vampyrų norus. O mums, mirtingiesiems, istorija yra apie tai, kaip Lestatas pagaliau pasiekė savo didžiausių norų: jį pagaliau, pagaliau visi be galo myli, jų herojų, jų didvyrį.

Mano Nuomonė: Nežinau ar jaučias ten mano tonas. Blood Communion yra labai ilga pasaka su lapu po lapo architektūros bei dekoro aprašymų. Kaip ir koks vampyras buvo apsirengęs, ko prikrautos spintos iš kurių visi gali imti ką nori. Visi džiūgauja ir myli savo didvyrį, Lestatą, kuriam nėra lygių, kuris ragavo Kristaus kraujo, ir net patys baisiausi, visus vampyrus terorizavę blogiukai - viens du ir jo pergudraujami, ką ten, jie net nesigina, atrodo visi nori mirti nužudyti Lestato, jei jau negali jo mylėti. Knyga nepatiks tiems, kas dar nepripratę prie Lestato lepūnėliško poreikio būti visų mylimam ir dievinamam. Ji nepatiks ir tiem, kam jau nusibodo ilgi paveikslų aprašymai. Bet jei tarkime labai mylite Lestatą, ir mėgstate plačius architektūros aprašymus, tai knyga gal ir nepasirodys bloga. Tai tikrai labai tradicinė Lestato istorija.

Iš mano pusės: neturiu ką bepridurti, nėra nieko gero, ką galėčiau pasakyti apie šią knygą. Lestatas yra tarpinė grandis tarp Edvardo Kuleno ir Vlado Drakulos. Tai tikrai nėra blogai, bet tai tikrai nėra mano arbatos puodukas. Man nepatinka skaityti apie priežasties neturintį garbinimą, kai senesnis ir rimtesnis vampyrais krykštauja iš laimės galėdamas pabučiuoti Lestato žiedą, o tas per pusę lapo aprašinėja ką šis vilkėjo. 2/5, tikrai negaliu daugiau.

Chloe Neill "Midnight Marked" | Chicagoland Vampires 12

Autorius: Chloe Neill
Pavadinimas: Midnight Marked
Serija: Chicagoland Vampires 12
Žanras: Paranormalu, Vampyrai
Psl.: 361
Įvertinimas: 2/5 | Goodreads

Dvylikta Chicagoland Vampires knyga "Midnight Marked" yra viena iš tų, kur skaičiau du kartus, ir vis tiek atrodo, jog kažką praleidau. Bet, dabar rašant apžvalgą, nepanašu, jog praleidau. Tiesiog tokia jau ji buvo skysta.

Apie Knygą: Kažkas ant Čikagos bando užmesti didžiulį Alcheminį tinklą. Tokie gabaritai pernelyg sunkiai suprantami net tiems, kas Alchemijoje nusimano, ką jau kalbėti apie raganą ir saujelę vampyrų. Iš prie tų simbolių rastų antgamtinių žmonių kūnų aišku tik viena: gero iš šio burto laukti tikrai neverta. Tuo tarpu mobsteris, kuris kišenėje laikė ne vieną vampyrų klano namą vėl pajudėjo. Iš Merit tėvo gavęs ten kažkokią tai nuosavybę, dabar jis taikosi į Sullivan'ą. Ir, deja, jam visai neblogai sekas, mat anas nesupranta, kada jam metamas iššūkis, o kada tik masalas.

Mano Nuomonė: Nėmėgstu kai Alchemija ir Kerai maišomi į vieną katilą. Autorė netgi FMA paminėjo, tad nesuprantu, kaip taip lengvai ranka numojo ir viską suvertė vienon krūvon. Ką ten, jūs man paaiškinkit, kaip galima nieko apie Alchemiją neišmanančiam programeriui sukurti algoritmą, kuris teisingai verčia Alcheminius simbolius, parašytus viso miesto mastu? Čia jau labai rimta fantastika. Nes man dar anglų žodyno teisingai verčiančio paieškot reikėtų. Tada gi, mane jau ima ėst jų apsėdimas su maistu. Buvo juokinga, bet jau per daug. Kaip Joe Tribiani biografiją skaitant: seksas ir maistas, maistas ir seksas, moterys ant duonos. Ir jei viso to gana nebuvo numušt balą, tai pridėkim šitas smulkmenas: blogiukai pabėga, rimčiausi kiečiausi vyrukai viens du ir susemiami, Merit yra tiesiog šventoji, o dabar jau tikrai apturėsim ir magišką vaikelį. Vienintelis tikrai geras dalykas šioj knygoj buvo Merit pripažinimas, jog apsimetinėt, jog peršiesi tikrai nėra juokingas pokštas.

Toks vaizdas, kad jau puodo dugną išgraibė ir pateikė, kaip istoriją. Matyt būtinai reikėjo trylikos knygų. Šiai duodu 2/5, negaliu daugiau.

Chloe Neill "Blood Games" | Chicagoland Vampires 10

Autorius: Chloe Neill
Pavadinimas: Blood Games
Serija: Chicagoland Vampires 10
Žanras: Paranormalu, Vampyrai
Psl.: 350
Įvertinimas: 2/5 | Goodreads

Tjo. Bandau jau taip prasistumt, kad tik greičiau. Liko dar dvi knygos. Bet lengviau pasakyti "beveik baigiau", nei iš tiesų padaryti: juk laukiam išsipildant stebuklingo kūdikio pranašystės. Ir iš to, kaip Merit tvarkingai tampa klusnia, gera, viską atleidžiančia moteriške, kurią jos diedas erzina apsimetinėdamas, jog dabar tai va, pasipirš... Any page now.

Apie Knygą: GP sukrėstas iš pagrindų, mat jų valdymui mestas iššūkis. Ir dar ne bet kas jį metė, o pats GP palikęs Sullivan. O, ir jis gi dar - ne vienintelis. Prasideda vampyrų Bado Žaidynės, laukia testai, išbandymai ir "bus labai baisu", kur paskui pasako, jog jie matė mirštant jų merginą ar vaikiną. Bet juk GP valdyti gali tik pats geriausias, o kad jau Sullivan'ą ėmė šantažuoti, kad pasitrauktų, galima nuspėti, kuris iš jų - pranašiausias. Tuo tarpu kažkoks pamišėlis ritualistiškai žudo žmones ir apkaltinti nužudymais atrodo bando visus iš eilės: vampyrus, raganas, ką nors ten dar.

Mano Nuomonė: Pamirškit visas mano Sullivan'ui išsakytas pagyrias. Ne, jis tik dar vienas blogas berniukas, su tokia baisia praeitim, jog jei papasakotų - pražiltumėt. O tada paaiškėja, jog kažkas su juo kažkiek susijęs kažką nužudė, kad jį pamokytų ir todėl jis toks blogas berniukas. Ritualinės žudynės? Na, jei skaitot šitus mano aprašymus, tai jau turbūt žinot, jog tai tas sub-plot'as, kur be stuburo, įmestas tik, kad būtų ką veikt lapų tarpuose. Vienintelis geras dalykas šioje knygoje buvo tas paskutinis istorijos posūkis, nors irgi toks labai jau su daug lojimo ir mažai kandimo, bet pliusą duosiu.

Čia man buvo didelis "ne, ačiū". Tušti pažadai apie tamsias paslaptis. Buvo labai neįdomu ir tegaliu duoti tik 2/5.

The Harvard Lampoon "Bored of the Rings"

Radau The Harvard Lampoon knygą "Bored of the Rings" (ISBN 0451452615; 149p.; Goodreads) kažkurioj Anglijos naudotų daiktų parduotuvėj. Ilgai nešiojausi su savim, vis galvojau, gal va, neturėsiu su savim skaityklės, norėsiu paskaityt. Poreikis fizinei knygai taip gal du metus ir nekilo, tai spjoviau ir perskaičiau namie. Žinot, parodijas aš mėgstu. Bet čia tai kažkoks mėšlas buvo.

Istorija, kaip galit spėt iš pavadinimo, perpasakoja Žiedų Valdovą. Visas tris knygas tuose pusantro šimto lapų, parodijuojant, nejuokingai ir neskoningai.

Fritui į nagus patenka tas Vienas Žiedas, kuriuo galima valdyti kitus, na, bent jau tuos, kurie nebuvo atšaukti dėl gamybinės klaidos. Kadangi vienam eit ir sunku, ir baisu, teko formuoti Broliją. Ten didvyriai stūmė priekin vienas kitą, kol neliko nepasiūlyto herojaus. Niekas nenorėjo šito nuotykio.

Nežinau, tikrai ne kažką. Knygą jau atidaviau draugei, nes nenoriu jos pasilikt, kad vietą užimtų. Bet mėgstantiems tas tikrai absurdiško humoro komedijas čia turėtų tikti, nes tikrai, humoras yra skonio reikalas. Duodu 2/5, negaliu daugiau.

John Patrick Kennedy - Princess Dracula [1]

Pradėjau skaityti John Patrick Kennedy knygą "Princess Dracula" (Princess Dracula 1; ASIN B01MSQGCR3; 203p.; Goodreads) dar pernai, ir tik vakar naktį šiaip ne taip ją pabaigiau. Labai istorijos stokojanti knyga, su rašytoju, kuris pamiršo, jog parašyti moterį nereiškia bandyti įsijausti į ateivio odą, su dažnu krutų aprašymu.

Ruxandra Dracula yra Valachijos princo Vlado Smeigiko dukra. Ji užaugo vienuolyne, kur ją mokė ir saugojo nuo išorinio pasaulio. Vieną naktį jos tėvas atvyko jos pasiimti ir Ruxandrai beliko melstis, jog jis ištekins ją už gražaus ir gero vyriškio, gal būt vieno iš savo riterių. Bet Drakula ją vedėsi ne namo, o į urvą, kur jau laukė ruošiamas demono iškvietimo ritualas. Desperatiškoje kovoje su Osmanų Imperija Drakula pasiryžo surizikuoti. Jo supratimu, kažkas su tiek valios ir užsispyrimo, kiek turi jis, tikrai sugebės suvaldyti demoną, o demonas bus pririštas prie jo, mat jis jam siūlo savo paties kraują: savo dukrą. Deja, demonas turėjo savų planų...

Ruxandra trokšta kraujo. Kartais jos pačios kūnas ima su ja kovoti, o prieš tokią galią jai nėra nė ko stengtis atsilaikyti. Tamsa joje nori išgyventi, net jei ji trokšta numirti. Bet su Drakulos užsispyrimu, ji pasiryžusi savo apgailėtinos egzistencijos metu - nieko nenuskriausti, paskirti savo gyvenimą dievui, ir galiausia rasti būdą, kaip palikti šį pasaulį. Iki miškuose ją randa dailus ir jaunas medkirtys. Jo rūpestingumas ir gerumas gan lengvai pramuša merginos ledus ir suteikia vilties, jog yra čia dėl ko gyventi.

Per daug darbo knygoje buvo įdėta į poreikį paaiškinti, kodėl herojė turi, tiesiog privalo šią akimirką būti nuoga, o nuogai būti jai reikėjo labai dažnai. Ir gerokai per mažai darbo įdėta į pačią istoriją. Labai didelėje knygos dalyje tiesiog nieko nevyksta. Tad metus pradedu su knyga, kuriai tegaliu duoti 4/10. Tai žinoma dar nereiškia, kad neskaitysiu toliau.

Stephen King - The Gunslinger | Ginklininkas [The Dark Tower 1]

Jau labai seniai pirkau šią knygą, bet ji, kaip gulėjo, taip gulėjo. Dabar gi, kai išleidinėja ten tą serialą, prisiminiau, kad turiu, tad suskubau perskaityti, prieš žiūrint. Bet Stephen King jau ir šiaip nėra mano mėgiamas autorius, tad jo "Ginklininkas" (The Gunslinger; The Dark Tower 1; ISBN 0452284694; 231p.; Goodreads) man taip labai užkliuvo, kad net nežinau, ar noriu žiūrėt tą serialą. Buvo labai neįdomu.

Tai labai lėta istorija apie Ginklininką, paskutinį tokį, medžiojantį vyrą juodais drabužiais per griūvantį pasaulį ir tuščią dykumą. Savo sunkios kelionės metu jis sutinka žmonių, kartais jie jam padeda, kartais jis juos myli, kitais kartais išžudo visą kaimą ir eina tolyn. Jam ramiau užmigti nužudžius jį priėmusį šeimininką, nei laukti vyro juodais drabužiais paspęstų spąstų. Jų jis jau pakankamai matė. Kad ir ta moteris, kuriai jis paliko žodinį kodą, kurio dėka jos iš mirusiųjų prikeltas draugas viską prisimintų ir papasakotų jai apie tai, kas slypi anapus. Tos žinios išvarys ją iš proto, bet ji vis vien pasakys tą žodį. Ne dėl to, kad taip labai nori sužinoti, o tiesiog dėl to, jog žmonės tokie jau yra. Protas, gavęs progą, pats save suėda iš baimės būti suėstam.

Bet vyras juodais drabužiais nėra tikrasis Ginklininko tikslas. Jis tik kliūtis tarp jo ir Tamsiojo Bokšto. Tamsusis bokštas yra pasaulių, laiko, erdvės, galimybių neksusas, jame yra viskas ir nieko, nes jis yra viskas ir niekas. Jis aprėpia visatą, kitą, tas už jas, ir tai, kas yra ten, kur visatos baigiasi, ir net tai, kad slypi toliau. Bet Tamsusis Bokštas stovi ten, toli, už dykumos, kur baigiasi pasaulis, kur nieko nėra, tik demonai ir košmarai. Ir spąstai.

Geriausia įsiminė man tas monotoniškas dūzgimas bandant aprėpti begalybę. Visi jau esate skaitę tokių knygų, o labiausia patiks tiems, kas jų skaitė mažiausiai. Tokia gera filosofija, bet jau ne kartą aš per tokią dykumą ėjau, ir mačiau tokį pasaulį, kur traukinio bėgiai, anot legendos, pastatyti ten dievų. 4/10, negaliu daugiau. Jei kam įdomu, turiu padrožtą anglišką knygą, mesiu ją į sena.lt, kai tik bus laiko.

Stephen Seitz - Sherlock Holmes and the Plague of Dracula | Šerlokas Holmsas ir Drakulos Maras

Taip visai neblogai man tas Spalis gavos su teminėm knygom. Manau, pakankamai pakliuvo atitinkamų. Tuo tarpu ir užbaigti galiu teisingai, su Stephen Seitz knyga "Sherlock Holmes and the Plague of Dracula" (Šerlokas Holmsas ir Drakulos Maras; ISBN 1780921705; 204; Goodreads), nors knyga, tiesą pasakius, nebuvo gera. Skaičiau dėl Drakulos, ką turbūt nesunku atspėti.

Džonatanui Harkeriui dingus Rumunijoje ir Minai palikus vos kelis, kažkokius keistus laiškelius iš savo paskutinių dienų, Mina atskuba pagalbos ieškoti ne pas ką kitą, kaip pas patį Šerloką Holmsą. Ji stropiai papasakoja jam savo istoriją, netgi apie netikėtą paveldėjimą, ir perduoda jam Džonatano laiškus, iš ko Šerlokas tuoj pat nusprendžia: reikia skubėti į Transilvaniją, mat Harkerio jau gali nebebūti gyvųjų tarpe! Čia jis ir daktaras Vatsonas randa mitais apipintą kraštą ir baisybių, kurios net tokius visko mačiusius draugus palieka dvejonėse. Ar tai tik iliuzijos, pokštai, triukai, ar vampyrai iš tiesų egzistuoja?

Vos ištrūkę gyvi jie parsigauna atgal į Angliją vien tam, kad ir čia sutiktų tuos pačius monstrus. Gatvėmis šlaistosi vampyrai! Drakula, negana, kad dirba su Nusikalstamumo Napoleonu, Moriarčiu, užsiima ir savais šetoniškais darbais. Į jo nagus pakliuvo ne tik vargšė Liusė, bet ir paties Vatsono žmona! Ji - išbalusi, be apetito, ir vis mėgina ištrūkti į miškus netoliese, kur be vilkų ir neįžvelgiamo rūko jos laukia ir pats grafas.

Nepatiko man, labai, labai nepatiko. Drakula pasirodė dvejuose epizoduose ir labai jau lengvai pagrasinęs privertė Holmsą ir Vatsoną atsikabinti. Šerlokas numirė gal tris kartus. "Numirė". Ir du trečdaliai knygos buvo apie Vatsono vidinę pusiausvyrą slaugant, arba gedint. 4/10, neturiu už ką duoti daugiau, dovanokit.