K.J. Charles "The Secret Casebook of Simon Feximal"

Pagaliau vėl gavau progą pasilepint su K.J. Charles knygomis. Šį kartą skaičiau tokią, kaip ir priešistorę, "The Secret Casebook of Simon Feximal" (ASIN B06XVF3GW8; 232p.; Goodreads). Labai šerlokiška knyga, tik bylos - visos paranormalios, o klientai - neramios nužudytųjų sielos. Buvo labai įdomu.

Robert Caldwell dirbo žurnalistu ir su Simon Feximal susidūrė tik dėka paveldėtos, griūvančios pilaitės, kur siautė jo apjuodinto giminaičio dvasia. Daug galima iškęsti. Ir užsitrenkiančias duris. Ir dejones kažkur už jų. Bet, kai jau ėmė kraujuoti sienos, Robertas suskubo ieškoti pagalbos. Ta pagalba apsireiškė Simon Feximal pavidalu. Jis gan greit sumetė, kas vyksta ir pamėgino išprašyti Robertą, iki susitvarkys. Jam atsisakius, beliko brėžti apskritimą ir prisaikdinti šį nenumatytą kolegą iš jo nė piršto nekišti. Saimonas ėmėsi darbo, ant jo odos ėmė rastis keisti ženklai, lyg judančios tatuiruotės, o dvasia visai pašėlo. Ir, žinoma, Robertas sugadino apskritimą.

Taip ir prasidėjo jų nuotykiai. Byla po bylos Robertas aprašinėjo Saimono nuotykius, bei pratinosi prie naujo gyvenimo: žinios apie Pasaulį po Pasauliu nėra toks jau lengvas bagažas. Tik tiek, kad idilė niekad nevertė nuobodžiauti. Čia, žiūrėk, Slaptoji Anglijos Tarnyba imasi juos terorizuoti, ten jau Saimono įtėvis ieško, kaip vėl pakenkti, o dar ir karo grėsmė jau prie pat durų.

Jei mėgstat paranormalius nuotykius ir neesat homofobiškai nusiteikę (jei esat, tai ką iš vis čia veikiat?), tai čia labai gera knyga. Ir Mycroft'as buvo! Žodžiu, iš manęs 5/5, o dabar prie Green Men!

John Burdett "Bankoko Šmėklos" | Sonchai Jitpleecheep 3

Taip tad. Pirma John Burdett Sonchai Jitpleecheep knyga man labai patiko. Antroji tiek pat labai nepatiko. Tai trečią, "Bankoko Šmėklos" (Bangkok Haunts; Sonchai Jitpleecheep 3; ISBN 0307263185; 305p.; Goodreads) ėmiau atsargiai. Maniau dabar viskas stabilizuosis, knyga virs šeimyniniu detektyvu Azijoje. Laimei, kol kas taip nenutiko.

Sončajui į rankas patenka snuff filmas. Tai toks pornografinis įrašas, kuriame vienas iš dalyvių yra iš tiesų nužudomas. Juodojoje rinkoje toks filmas kainuotų baisius pinigus. Gal ir būtų šiek tiek keista, jog kažkas jį atsiuntė Sončajui, t.y. policininkui, net jei jie visi laikomi korumpuotais, tad greičiausia - matančiais naudos tokioje video juostoje. Bet tą keistumą nustelbia kiti faktoriai. Tokie, kaip tas faktas, jog Sončajus pažinojo auką ir buvo ją be galo įsimylėjęs. Filme ji dėvi pigų jo jai dovanotą žiedą, tarsi būtų tikėjusis, jog Sončajus šią juostą pažiūrės. Ir ji tikrai žinojo, jog tuoj mirs. Netgi skatino žudiką, kuris atrodo dvejojo ir nenorėjo jos žudyti. Kam gi viso to reikėjo, kodėl tokia stipri moteris siekė tokios nedėkingos mirties? Nors ir dvejodamas, Sončajus mano, jog mirusioji iš to turėjo kažin kokios naudos.

Ir iš tiesų, už filmo stovi visa gauja nesveikų, bet turtingų žmonių, kurių vardų greičiausia niekas nežino. Sončajui bandant atkapstyti bent menkiausią siūlo galą, aplink jį ima mirti kiekvienas bent šiek tiek įsivėlęs asmuo. Atrodo, peilis randa gerklę, net ir visiškai uždarame kambaryje, į kurį vienintelį įėjimą saugojo jis pats.

Viskas ėmė darytis įdomiausia jau į pabaigą. Nemanau, jog man tekę skaityti paranormalius detektyvus, tad kas kart gaunu nustebti, jog už nusikaltimus gali būti atsakingi netgi ne žmonės. Tik, norėčiau daugiau informacijos. O kol kas knygai duodu 4 / 5, nes buvo tikrai labai neblogai.

Chloe Neill "Hard Bitten" | Chicagoland Vampires 4

Kartais prie serijų tiesiog priprantu, tad tęsiu jas, net jei nelabai patinka. Taip yra ir su Chloe Neill serija Chicagoland Vampires. Bet, laimei, ketvirta knyga "Hard Bitten" (Chicagoland Vampires 4; ISBN 04512333328; 350p.; Goodreads) labai įdomiai baigėsi, tad gali būti visai smagu tęsti.

Cardogan namuose tvyro vis kylanti įtampa. Už lango - nuolatiniai žmonių protestai. Jiems nusibodo pavojingi kaimynai ir jie nori, kad šie antgamtiniai padarai grįžtu iš kur atėję - pragaran. Po itin brutalių reivų dingo kelios merginos. Sklando gandas apie naują narkotiką. Ir, be viso to, kad ir kas stovi už visų šių išpuolių, nuoširdžiai stengiasi apjuodinti būtent Cardogan klaną. Sullivan spaudžiamas iš dviejų pusių: miesto mero ir vampyrų kažko ten tokio aukštose pareigose. Didžiausia bėda žinoma nėra pats spaudimas, bet jų įsakymų prieštaravimai. Meras nori, kad Sullivan pagaliau sutvarkytų šį reikalą, mat visi siūlo galai veda į Cardogan namus. Vampyrų viršilos nori, kad jis liautųsi kištis, kur kištis jam, kaip Cardogan namo galvai - nepridera. Tad, savas kailis ar klano garbė?

Merit, tuo tarpu, rado būdą, kaip apeiti abiejų šalių įsakymus. Galų gale, juk nurodymai buvo skirti jos bosui, o ne jai. Tad ko Sullivan nežino, dėl to Sullivan ir negali būti kaltas, ar ne? Ji imasi sekti reivų išgyvenusiųjų pėdsakais. Deja, kuo daugiau ji atkapsto, tuo labiau griūva jos pačios supratimas apie savo gyvenimą. Ne visos jai pasakotos istorijos yra tiesa, kaip tarkime ir toji apie jos pavertimą vampyre.

Žodžiu, knygos gale ten toks posūkis, kad man net linksmiau pasidarė. Nes jau tikrai darėsi nuobodu. Ir skaitant mano aprašymus, net ir šį, turbūt nekyla noras paskaityti, ar ne? Tai kol kas ir nerekomenduoju, rimtai. Šiai duodu 3/5, dar bent vieną tikrai paskaitysiu. O liko tai dar gal dešimt... Palyginus tai Sukės Stekhaus knygos buvo tikras auksas. Daug knygų, plonos, greit skaitėsi, linksmos net.

Victoria Dalpe - Parasite Life | Kraugėrio Gyvenimas

Gavau Victoria Dalpe knygą "Parasite Life" (Kraugėrio Gyvenimas; ISBN 1771483970; 260p.; Goodreads) iš leidėjų, ar gal net pačios autorės, nebepamenu. Sunkiai ji man skaitėsi, tad ilgai užtrukau. Tiesiog, tuo metu nieko svarbaus paskaityti neturėjau, o aprašymas žadėjo vampyrus, tai sumečiau, negali gi būti labai blogai, ar ne? Dabar gi nežinau ar autorė - genijus, ar gal ne visai.

Džeinė gyvena baisiame sename name, su savo mirštančia motina. Ji - asociali, bet ne dėl savo pačios norų. Ji - vampyrė, net jei didžiumą savo gyvenimo to nežinojo. Natūralu, jog jos instinktyviai nekenčia ir vengia. Net jos pačios motina, su tiek nedaug jai likusių jėgų, nėra nusiteikusi bendrauti. Tad šitaip, nemylima, nekenčiama ir be jokių draugų, Džeinė bando išgyventi iki pagaliau galės kur nors išvykti. Kur nors. Bet kur. Tik, štai, vieną dieną į jos mokyklą įžengia naujokė, Sabrina. Ji - gotė ir mėgsta visokius gotiškus dalykus, tad ilgai neužtrunka, iki apsilanko ir Džeinės šiurpiame name. Sabrina yra vienintelis žmogus, kuriam oda neina pagaugais šalia Džeinės, o Džeinei be galo reikia artumo. To pasekoje, Sabrina nugirdoma ir prieš jos pačios valią, įsitempiama į lovą, kur Džeinė ją dar ir intensyviai apkandžioja. Jei dar nesupratote, tai Džeinės motina miršta būtent nuo Džeinės proto aptemimo epizodų, kai ji per miegus ateina į jos kambarį ir geria paskutinius motinos syvus.

Sabrina, dėl savo geros širdies, kvailumo ir vampyrės Džeinės įtakos, atleidžia jai ir su entuziazmu imasi kvesto: surask Džeinės tikrą tėvą, Hugą Makgaretą, iš kurio šioji ir gavo vampyrizmo dovaną (vampyru galima tik gimti). Džeinė tikisi, jog jis gal būt žinos apie kokį nors vaistą, ar kraujo pakaitalą. Ar bent jau išmokys ją, kaip valdytis. Ir iš tiesų, Hugas, kuris norėjo, kad Džeinės motina pasidarytų abortą, turi sočiai pamokų savo pasimetusiai dukrelei. Ne mažiausia iš jų yra apie tai, kaip jie veikia žmones ir kaip lengva išnaudoti tuos, kurie jų nebijo. Tokius, kaip Sabrina.

Džeinė yra šlykštus mažas monstras. Knygoje ji vis pabrėžia, kaip ji nėra tokia savanaudė, kaip jos tėvas, kuris nuolatos tik ima. Kaip ji turi ir motinos savybių, tos pačios, kuri visada tik duoda. Tuo tarpu pati nedaro nieko, tik joja ant Sabrinos kupros. Draugė kuri vairuoja ir gali pasiimti mamos mašiną. Draugė, kuri turi draugų mieste, kuriame gyvena jos tėvas. Draugė, kuri gali ten nuvežti, rasti kur apsistoti, ir ei, dar ir pamaitinti Džeinę iš savo venų. Atsidėkos jai, Džeinė, žinoma seksu, leisdama Sabrinai manyti, jog ji pati to nori. Pati save ji apibūdina, kaip viliokę (seducer), kai tėra tik prievartautoja. O knygos gale pateikia paskutinį perliuką, su "aš pati save išgelbėjau", visa tai guldant į patalus kūną žmogaus, kuris ją išgelbėjo. Žodžiu, iš manęs daug pykčio. Bet tada pasėdėjau ir pagalvojau. Ar nebūtų ir ten koks nors Drakula, jei Stokerio knyga būtų buvusi parašyta iš jo perspektyvos, pasakojęs mums, koks jis geras ir dosnus? Žodžiu, viską apmąsčiau ir supratau, jog nė nežinau ką manyti. Labai klasiškas vampyro pateikimas. Toks klasiškas, kad mes prie jo jau nebepratę, nes gaunam visokius šaunuolius ir gražuoles, kuriem širdis plyšta gerti kraują. Tad, su viltim, jog autorė visgi - geniali, o ne tiesiog nuprotėjus, duodu 3/5.