Dmitry Glukhovsky - Metro 2034 [2]

  Ši Dmitry Glukhovsky knyga, "Metro 2034" ("Novelita" 2012; ISBN 978-609-95436-2-8; ) tokio gilaus įspūdžio gal ir nepaliko, bet vieną dalyką patvirtino - tai tos knygos, kurias perskaičius neįmanoma iš kart griebt kažko kito. Reikia bent dienos, kad viskas susigulėtų ir sugebėtum paleisti istoriją ir jos veikėjus.
  Istorija tęsiasi ir šį kart ji sukasi apie medžioklį Hanterį, kuris praeitoje knygoje vadintas Chanteriu. Ėmėsi kiti verst, daug geriau išversta, bet daug versta dalykų, kurių mano supratimu arba nereikėjo versti, arba nereikėjo aiškinti tiksliai nežinant ar paaiškinimas teisingas. Ne per daug, tad apie tai užsičiaupiu. Dėl to ką padarė prieš metus, prieš ką pakėlė ranką praeitoje knygoje, ne tik Hanteris bet ir Artiomas šiek tiek pamišo ir tik vienas iš jų sugebėjo sugrįžti į "priežasties gyventi" vėžias. Nors turbūt abu tebesiekia kokio nors atleidimo sielai.
  Metro vis dar kupinas pabaisų, mutantų ir blogiausia - ligų proveržių. Kaip kovoti su maru, kuris kartą jau nusinešė per porą tūkstančių Metro gyventojų? Vaistai? Neegzistuoja arba yra nežinomi. Tėra tik viena visa apvalanti priemonė - ugnis. Bet koks žmogus, koks tamsusis herojus sugebės pasmerkti dvi ar net tris stotis mirčiai, tam, kad išgyventu likusieji?
  Šį kartą istorija bandė virsti epu, o epai neapsieina be didingos ir tragiškos meilės istorijos. Tam reikia dviejų absoliučiai skirtingų padarų. Tarkim - viskam abejingos žudymo mašinos, bene grįžusios tiesiai iš pragaro, ir naivios būtybės, kuri tiki atleidimo ir stebuklo galia. Atrodo net iki pusės knygos mane vertė dantim griežt Sašos, tos naiviosios septyniolikametės būtybės (o Hanteriui beje kiek? Keturiasdešimt?)  pakvaišusi meilė, mat rėmėsi ji tokiais pasisakymais kaip: "Jis norėjo, kad dukra užaugusi būtų ne gebenė, o laivų statybai tinkama pušis, bet pamiršo, jog tai prieštarauja moters prigimčiai."... Ir vis vien turėdavau sau iš nagų plėšt skaityklę, mat priežastis skaityti sekė priežastį. Tai čia žiūrėk, senio Homero filosofija, neįdomu man, Artiomas įdomiau prisigalvodavo, negi pabaigsiu po jo? O, o štai Hanteris veikia, dar šitą paskaitysiu. Ak, skyrius baigėsi, negi paliksiu naują net nepradėtą... Galiausiai vėl dvidešimt lapų šiandien teturėjau.
  Nepaisant visko, knyga kupina įtampos, įdomybių ir taip toliau. Tai ne ta 2033-ųjų knyga, kur nieko nėra tikro, tik juoda tamsa. Čia gi - viskas realu, tik Mirtis - abejotina. Ir nors iki trečdalio knygos sau sakiau, kad neturiu už ką šios knygos dėt prie mėgiamiausių, bet kai šiandien užverčiau paskutinius lapus, ir išgirdau ausyse tvinkčiojant pulsą, kai epilogą antrą kart griebiausi skaityt, kad tik įsitikinčiau, jog viskas buvo taip, ir ne kitaip, tapo aišku, kad prie mėgiamiausių ji keliaus. 10-10.

Pirmoji Dalis: Metro 2033

Žudo šios nelemtos knygos, tęsinys dar galai žino kur, o man norisi daugiau turbūt labiau mesti rūkyti bandančiam, praleidusiam pusdienį be nikotino... 

Fitzgerald Francis Scott - Didysis Gatsbis

  Fitzgerald Francis Scott knyga „Didysis Gatsbis“ (The Great Gatsby; „Feedbooks“ 1925; 132p.) mano lentynoje kristų į kategoriją tų, kurias norėčiau skaityti šiltą karštos vasaros naktį, kai per karšta užmigti, o ir oras vis žadina tuo spektru kvapų ir garsų, kurie būdingi tik vasaros naktims. Tai būtent ta knyga į kurią pasinėrus galima kažką išgyventi, kažką kas su visam palieka atmintyj ir vis iškyla į paviršių, su nostalgijos prieskoniais kurie man visada trenkia vasara.

  „There are only the pursued, the pursuing, the busy and the tired.“

  Istorijos pasakotojas – trisdešimtmetis Nikas, palieka namus nusprendęs ką nors iš savo gyvenimo nulipdyti. Mažyčiai likimo vingiai įtaiso jį gyvenimui kitapus gatvės nuo paslaptingojo vyruko Gatsbio. Savaitgaliais ten šurmulys, muzika ir minios žmonių. Vieni – pakviesti. Kiti – ėję ir užėję pro šalį. Ei, bet kas gi tas Gatsbis? Nikas irgi ima lankytis tuose vakarėliuose, paskatintas naujų ir senų draugų, mat ten – visi žinojo Gatsbio vardą. Bet kas jis toks? Sako, kad jis toks dosnus, mat atgailauja praeityj nužudęs žmogų. Todėl nekviestas svečias – neišvaromas, o pakviečiamas šampano, kokteilio, šokio. Dar sakoma, kad jis mokėsi Oksforde. Ne. Gatsbis – neegzistuoja. Tokio vyro iš viso nėra.

Mano skaityta versija

  Istorijos herojai idealiai subalansuoti. Kiekvienas turi tragišką istoriją ir nuo to, kokiame luome stovi priklauso tai, kaip jie su ta istorija tvarkosi. Tarkim, turtingas ir galingas Tomas – baisisi, kad nyksta baltieji. Baisu ką tie juodaodžiai ir rudaodžiai daro, bando užkariauti jo – baltaodžio – pasaulį! Ponia Vilson tuo tarpu atrodo kažkuo nusivylusi. Gal savo bestuburiu vyru, o gal savo vidiniu supuvimu, kas ten supaisys. Jos padėtis jai neleidžia pripažinti jokios tiesos. Bet visi jie, visi kartu būryj tėra pagrindas viršūnei, viesulo akiai kuri tyli ir nematoma pamažėle stumdo juos iš vėjas šiaudus. Visus juos vienaip ar kitaip apjungia Gatsbis.

  Dažnai tokios trumpos istorijos pasirodo esančios pačios įtakingiausios. Ir šioji, apie mirtį vardan netikrų svajonių, apie tobulybės siekį, bei žmonių kurie pratę visada gauti tai ką nori nesugebėjimą pamatyti ką trypia po kojomis, mane sužavėjo tiek, kad nors skaičiau e-formatu, ketinu susirasti kur šią knygą nusipirkti. Duodu 10-10 ir dedu prie mėgiamiausių. 

Nook Glowlight

  Nook Glowlight yra viena tų šaunių ir pagaliau šviečiančių e-knygų skaityklių. Tinkama skaityti lovoje, su reguliuojamu šviesos ryškumu, tolygiai apšviečiančiu visą ekraną. Touch-screen leidžia lengvai vartyti knygos lapus ir tiesiog džiaugtis knyga. Tekstą beabejo galima didintis ir mažintis, ekranas šviesos neatspindi, o kažkokia ten pearl-technologija daro tekstą gražų ir aštrų, su tais keliolika pilkų atspalvių (ne penkiasdešimt, visgi!).
  Turit kelis šimtus knygų? Ne bėda. Kada panorėjus galima įsijungti klaviatūrą, įrašyti pavadinimą ir štai - knyga kurios ieškojom.
Nook palaiko šiuos formatus: ePub, PDF, grafikos: JPG, GIF, PNG ir BMP; 
  Šis Nook parkeliavo tiesiai iš Amerikos, kur kai kas paskubėjo pirkti nesusikalbėjęs su pirkėju, todėl ją, visai naują atiduodam atrodo pigiau nei kitur Lietuvoje.

Kaina: 400lt

Kontaktai: xeoghazan@gmail.com

Parduota Indrei :} 

J.K. Rowling - Fantastic Beasts and Where to Find Them

Susigundžiau prisiminti gerus Hario Poterio laikus ir suskaičiau galiausiai kitą J.K. Rowling darbelį ta pačia tema – „Fantastic Beasts and where to find them“ („Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“; „Comic Relief“ 2001; ISBN 0-7475-5466-8; 42p.), anglišką e-versiją kompiuterio ekrane. Nelengva buvo, bet labai verta.

  Knyga išleista kaip „kopija priklausanti Hariui Poteriui ir Ronui Vyzliui, mat jo kopija nuo pernaudojimo subyrėjo“, kas reiškia, kad vaikinų pripeckiojimai taip ir liko puslapiuose, kaip juokingi piešinukai ir dar juokingesnės pastabos. Viena mano mėgiamiaus yra 7psl pagal knygą (pagal e-lapus buvo kur kas toliau, nei 7psl., rods net 29psl.) kur po Chimeros aprašymo vienas jų (greičiausia mūsų raudonplaukis burtininkas) prirašė (ranka) pastabą iš kart po žodžiais, jog Chimerų kiaušiniai negali būti mainomi ar parduodami (dėl žvėries aukščiausio lygio pavojingumo laipsnio), kad tokiu atveju Hagridas matyt vieną greitu laiku įsitaisys (mat draudžiami ir drakonų kiaušiniai, bei juo labiau akromantulai, kurie berniukus gainiojosi antroje knygoje / antrame filme / antrame žaidime). Tokių juokingų mažmožių daug, ir ne vien iš šitų dviejų pusės. Rowling humoro jausmo nestokoja, tad ir pats „autorius“, tas gerb. ponas Newt Scamander vis ką nors mums, žiobarams, juokingo leptelėdavo, tarkim paminėjus elektrą, tuoj pat išnašose nurodoma kur ieškoti paaiškinimų kas po galais ta elektra iš vis yra. Žinoma, kad jau knyga skirta ir žiobarų naudojimui – su informacija nepersistengta. Paminėjus, kad drakono ragai – ypač naudingi magijoje – tuo ir baigiama, kur ir kaip juos naudoti mums matyt neverta žinoti (beje, paaiškinta ir kodėl mes nematom ir nerandam šių magiškų žvėrių), tačiau nepagailėta išvardinti ir trumpai aprašyti visas drakonų veisles. Nemažai gyvūnų atpažins ne tik filmų gerbėjai, bet ir žaidimus žaidę nuo pat pirmojo.

  Taip tad, imant trumpai drūtai, ši magizoologijos enciklopedija buvo tiek smagi skaityti, kad per daug nė nenuvargau, kai teko spoksot į kompiuterio ekraną. Duosiu švarų 10/10, mat tikrai nėr už ką atimt nei balo.