LGBTQIAP+ | Transfobija ir J.K. Rowling | kiti esė minėti dalykai [3]

Pabaigai noriu aptarti dar kelis J.K. Rowling esė pateiktus teiginius, kuriais ji bandė pateisinti savo ir kitų asmenų transfobiją ir diskriminaciją prieš translytes moteris.

Pirma dalis | Antra dalis | Nuoroda į esę

"Trans aktyvistų argumentuoja, kad jeigu lyties disforiją jaučiantiems paaugliams nebus leista lyties keisti yra tas - jie nusižudys. Straipsnyje, kuriame psichiatras Marcus Evans paaiškina, kodėl atsistatydino iš Tavistock (NHS lyties klinikos Anglijoje), jis taip pat teigia, kad teiginys jog vaikai nusižudys, jei jiems nebus leista pakeisti lyties nesutampa "pakankamai su jokia tvirtais duomenimis ar tyrimais šioje srityje. Teiginys neatitinka ir atvejų, su kuriais susidūriau dešimtmečius dirbdamas psichoterapeutu."

Autorė, remdamasi diskredituotu psichiatru, beda į translyčių asmenų aktyvistų teiginį, jog dažnas lyties disforiją jaučiantis paauglys – yra savižudybės rizikoje. Tai yra absoliuti tiesa. Tarp žmonių, kurie negali tikėtis pagalbos su lyties disforija – savižudybės rizika yra kur kas didesnė, nei tarp asmenų, kurie bent jau gali viltis pakeisti savo fizinę lytį ateityje. Tai įrodyta ne vieno tyrimo, tačiau autorė renkasi cituoti tą vieną, kuris pasisakė prieš.

"Translyčių vaikinų rašiniai atskleidžia itin jautrias ir protingas sielas, žmones. Kuo daugiau skaičiau apie jų patirtą lyties disforiją, su įžvalgomis apie nerimą, disociaciją, valgymo sutrikimus, savęs žalojimą ir neapykantą sau, tuo labiau kamavo mintis, kad jei būčiau gimusi 30 metų vėliau, aš turbūt irgi būčiau norėjusi pasikeisti lytį. Pagunda pabėgti nuo moterystės būtų buvusi didžiulė. Būdama paauglė kentėjau labai stiprų OCD (OKS - Obsesinis Kompulsinis Sutrikimas). Jeigu būčiau radusi bendruomenę ir atjautą internete, kokios neradau savo aplinkoje, manau mane būtų buvę lengva įtikinti tapti sūnumi, kurio mano tėvas atvirai norėjo labiau."

Toliau autorė teigia, kad pasiklausiusi translyčių vyrų, ji susimąstė ar pati nebūtų susigundžiusi pabėgti nuo savo moteriškumo ir tapti sūnumi, kurio jos tėvas atvirai norėjo. Ji mano, kad atsižvelgiant į bėdas, su kuriomis tada bandė tvarkytis, ją būtų buvę galima „įkalbėti“ pasikeisti lytį. Nebežinau, kiek kartų tai jau sakiau, bet tai, disforija, lyties keitimas – tikrai nėra pasirinkimas. Jos žodžiai tik patvirtina poreikį apie tai, apie lytį, kokia ji bebūtų - mokytis, o ne slėpti viską, tarsi translytiškumas būtų užkrečiama liga.

Kad tą lytį pasikeisti mums būtų leista – dažnai tenka kovoti ne vienerius metus, nagais ir ragais, po atidžiu psichologų, o dažnai ir psichiatrų, ne visada po vieną, kartais ir ištisomis komandomis, padidinamuoju stiklu. Ir tai TIK proceso pradžia. Visos operacijos – baisios. Šios – ne išimtis. Komplikacijos mane ir dabar gąsdina. Bet, paklausęs tų vyrų ir moterų, kurie visa tai ištvėrė, pamatęs jų plačias šypsenas ir tą absoliučiai kailyje nebetelpantį džiaugsmą – aš suprantu. Tad Rowling turiu tik vieną patarimą, ne originalų, bet vis tiek vertą išsakyti: gal ji turėtų paskaityti knygas apie tokį berniuką, kuris gimė kitoks, užaugo dėl to engiamas, atvyko į pasaulį, kur visi kiti tokie, kaip jis - engė kitus, dėl jų gimimo sąlygų, kurių jie patys niekaip negalėjo įtakoti, prieš kuriuos tada jis kovojo ir laimėjo. Kaip manot? 

Po šiuo teiginiu JKR cituoja Simone de Beauvoir: „Visiškai natūralu, kad ateities moteris jausis pasipiktinusi matydama savo lyčiai primestus apribojimus. Tikrasis klausimas nėra, kodėl gi ji turėtų juos atmesti, problema slypi klausime, kodėl gi ji juos priima.“

Keista, kaip autorė praleido Simone de Beauvoir citatą tolėliau: „Moterimi ne gimstama, moterimi tampama.“

"Man pasisekė, radau savo kitoniškumą ir ambivalentiškumą, kaip moteris, man parodytą kitų moterų autorių ir muzikančių, kurios patikino mane, jog nepaisant to, ką į žmones moterų kūnais mėto seksistinis pasaulis, visiškai normalu viduje nesijausti rožinei, su raukinukais ir nuolankiai. Visiškai normalu jaustis sutrikusiai, tamsiai, seksualiai ar belyčiai, nežinoti kas ar kuo esi.

Noriu labai aiškiai pabrėžti: suprantu, kad lyties keitimas kai kuriems lyties disforiją jaučiantiems žmonėms bus tinkama išeitis, bet taip pat žinau, jog platūs tyrimai nuolat parodydavo, kad tarp 60-90% lyties disforiją jaučiančių paauglių - iš jos išauga."

Autorė teigia suprantanti, kad lyties keitimas tikrai bus tinkamas sprendimas kai kuriems disforiją patiriantiems asmenims, bet prideda, jog susipažino su plačiais tyrimais, kurie rodo, jog apie 60-90% paauglių iš disforjos tiesiog išauga. Šie jos minimi tyrimai mokslo laikomi mito tyrimu ir yra apipinti tokiais nemoksliniais dalykais, kaip etikos stoka ar skylėmis metodologijoje. Taip pat, tyrimas tyrė vaikus iki lyties brendimo, ne paauglius ir parodė, jog vaikai, kurių lyties disforija užsitęsia iki ankstyvos paauglystės, brendimo – iš jos išauga labai retais atvejais ir yra beveik garantuotai – su visam.

Dar gi, vaikams tikrai niekur, absoliučiai niekur nėra leidžiama keisti lyties. Visas lyties keitimo procesas, kuris leidžiamas yra socialinis (vardas, kreipiniai, drabužiai). Labai retais atvejais vaikams duodama hormonų blokatorių. Juos gauna ir lyties disforijos neturintys vaikai, kai paauglystė, brendimas, prasideda per anksti. Viskas ką šie blokatoriai daro tai pristabdo hormonų gamybą ir vos tik vaikui vaistai nebeduodami – jie įžengia į paauglystę ir brendimą, be absoliučiai jokių komplikacijų ar pasėkmių. Vienintelė su šiuo vaistu iškilusi problema atsirado tada, kai juos pasiūlė duoti translyčiams vaikams. Panašiai kaip ir su lytį patvirtinančiomis plastinėmis operacijomis, kurių daugiausia atliekama ne translyčiams asmenims: krūtinė, klubai, žandikaulis, lūpos... Jums tereikia turėti pinigų ir išreikšti norą. O problemos ir susimąstymas ką leisti, ko ne, atsiranda tik tada, kai to prireikia translyčiam asmeniui.

"Su translyčiais asmenimis kalbėjau: be kelių jaunesnių asmenų, kurie buvo nuostabūs, turiu draugę, kuri pati identifikuojasi, kaip transeksuali moteris, ji yra už mane vyresnė ir tiesiog žavinga. Nors ji atvira apie savo praeitį, kai buvo homoseksualus vyras, niekad negalėjau jos matyti kitaip, kaip moters ir tikiu (bei labai viliuosi), kad ji savo lyties keitimu yra visiškai patenkinta. Tačiau būdama vyresnė, norėdama pasikeisti lytį ji turėjo pereiti ilgą ir griežtą vertinimo procesą, psichoterapiją ir transformaciją palaipsniui. Dabartinis trans aktyvizmo sprogimas bando pašalinti beveik visas griežtas sistemas, kurias kandidatai į lyties keitimą ankščiau privalėjo pereiti. Dabar gi, vyras kuris nė neketina vartoti hormonų ar darytis operacijų gali gauti Lyties Pripažinimo Sertifikatą ir įstatymo akyse būti moterimi. Nedaugelis apie tai žino."

JKR pamini savo translytę draugę ir pripažįsta, jog mato ją tik kaip moterį, bet jaučia nerimą, kad translyčių aktyvistai palengvins visą lyties keitimo procesą ir teigia, kad dabar vyras, kuris nė neketina vartoti hormonų, ar keisti lyties – gali gauti lyties atpažinimo sertifikatą, kurio dėka būtų legaliai laikomas moterimi. Čia pirmiausia noriu autorės paklausti, kodėl ši translytė moteris yra moteris, o visos kitos – vyrai suknelėse? O tada norėčiau pridurti, kad užpuolikas, prievartautojas, bet koks nusikaltėlis – tikrai neišvengs bausmės už savo veiksmus vien dėl lyties, tos ant popieriaus, ar fizinės. Dar negirdėjau jokio atvejo, kur prievartautojas būtų paleistas, nes ėmė teigti, kad yra moteris. Bet girdėjau ne vieną, kur prievartautojas vyras buvo paleistas, nes... Na, tiesiog.

„Trans“ tėra būdvardis. Kaip aukštas, žemas, rudas, šviesiaplaukis, Prancūzas. Kaip ir minėjau praeitame įraše, ankščiau į moterims skirtas patalpas neįleisdavo juodaodžių. Dabar gi suprantame, kaip tai neteisinga. Laimė ta, kad nepaisant Rowling pareiškimų, didelė dauguma asmenų supranta, jog išskirti translytes moteris – irgi yra neteisinga.

Taip pat, tokios vietos kaip Didžioji Britanija, kurioje JKR ir gyvena, jau turi įstatymus, kurie tvarkosi su vyrais – plėšrūnais, kurie bando užeiti į tas tik moterims skirtas patalpas. Translytė moteris tiesiog nėra vyras ir joms irgi reikia apsaugos nuo tų pačių plėšrūnų. Tas įstatymas – saugo ir jas.

"Perskaičiau visus argumentus apie moteriškumo esmės egzistenciją už kūno lyties ribų ir tvirtinimų, kad biologinės moterys nebūtinai turi vienodas gyvenimo patirtis vien dėl lyties, ir visos jos man atrodo labai stipriai misoginistinės ir regresyvios. Taip pat darosi aišku, jog vienas iš lyties svarbos neigimo tikslų yra ištrynimas to, ką kai kurie laiko žiauriai segregacine ideja, kad moterys gali turėti savo biologines realybes, tiesas, arba - lygiai taip pat pavojingas - vienyjančias realybes, kurios padarytu jas darnia politine klase. Šimtai el. laiškų, kuriuos gavau per pastarąsias keletą dienų įrodo, kad šis ištrynimas kelia nerimą ir daugeliui kitų. Jau nebeužtenka, kad moterys būtų translyčių sąjungininkėmis. Moterys privalo priimti ir pripažinti, kad tarp jų ir translyčių moterų nėra jokio materialaus skirtumo."

Autorė ir vėl ima reikšti savo susirūpinimą moteriškumo realybės ištrynimu, nes, anot jos, dabar moterų reikalaujama ne tik būti translyčių asmenų, translyčių moterų – sąjungininkėmis, bet ir pripažinti, kad tarp jų nėra jokio materialaus skirtumo. Aš absoliučiai nežinau iš kur ji tai ištraukė. Pasikartosiu, kaip kartojasi ir JKR, translyčiai žmonės tikrai labai gerai ir labai jautriai suvokia lyties realybę. Skirtumą mes tikrai žinome ir mums tikrai nereikia, kad kas nors imtų teigti, kad tarp mūsų ir tų biologinių asmenų – nėra skirtumo. Jei skirtumo nebūtų – persišaunam sau koją, nes kam tada keisti lytį?

"Bet, kaip daugelis moterų teigė prieš mane, "moteris" nėra kostiumas. "Moteris" nėra mintis vyro galvoje. "Moteris" nėra rožiniai smegenys, Jimmy Choos mėgimas ar kokia nors kita seksistinė idėja, dabar gi, kažkaip, skanduojama, kaip progresyvi. Dar gi, visa šita "apimanti visus" kalba, kuri moteris vadina "žmonėmis, kuriems yra menstruacijos" arba "žmonėmis su vulvomis" daug moterų atrodo nužmoginanti ir žeminanti."

Na, ir galiausiai, autorė išreiškia savo nepasitenkinimą progresyvia ir įtraukiančia kalba, kurioje moterys vadinamos „žmonėmis, kuriems yra menstruacijos“ arba „žmonėmis su vulvomis“, ir teigia, kad tokia kalba yra žeminanti ir nužmoginanti. Ko pasėkoje ir aš noriu jos paklausti: o tai moterys, kurioms menstruacijų nėra, kaip, smagiai leis laiką paskaitoje apie, tarkime, tamponus? Ar tai nebus žeminanti patirtis, būti būryje žmonių su tokia funkcija vien dėl to, kad gimė, biologiškai, moterimi? Tuo tarpu jei translyčiam vyrui tos tariamos paskaitos – reikėtų, ar jam eit tiesiog internete informacijos ieškoti? Kur tada tas tariamas radikalių feminisčių translyčių vyrų įtraukimas į grupę, nes jie gimė – moterimis? Na o nebinariniai asmenys, kurie savęs nelaiko nei vyrais, nei moterimis, ką daryti jiems, kai reikia pagalbos su menstruacijomis ar ta pačia vulva, vagina, gimda, dar kuo nors biologiškai moterišku? Tą vieną dieną jie tiesiog turės pakentėti ir būti moterimis? Ar jau ir jiems vietos čia nebėra, kaip ir translytėms moterims?

Rowling teisi, kad "moteris" nėra kostiumas. Tai yra vidinis, asmens lyties dalykas. Ko pasėkoje, translytės moterys nėra vyrai sukenlėse. Jos yra moterys.