Video | 10 Labiausia erzinančių moterų knygose bruožų

Pirmadienis | Knygos

Love, Simon ir proto nesugadinti žmonės

Yra žmonių, kurie nuoširdžiai piktinasi, jog heteroseksuali (bent jau taip atrodo iš faktoriaus, jog ji - ištekėjusi) moteris parašė istoriją apie gėjų paauglį. Su tokia logika, kviečiu apmąstyti šitokias nuostabias knygas, kurias būtų galima skaityti ateityje, laikantis taisyklės, jog rašome tik apie tokius, kokie patys esame: autorius vyras, visi herojai knygoje - tik vyrai; autorius juodas - visi herojai knygoje - tik juodi; autorius gėjus - visi herojai knygoje, tik homoseksualūs. Įdomios knygos, ane?

Herojus neprivalo atitikti autoriaus absoliučiai jokiu aspektu. Kitaip turėtumėme daug žmonas mušusių herojų, daug vyrų, kurie iracionaliai labai nekenčia moterų, ir daug kitokių bukapročių. Toli ieškoti nereikėtų, užtektų pasiimti beveik pirmą pasitaikiusią vyro autoriaus klasikos knygą. Bet jie ten visi - didvyriai, jūreiviai, medžiotojai ir taip toliau.

Žmonės ir asmenys yra ne jų lytis ar orientacija. Jie, visų pirma ir yra tik žmonės ir asmenys. George R.R. Martin'as, paklaustas, kaip jam taip sekasi rašyti tokias stiprias moteris, atsakė: "Žinai, visada maniau, kad moterys, tai irgi žmonės."

Tad tiems, kas turi problemų dėl fakto, jog autorė - ištekėjusi už vyro ir turi vaikų, bet drįsta rašyti apie žmogų, kuris, taip išeina, nėra ji: nustokit dėliot žmones į lentynėles. Tu moteris, tai tu stovi čia ir tavo charakteristika tokia. Tu vyras, tu stovi čia, tavo charakteristika šitokia. Tu juodas, tai va ten ir su tokia charakteristika. Elkitės su žmonėmis, kaip su žmonėmis, nes ir patys turbūt norit, kad jus žmonėmis laikytų. Jūsų pyktis kyla iš labai paaugliškos idėjos, jog esate unikalūs, vieni toki, ir niekas, kas nėra tokie patys kaip jūs, negali jūsų suprasti.

Aukite, mokykitės ir pagaliau gi evoliucionuokite.

Chloe Neill - "Twice Bitten" | Chicagoland Vampires 3

Deja jau nebepamenu pusės to, kas įvyko praeitose knygose. Manau, tai reiškia, jog tai ne Sukės Stekhaus lygio vampyrų knygos. Nuo šiol Chicagoland Vampires laikysime žemesne skalės dalimi ir taip, kadanors, turėsim visą gerą vampyrų knygų matuoklį. Tuo tarpu apie Chloe Neill knygą "Twice Bitten" (Chicagoland Vampires 3; ISBN 0451230647; 355p.; Goodreads). Toks niekuo neypatingas skaitalas, kuriuo galima užkišti tingias dienas, kai nelabai ko norisi. Perskaičiau beveik vienu prisėdimu. Nuteikė tiesiog neutraliai.

Kai vampyrai paviešino savo egzistenciją, šifteriai nusprendė likti tamsoje, mat juos nuo eilinių žmonių atskirti visgi kur kas sunkiau. Ir, pasirodo, tai nėra pirmas kartas, kai vampyrai žengė į priekį, o šifteriai žiūrėjo tik, kaip apsaugoti savo pačių kailį. Dabar, kai ore tvyro karo kvapas, Merit klanas iš paskutiniųjų stengiasi užsitikrinti šifterių bendradarbiavimą, su viltimi, jog dar kartą jų ir visų vampyrų jie ant ledo nepaliks. Tai nėra tokia jau lengva užduotis, mat daugiausia naudos iš to žinoma turi vampyrai. Druskos į senas žaizdas dar įberia ir vidiniai nesutarimai, kurstomi kažko, kam nei ši sąjunga, nei pati šifterių valdžia - visiškai nepatinka.

Tuo tarpu Merit bando apsispręsti ar prisidėti prie slaptos vampyrų grupės, susibūrusios su idėja, jog ginti reikia visus vampyrus, šifterius, demonus ar ko ten dar tamsoj laksto, bet ir apsaugoti žmones, jei karas visgi kils. Jų supratimu - nėra teisinga, jog geriausi kariai turės stovėti ir saugoti savo klano galvas. Tad Merit gavo tylų pakvietimą prisidėti. Taip, tai reikštų - palikti savo valdovą likimo valiai, jei kils bėda, bet su šia organizuota grupe ji galėtų išgelbėti kur kas daugiau gyvybių, o tame tarpe turbūt pavyktų apsaugoti ir klanų galvas. Deja, sprendimas ne toks paprastas, tik jau ne su visais vampyrus paistančiais pančiais.

Knyga būtų buvusi gera, jei ne ta seilėtekių istorija, įsprausta galai žino kam. Labai akivaizdu kas vyksta, kodėl įvyko tai, kas įvyko, ir kas seks po to. Tokiais atvejais aš jau ne vieną knygą ilgam užmečiau, tad belieka tikėtis, jog taip nenutiks ir čia. Duodu 3-5, gaila duot mažiau tik už tokį vieną nepatogumą, kad ir kokia rakštim jis tapo. Kol kas knygų negaliu rekomenduoti, nebent tikrai mėgstat ne tik vampyrus, bet ir sąlyginai paprastus romanus.

Ketvirtadienis | Knyginiai Faktai

Bibliosmia: meilė knygų kvapui

Pirmadienis | Knygos iš Second-handų

Kartais naudotų / dėvėtų daiktų parduotuvėse galima rast tikrų knyginių lobių. Aišku, pirmiausia reikia prasisijoti pro, tarkim, kaip nutiko man, knygas norvegų kalba. Dabar, kai pagalvoju, tai reikėjo imt tą norvegišką komiską. Buvo toks storas Antulio Donaldo, kaip knygelė, būtų tikęs bent pavartyt, pakarpyt ir paspalvint dukterėčiai... Na, gal dar bus kitą kartą. O kol kas, vartau šitą: Hans Holzer "Pagans and Witches".

P.S. Kaip jums mano lipukai? Baltų Lankų knygyne daug pandų. Man labai patinka pandos.

Įvairovė: Austin Chant - Peter Darling

Visada maniau, jog žmonėms reikia tam tikro patvirtinimo, jog tai, kas jie yra - yra tikra ir normalu. Ar tai būtų orientacija, ar lytis, niekas nenori jaustis klystąs, sergantis, nenormalus. Austin Chant knyga "Peter Darling" (Piteris Darlingas; ISBN 1620049589; 164p.; Goodreads) yra labai geras to pavyzdys: kiek daug problemų galima išspręsti tiesiog priimant save ir gal būt randant ką nors, kas jus priima tokius, kokie esate. Ir nors pati istorija - vidutiniška, bet jos pateikiama žinutė - nuostabi ir stipri.

Piteris Penas - istorijų sekėjas, su tokia galinga fantazija ir tokiu stipriu skausmu, kad vos nesuskaldė Niekados Šalies į gabalus. Jis čia gyveno ir valdė iki prisiminė turėjęs gyvenimą kažkur ten, kitur, kur turėjo brolių. Pasiilgęs mylimos šeimos, kuri niekad nesutiko priimti jo tokio, koks yra, Piteris pasiryžta grįžti ir pamėginti juos įtikinti dar kartą. Taip jis gauna praleisti dešimt skausmingų metų apsimetinėjant tuo, kuo nėra, vien tam, kad šeima jo neišsižadėtų ar už išsigalvojimus - neišvežtų į psichiatrinę ligoninę. Vendė negali būti Piteris!

Neiškentęs tokio gyvenimo Piteris grįžo į Niekados Šalį, jau suaugęs vaikinas, ir pagal šio pasaulio taisykles - pamiršo apie savo gyvenimą kažkur ten, ne čia. Jis pasiruošęs čia vėl įvesti savo tvarką, tvarką, kurią jau suaugę jo buvusios komandos vaikinai, pametė be jo ir, tiesą pasakius, laiko ją ne tokia jau ir tvarkinga! Kapitonas Kablys kuo puikiausiai verčiasi be kraujo liejimo, ieškodamos paslėptų lobių, o ne plėšikaudamas, tad kam žudyti piratus? Kam vėl žaisti karą? Bet Piteris nejaučia pilnatvės iki randa savo amžiną priešą, kad ir koks taikingas jis buvo iki šiol. Kaip kitaip, nei tik įveikęs savo patį rimčiausią priešininką, Piteris visus įtikins, jog yra tikras berniukas, kariaujantis, nesiprausiantis, žudantis blogus piratus?

Lytis - sudėtingas konceptas. Konceptas, apie kurį negalvoja tie, kuriems niekad nekilo abejonių. Bet Vendė jau nuo mažumės troško vyriškų rolių ir reikalavo būti berniuku, Piteriu Penu, kas kart, kai jie žaidė savo apsimetinėjimų žaidimus. Jo šeima to tiesiog negalėjo priimti, konceptas jiems buvo svetimas ir baisus, ko pasekoje Vendė, net ir tapusi Piteriu, negalėjo nusikratyti to poreikio įtilpti į tam tikrą rėmą, stereotipinio berniuko rėmą, kuris ir toliau jį ėdė iš vidaus, net tada, kai atrodė, jog visi norai išsipildė. Ši knyga ir pasakoja apie tą savęs atkasimą iš po visų primetamų modelių. Duodu 4/5, norėčiau duoti daugiau, bet negaliu, nes istorija tikrai labai vidutiniška, ir Piterio veiksmus - gali būti sunku suprasti nepabuvus jo kailyje, nepatyrus tos baimės, jog net tie, kas tave pripažino esant tuo, kuo tu teigei esąs - persigalvos, jei tavo elgesyje atsiras pernelyg tam prieštaraujančių dalykų, dalykų, kurių visuomenė nelaiko atitinkamų tavo lyčiai.

Holly Black - The Cruel Prince | The Folk of the Air 1

Holly Black knyga "The Cruel Prince" ("Žiaurusis Princas"; The Folk of the Air 1; ISBN 0316310271; 384p.; Goodreads) man buvo impulsyvus pasiskaitymas. Tiesiog knyga kurią visur mačiau ir visur girdėjau apie ją kalbant. Paskutinį syk, kai pasidaviau tokiam impulsui, gavau labai nusivilti. Bet šį kartą buvo kiek geriau.

Džudė ir jos dvi seserys, kai ji dar buvo visai maža, buvo paimtos iš mūsų pasaulio į fėjų / laumių pasaulį, mat viena iš jų buvo tikra fėjų karvedžio dukra. Jų pasiimti jis atėjo nenusiteikęs kompromisams, tad, kai jų motina nenorėjo mergaičių atiduoti, paprasčiausiai nužudė visus tuo metu ten buvusius asmenis ir pasiėmė ne tik savo dukrą, bet ir kitas dvi: jo žmona, vadinasi ir dukros jo. Mergaitės, tuo metu, prisiekė jo amžinai nekęsti, bet su laiku, su Madoko dėmesiu ir savitu gerumu, pažado išlaikyti deja nepavyko. Džudė, jau suaugusi mergina, nenori nieko kito, kaip tik pritapti ir turėti savo vietą tarp fėjų. Tų pačių kurie laiko ją melage, mat fėjos negali meluoti, taip, kaip meluoja žmonės, kurie laiko ją purvina, mat patys, išeina, neprakaituoja ar kažkas tokio, ir jau praktiškai mirusia, pūvančia savo pačios kiaute, mat gimė - mirtingąja. Kiekviena Džudės diena pilna paniekos, patyčių ir, kartais, net baimės dėl savo gyvybės. Jie gali ją užhipnotizuoti ir priversti daryti tai, ko nenori, kad ir iššokti iš aukšto bokšto. Jie gali ją priversti valgyti fėjų vaisius, nuo kurių ji pames protą ir dėl dar vieno kąsnelio - pati mielai pildys jų norus, kad tik jie būtų laimingi. Ir dar daug kitų dalykų, dėl kurių toks jos noras atrodo mažų mažiausiai - baisus.

Kai atėjo laikas imti ar bėgti, Džudė griebė tokią galią, kokią tik pasiekė: ji tapo šnipe būsimam karaliui, vienam iš princų, atrodytų, vienam iš geresnių. Mat karališkoje šeimoje intrigų netrūksta net paprastą dieną, o ką jau kalbėti apie tokią šeimą, kurioje atsarginių kandidatų į karūną - apstu, ir kiekvienas iš jų - žiauresnis nei sekantis. Bet tai vienintelis Džudei matomas kelias į bent kažkokį pripažinimą ir ji neketina jo lengvai paleisti, net ir tada, kai visos kortos, panašu, krinta ir maišosi.

Patiko man, kad Džudė labiausia norėjo būti ritere, tam, kad įtvirtintų savo poziciją Fėjų pasaulyje, o ne, tarkime, ieškojo galimos sąjungos, galimo jaunikio, kuris tai padarytų už ją. Patiko ir pats fėjų mitas, labai gerai pritaikytas knygai. Geras ir rašymo stilius. Kas labiausia užkliuvo, tai romano gija. Nes tas "aš su tavim elgiuos, kaip su šiukšle, nes paslapčia myliu" ir "vos tavęs nenužudžiau, nes va mano draugas, tai tikrai būtų nužudęs" yra bjaurus skaityti ir man visada labai gaila, kai neapykanta ir baimė yra taip greit pamirštami. Bet knygai duodu 3/5, ir paskaitysiu antrą, kai ją rasiu, nes kaip ir sakiau, rašymo stilius geras, pasakojimas - irgi.