Love, Simon ir proto nesugadinti žmonės

Yra žmonių, kurie nuoširdžiai piktinasi, jog heteroseksuali (bent jau taip atrodo iš faktoriaus, jog ji - ištekėjusi) moteris parašė istoriją apie gėjų paauglį. Su tokia logika, kviečiu apmąstyti šitokias nuostabias knygas, kurias būtų galima skaityti ateityje, laikantis taisyklės, jog rašome tik apie tokius, kokie patys esame: autorius vyras, visi herojai knygoje - tik vyrai; autorius juodas - visi herojai knygoje - tik juodi; autorius gėjus - visi herojai knygoje, tik homoseksualūs. Įdomios knygos, ane?

Herojus neprivalo atitikti autoriaus absoliučiai jokiu aspektu. Kitaip turėtumėme daug žmonas mušusių herojų, daug vyrų, kurie iracionaliai labai nekenčia moterų, ir daug kitokių bukapročių. Toli ieškoti nereikėtų, užtektų pasiimti beveik pirmą pasitaikiusią vyro autoriaus klasikos knygą. Bet jie ten visi - didvyriai, jūreiviai, medžiotojai ir taip toliau.

Žmonės ir asmenys yra ne jų lytis ar orientacija. Jie, visų pirma ir yra tik žmonės ir asmenys. George R.R. Martin'as, paklaustas, kaip jam taip sekasi rašyti tokias stiprias moteris, atsakė: "Žinai, visada maniau, kad moterys, tai irgi žmonės."

Tad tiems, kas turi problemų dėl fakto, jog autorė - ištekėjusi už vyro ir turi vaikų, bet drįsta rašyti apie žmogų, kuris, taip išeina, nėra ji: nustokit dėliot žmones į lentynėles. Tu moteris, tai tu stovi čia ir tavo charakteristika tokia. Tu vyras, tu stovi čia, tavo charakteristika šitokia. Tu juodas, tai va ten ir su tokia charakteristika. Elkitės su žmonėmis, kaip su žmonėmis, nes ir patys turbūt norit, kad jus žmonėmis laikytų. Jūsų pyktis kyla iš labai paaugliškos idėjos, jog esate unikalūs, vieni toki, ir niekas, kas nėra tokie patys kaip jūs, negali jūsų suprasti.

Aukite, mokykitės ir pagaliau gi evoliucionuokite.