Niekad neatspėsit kuri iš šių Švedų „1001 nakties“ analogų giriose man patiko labiausia. Ne, ne „Piemenukas ir Elfų Karalius“ (Švedų Pasakos: Almqvist & Wiksel Forlag; „Vyturys“ 1988m; 254p.), nors būtent dėl jos ėmiau šią knygą. Ogi „Karalaitis Slibinas”! Valio drakonams.
Dauguma pasakų pirmojoje pusėje –
beveik ištisai vienodos. Visur našlaičiai, karalaičiai, jei snukelis bjaurus,
tai ir charakteris bjaurus, jei tik gražus vaikas, na tai jį visi ir
skriaudžia, bet jis karalium tampa, net jei mano supratimu irgi bjauroką charakterį
turi. Kaip ir su jau minėtom „Arabian Nights“ (1001 naktis), čia irgi galima
būtų pusę išimti ir nieko neprarasti. Bet kaip yra, taip gerai, mat kažkur nuo
pasakos pavadinimu „Kūtvėla“ viskas kiek pasikeičia. Staiga bjauri pamotės
dukra tampa gražuolės įdukros sąjungininke ir savo motiną nužudyti padeda dėl
svetimos laimės. Jaunėlis sūnus kažkaip iš vis dingsta iš pasakos, kai grįžta
vos keliomis minutėmis vyresnis dvynys, atrodo nei tam rūpėjo sostą užimt, mat
jo daugiau net nebepamini. Karalaitės staiga nebe tokios idealios ir vis daro
viską ne taip, kaip prašytos. O galų gale, Pelenėje princas, kai jo mylimoji
sprunka trečią kart – ištepa slenkstį derva, kad ši net kurpaitę pametė. Na o
kur dar pamotė, kuri apipjaustė savo dukrai koją, kad tik į tą kurpę tilptų.
Rimtai, nežinojau ar juoktis ar baisėtis. Visgi juokiausi, mat labai jau
absurdiška buvo, ne pasakos „esme“, bet šiaip, tokia lyg „realybės esme“. T.y.
jei taip būtų iš tikrųjų, tai per žinias žiūrėčiau ir irgi juokčiaus, kokie tie
žmonės...
Bendram žinių bagažui paskaityti
verta, bet aš nuobodžiavau ir galiausiai įsigudrinau tas pasakoms būdingas
dalis, kur veiksmas kartojamas tris kartus, pakeičiant tik apdarą (paprastai iš
sidabrinio į auksinį, tada iš auksinio į deimantinį). Tad duosiu 4/10, tegul
bus taip. Ne mano puodelis arbatos.
