Nosferatu, ko tyli?

  Nes sėdžiu Anglijoj ir rankioju knygas. Karšta ir čia, bet gal ne taip. Taip, kai kurių knygų po porą kopijų - lauktuvės. Kitų kas nors šiaip užsiprašė. Likusios, žinoma, mano.

Bram Stoker - Dama su Įkapėmis

 

Šią Bram Stoker knygą „Dama su Įkapėmis“ (The Lair of the White Worm & The Lady of the Shroud; „Metodika“ 2011; ISBN 978-609-444-048-9; 320p.) taip ilgai skaičiau ne šiaip sau. Vargino tas perdėtas idiliškumas, kai sekasi absoliučiai viskas ko tik veikėjas imasi ir dar tokiais mąstais, kokiais net pats Montekristas turbūt nesvajojo. Ne kažin kas, gerb. B. Stokeri, ne kažin.

 

  „Savanaudiškumas – skurdo požymis.“ 77p.

  Ignoruokit anotaciją, mat ji iš piršto laužta. Istorija didžiąja dalimi pasakoja, kaip taurios širdies, bet skurdaus turto vaikinas buvo pats, slapčia aišku, mylimiausias vaikaitis milijonieriaus dėdės. Ir tai toli gražu ne visa laimė, kuri jį patrenkė. Su tuo atėjo ir laivų flotilės, ir lėktuvai, ir visa tauta pilotų, tada dar tas, anas, šitas, trečias... Damos su įkapėmis tiek ten ir reikėjo – sugundyti skaitytoją, kad va, bus demonaitė tokia, kas sukėlė šiokią tokią paspirtį, o tada ji tapo jau kaip ir nebereikalinga. Netikėjau, kad su šia knyga tiek vargsiu.

  O dar ir vertimas toks, kokį aš juodraštiniu vadinu. Ne tą, kad jis blogas, bet vietomis neįsiskaityta į sakinius, todėl kai kas išversta ne visiškai taip, kaip reikėjo. Bet esmės niekur netrikdo. Tad čia didžiausia kaltė krinta ant redaktorių pečių – net nemačius akyse originalo buvo galima viską sutvarkyti taip, kad toks vertimas būtų buvęs idealus paprastumu. Tereikėjo šiek tiek pastangų, prisimint kur ir kada kokia galūnė žodyje turi būti, kaip dėliojami sakiniai, kad jų nereikėtų skaityti du ar net tris kartus iki gūdus miškas praretėja, šen ten ir supaprastinti buvo galima, mat paprastai lietuviai, mes, taip nerašom, o juo labiau – neskaitom iki esam priverčiami. Tokie tad mes šį kartą, pikti ir nusivylę.

  Duosiu knygai 4/10. Balai tenka už vienišą perliuką – paslaptį-intrigėlę, kurią neblogai išlaikė ir beveik smagiai nustebino. Dar ir už tai, kad maždaug iki pusės knygos skaityti norisi, įdomu kas bus toliau, net jei per daug tas sviestu teptas kelias nežavi. Bet paskui jau įkąsti knygai norėjosi.

Anotacija:  Rupertas paveldėjo pasakiškus dėdės turtus. Tačiau yra viena sąlyga. Rupertas turi keliauti į Mėlynųjų kalnų kraštą ir pagyventi Visariono pilyje bent šešis mėnesius. Jaunas aistringas anglas mielai įsikuria nuostabaus grožio pilyje. Paaiškėja, kad tame žemės pakraštyje žmonės nuoširdžiai tiki vaiduokliais ir, žinoma, vampyrais. Rupertui tokios legendos kelia tik juoką, tačiau vieną naktį į jo kambario langą pasibeldžia paslaptinga dama.

  Jauna ir nepaprastai graži moteris yra labai sušalusi, nes vilki tik šlapias įkapes. Rupertais įleidžia netikėtą viešnią ir pasiūlo jai savo lovą. Išaušus rytui gražioji moteris dingsta, bet Rupertas negali išmesti jos iš galvos. Jaunuolis nerimastingai ieško jos, kol galiausiai pamato vėl – negyvą, gulinčią stikliniame karste bažnyčios kriptoje. Ar pajėgs Rupertas atsispirti beprotiškai aistrai ir vampyrės keramas?...

(Netiesa, kad jam juokingi prietarai ir pan., atvirkščiai, jis viską priima rimtai ir nuoširdžiai, netiesa ir kad damulė dingsta. Išeina ji gražiai, jis net ją akimis palydi, po galais.)  

Daiktai, kuriuos radau bibliotekos knygose 9

Sportas su knygomis

Ačiū Sepulture už rūpinimąsi mūsų - Nosferatų sveikata!

Dvylika knygų arba kaip palikti ne pačias geriausias

Išėjau į biblioteką dar net neįdienojus. Vėjuotas ruduo, spalvotas toks visas. Bibliotekon nešiau grąžinti keletą knygų, su ryžtu šį kartą daugiau neimti, nes labai noriu pagaliau perskaityt ir aprašyt tas namuose turimas knygas - kad būtų padori priežastis eit į biblioteką.
  Taigi, sukroviau knygas į vėžimaitį ir nutipenau pažiūrėti knygų. Pasiklausiau, kaip manyčiau dar ne itin sena moteris skundėsi bibliotekininkei, kad senatvė labai trukdo skaityti, nes trukdo AKYS, o ir namo knygas parsinešti sunku. Tada dar pridūrė, kad geriau nevalgyt, negu neskaityt, į ką aš pritariamai tyliai linktelėjau. Bibliotekininkė jai pasiūlė audio-knygų, bet moteris matyt ne visai suprato, kas gi tai per daiktas, tad pasiteisinus "kitą kart" apleido patalpas. O mano žvilgsnį patraukė papildyta "Pasidovanok Sau" lentyna... Joje buvo apie 17-18 knygų lietuvių kalba (ir gal šimtas knygų rusų kalba). Kažkaip nejauku būtų imti visas ar šiaip daug, tad kol bibliotekininkė už savo stalo užsiiminėjo savais reikalais, aš skaičiau anotacijas ir knygas dalinau į dvi krūveles. Kurių tikrai noriu, kurių gal norėčiau ir dar vėliau trečia atmetimo būdu - kurios nebūtinos. Dvylika knygų prašyte prašėsi paimamos, juoba, kad tarp jų ir Dostojevskio "Baltųjų naktų" senas senas leidimas, labai gražiai iliustruotas. O dar Eridano knyga, kelios Drąsiųjų kelių knygos. Ir visgi, dvylika knygų... Kartą, kai nešiausi apie 8 ar pora daugiau, dvi nuslydo ir nukrito, tad mąsčiau, kaip čia oriau su jomis išeiti, kai vidun užėjo jauna panelė prašyti "ko nors apie Prancūzų Revoliuciją" ir ištempė bibliotekininkę iš jos vietos. Nieko nelaukiau, knygas į rankas ir lauk.
  Tad iš bibliotekos nieko nesiskolinau, bet parėjau su dideliu rugsėjo mėnesio grobiu. Tikiuos šį mėnesį paskutinis, nes sugebėjau nieko neimti net per išpardavimus, stengiuosi saugoti tuos paskutinius vietos centimetrus, iki kol kas nors naujų lentynų pasiūlys arba persikraustysiu kur nors.
  Šitaip atrodo lentyna knygų, kurias norėčiau parduoti:

O blogiausia, kad čia jos ne visos... Matot tas lenteles iš šonų? Viršutinė lentyna sulūžo...
  O čia šiandienos grobis: