Haris Poteris ir Prakeiktas Vaikas

Tikiuosi, jog pasakoti kas tas Haris Poteris nereikia niekam, visi esate su juo pažįstami? Tik trumpai prisiminkime bendras detales: Haris Poteris, dar žinomas kaip "berniukas, kuris gyveno" (the boy who lived), gyveno žiobarų (t.y. mūsų, magijos neturinčių žmonių) apsuptyje. Berniuko ir viso ko magiško nekenčiantys jo teta ir dėdė, kurie jį augino po jo tėvų žūties, kategoriškai neigė bet kokią galimybę, kad toks dalykas, kaip magija - iš vis egzistuoja. Tai truko, jei gerai pamenu, vienuolika metų, iki Haris gavo laišką, kviečiantį jį atvykti mokytis burtų į magijos mokyklą - Hogvartsą. Ten, ilgus septynis metus, per nuostabias septynias knygas, jis patyrė daugybę nuotykių, ne mažiau kartų prasilenkė su mirtimi, ir galiausiai pasiekė vieną iš istorinių pergalių visame magiškame, ir netgi nemagiškame pasaulyje - įveikė žymiausią Tamsųjį Burtininką Voldemortą. Turime septynias knygas, vieną pasakų rinkinuką, jei neklystu tai ir vieną autorės biografiją, bei aštuonis filmus. Filmai aštuoni, mat, nevyniojant žodžių į vatą - Hario Poterio magiška karvutė uždirbo daug pinigo, knygos baigėsi, tai reikėjo pilnai viską išspausti. Kam fanai manau tikrai neprieštarauja, tame tarpe ir aš, juk gavome bent truputį daugiau to, kas dažnam mūsų, ypač tų kurie augo kartu su Hariu, stovėjo tarp jų (mūsų) ir juodos depresijos. Mus, fanus, dar vadina Poterhedais (Potterhead - Poteriagalviais), ir šiandien aš turiu jums (gal jau žinomų) gerų žinių. Turėsime aštuntą knygą!

"Haris Poteris ir Prakeiktas Vaikas" (Harry Potter and the Cursed Child) yra šiuo metu statomas spektaklis, paremtas J.K. Rowling, Jack Thorne ir John Tiffany bendrai parašytu scenarijumi. Jį sukurpė J. Thorne, ir su Rowling pašventinimu tai tapo oficialia aštunta istorija. Taip, perskaitėte teisingai, Prakeiktas Vaikas - spektaklis. Jį rodyti pradės 2016-ųjų Liepą, Londono teatre "Palace Theatre London". Bet mums, tiems kurie negali tiesiog šokti į lėktuvą pažiūrėti Hario Poterio tęsinio - nėra ko bijoti, mat scenarijus bus išspausdintas ir knygos formoje. Čia raktažodis: scenarijus. Skaitėte Šekspyrą? Tokiu stiliumi bus aštunta knyga. Tas žinoma kai kuriuos gerbėjus verčia nerimauti, mat į scenarijų pasinerti kiek sunkiau, nei į knygą su detaliu aplinkos aprašymu. Bet man, asmeniškai, Hamletas ir dabar priimtinesnis savo popierinėje formoje. 

Nuotrauka: Debra Hurford Brown, ©J.K. Rowling 2015

Istorijos aprašymas: "Būti Hariu Poteriu nebuvo lengva, ir su laiku, tapus persidirbusiu Magijos Ministerijos darbuotoju, vyru, ir tėvu trims mokyklinio amžiaus vaikams - lengviau netapo.

  Kol Haris tvarkosi su praeitimi, kuri vis nenori nugrimzti būtent ten - į praeitį, jo jaunėlis sūnus Albas (Albus) vargsta su šeimos palikimu, kurio iš tiesų niekad nenorėjo. Praeičiai ir dabarčiai grėsmingai maišantis tarpusavyje, ir tėvas ir sūnus suvokia nemalonią tiesą: tamsa kartais randasi pačiose netikėčiausiose vietose." (vert.: Rasa Jankauskaitė (c) )

Dabar trumpai apie patį spektaklį:

• Istorija prasidės akimirką po to, kur baigėsi. Hariui mojuojant savo vaikams Hogvartso Eksprese.
• Haris, Hermiona ir Ronis bus vaidinami aktorių Jamie Parker, Noma Dumezweni ir Paul Thornley. J.K. Rowling jais labai džiaugiasi, ko pasekoje ir man dėl jų ramu.
• Spektaklis paruoštas rodyti dviem dalimis dėl, cituoju: "epinės istorijos" ("epic nature of the story.") 
• Prakeiktas Vaikas yra kolektyvinis darbas, t.y. ne vienos Rowling kūrinys, ir, kaip supratau, netgi ne jos pradėtas. Prie jo dirbo trys autoriai, tame tarpe ir pati Rowling, tad knyga yra trijų asmenų vaikas.

Nauja mūsų trijulė

Taip tad. Dar viena knyga apie Harį Poterį. Ir, bent kol kas, niekas nieko nesako apie tai, jog ji "paskutinė". Filmo pagal ją nestatys, ar bent jau Rowling savo twitteryje tokius gandus paneigė (bet pranešė, jog "Fantastinės Būtybės ir kur jas rasti" adaptacija bus trijų dalių filmas). Dabar lieka tik vienas klausimas: ar mums šią knygą išvers? Turbūt atrodo juokinga, kaip gi jie nepasinaudotų tokia galimybe pasidaryti dar pinigo? O gi galėtų, aš jau išmokau nebepasikliauti mūsų leidyklomis laukiant vertimų. Bet kuriuo atveju - neišlauksiu tiek. Kai ją išleis, tai ir griebsiu. O jūs?

Šaltiniai: [Harry Potter Play]; [Pottermore]; 

Terry Pratchett, Neil Gaiman - Good Omens

Prireikė visos kitos knygos ir dar amžinybės, kad pabaigčiau šią knygų klubo užduotį. Bet tai nereiškia, kad Terry Pratchett ir Neil Gaiman bendra "Good Omens" ("Geri Ženklai"; ISBN 0060853980; 430p.; Goodreads) knyga kuo nors bloga. Anaiptol, ji man net labai patiko! Tai, arba tiesiog negaliu nešališkai reaguoti į dar vieną Kraulio (Crowley) veikėją su geru humoro jausmu.

Kažkada seniai ragana vardu Agnes Nutter parašė visą knygą pranašysčių. Viena jų, tiesą pasakius - pati paskutinė, žadėjo pasaulio pabaigą, kai Antikristas pradės karą tarp Rojaus ir Pragaro. Abi šios šalys tam pasirengę ir netgi labai to laukia. Juk pagaliau bus išspręstas didysis klausimas! O, kad jau karui pradėti vaiką pateikė Pragaras, visiems atrodo natūralu, jog jį ir mokys pakalikai iš Pragaro. Visiems, tik ne Krauliui. Kraulis gi abejoja, ar tas karas iš vis - gera mintis. Žmonės rašo neblogas knygas. Ir daro tikrai neblogus automobilius. Jei valdys Pragaras - to nebeliks.

Patikėtas vaiką pristatyti satanistėms vienuolėms jis per daug galvos nesuko. Jos tam paruoštos, žinos ką ir kaip. Ir tikrai jau nemanė, jog po vienuolikos metų, drauge su savo neįprastu draugu, Angelu Azarafieliu, kaip pakvaišę lakstys po tuometines Anglijos apylinkes, ieškodami paties vaikelio Antikristo. Kaip sunku gi susekti vaiką, kuris gali keisti realybę, ir paskui kurį sekioja didžiulis Pragaro šuo? Pasirodo - itin sunku, jei apie Pragarą ir Rojų buvo mokomas ne tas vaikas...

Knyga labai gera, pilna gero humoro. Kraulio veikėjas truputį priminė Supernatural Crowley. Tarkim, jo bute gražiausias dalykas buvo jo augalai. Kažkada 70-aisiais jis kažkur nugirdo, jog su augalais reikia kalbėtis. Tad kas savaitę su laistytuvu sukdamas ratu aplink jas jis atrenka tą, kuri auga per lėtai, ar ima vysti. Tada pasiėmęs neša ją prie kitų gėlių ir ragina "Atsisveikink su savo draugais". Žodžiu, knygai duodu 10-10, nes tiesiog neturiu už ką ir ko atimti.

Wilbert Stanton - The Artful [1]

  Labai mėgstu knygas, kurių veiksmas - post-apokaliptiniame pasaulyje. Paprastai, kai randu dar negirdėtus leidėjus, tai ir būna pirma lentyna, kurią pas juos patikrinu. Ir šį kartą, taip jau gavosi, jog šią pamačiau ir iš kart užkibau - reikia. Pripažinkit, viršelis jau neblogai atrodo, o dar ir aprašymas žadėjo virusus, nuotykius, ir suniokotus miestus. Taip tad atsargiai ir pasiteiravau pas Curiosity Quills, ar būtų galima kažkaip tą Wilbert Stanton knygą "The Artful" ("The Artful: Shadows of City" [1] - "Išradingieji: Miesto Šešėliai; ISBN 162007527X; 218p, Goodreads) susiveikti. Ir dabar, kai knygą jau baigiau, manau tai buvo vienas geriausių mano knyginių sprendimų!

New York'o ateitis - tamsi. Virusas nusinešė ne tik daugybę gyvybių, bet ir vienintelį žmonijai suvoktą gyvenimą. Išlikusieji nė neįsivaizduoja, o dažnas ir įsivaizduoti nenori, kas slypi už karantino ribos. Susispietę į gaujas ir gentis, jie tik stengiasi išgyventi, gauti maisto ir vaistų. O pastarųjų ypač trūksta, mat jie patenka tiesiai į Bokštą (Manheteno "Empire State" bokštas, kaip supratau), kur jau Bokšto Vaikeliai jai sotinasi, pamiršę apie kažkokį ten išorinį pasaulį. Juk saulė - degina odą, pilna radiacijos, o gatvėse šlaistosi neaiškūs laukiniai. Geriau ten, viduje, kur vienintelis sunkumas - kaip rasti geresnį vakarėlį už vakarykščią, ir kuo apsisvaiginti šiandien.

Kad jau jiems netrūksta vaistų, mūsų herojai, Dodger ir Twist (Dodžeris ir Tvistas) apsiima jų šiek tiek nusijoti. Viską apgalvoję jie neabejoja savo Gutter Punks sėkme, mat darė tai ne kartą, o ir rizika tik pusėtina. Iki tos akimirkos, kai paaiškėja, jog kažkas visgi šiandien ne taip. "Kostiumai" (apsauga) kažkokie susierzinę nuo pat pradžių, jų daugiau nei turėtų būti, ir jie kur kas atkaklesni vejantis vaikinus su sauja kita antibiotikų. O dar tas keistas susidūrimas su senu gaujos nariu, savo krepšį laikiusiu lyg nuo to priklausytų visa jo gyvastis...

Žodžiu, gerai išsirinkau. Gera knyga. Daug juokelių, herojai - šaunūs. Kruvinos scenos - labai riebiai kruvinos, su spjaudomais dantimis, kanibalais ryjančiais žarnas, ir vienu kitu pernelyg dramatišku įvykiu. Duodu 10-10, nėr ko smulkintis.

L.J. Smith - Vampyrės Dienoraštis: Kova [2]

  Kaip jau žinot, pirma L.J. Smith Vampyrės Dienoraščio knyga man ne itin patiko. Pripažinau, jog tai greičiausia dėl netinkamo laiko, kuriuo ji man pakliuvo į letenas, tad vertinau atsargiai. To paties pasekoje nusprendžiau perskaityti ir antrą knygą "Kova" ("The Struggle"; ISBN 006102001X; 313p.; Goodreads). Spėju, jog pasiilgau to vampyrų bumo...

  Sunku aprašyti knygą, kurioje įvyko tiek nedaug, per tiek daug puslapių. Gal kas žiūrėdavot DBZ? Kur koks nors Son Gokas kovodavo sprogstančioje planetoje, kuri į gabalus išlėks po trijų minučių anot jo kosminio laivo, bet ta kova trukdavo tris epizodus? Tai ir čia kažkas tokio. Elenos dienoraštis - pavogtas. Iš pradžių atrodė, jog, ką ten tas dienoraštis. Gal būt jį turi Damon'as. Bet net ir tas didelis baisus vampyras nepultų taip žemai, kaip paauglės dienoraščio ištraukų siuntinėjimas ir kabinėjimas mokyklos koridoriuose, ar ne? Dienoraštį turi kažkas kitas.

  Tuo tarpu Elena vis sapnuoja baisius sapnus apie tai, kaip Stefanas ją palieka. Sapnuose ji mato ir savo dienoraštį, o Stefano žvilgsnis - kaltinamas. Ar dienoraštyje buvo kažkas, kas jam galėtų pakenkti? Juk ir taip dauguma to miestelio gyventojų jį laiko žudiku.

  Žodžiu, tikrai nežinau, kaip vertinti šią knygą. Nėra taip, kad skaitant kankinčiausi, bet ir nekabina. Istorijos kuriuose vampyrai lanko mokyklą man ir šiaip ne itin imponuoja. Nieks nesimoko, o čia tas kelių šimtų metų senumo "paauglys", demonstruoja savo žinias apie viduramžius ir žvalgosi tarp tų jaunų merginų, kurios jau, kaip ir pro-pro-pro-anūkes tiktų... Čia - bendrai imant, ne konkrečiai apie šią knygą, nors ji irgi krinta į šią kategoriją. Ir tai tik skonio reikalas, o ne kažkokia klaida. Pasikartosiu - su knyga nesikankinau, net jei ir neužkabino. Duodu dar vieną 5/10, ir turbūt visgi užbaigsiu bent turimas knygas, t.y. dar bent dvi. Skaitosi lengvai, jokios rimtos painiavos.

P.S. jei kas norit, abi su siuntimu už iš viso 8 eurus atiduosiu. Viena knyga turi dvi viduje, tai iš viso - keturios knygos. Anglų kalba.

A.C.H. Smith - Labyrinth

  Wow. Na, čia jau tikrai buvo kažkas tokio. Filmą "Labirintas" aš žinoma mačiau, bet, kad jau nuostabusis David Bowie taip mus paliko, nusprendžiau atkasti ir jau senokai turimą knygą. Jos, net tokiais atvejais, kaip šis, kai knyga parašyta remiantis filmu, o ne atvirkščiai, man vis vien palieka rimtesnį, ilgiau išliekantį įspūdį. Ir šiaip jau, po A.C.H. Smith "Labyrinth" (ISBN 086369151X; 183p.; Goodreads) manau filmą, jau kitomis akimis, pažiūrėsiu vėl.

Istorija, žinoma, tokia pati. Sara pyksta ant viso pasaulio. Pamotės, jai sukrautų atsakomybių, mažo, vis verkiančio broliuko. Vieną naktį jos kantrybė galutinai baigiasi ir ji balsu išreiškia norą: norėčiau, kad goblinai tave tuoj pat pasiimtų!

Kažkur toli, giliai, bet visai čia pat, goblinai pramerkia akis ir išgirdę norą suskumba vaiko! Ir jų karalius tokiu jaunosios merginos noru džiaugiasi. Juk jau seniai norėjo įpėdinio, ko nors, kam būtų galima palikti karalystę. Pats jau nebe jaunas, o ir pokštai - pasenę. Šviežias kraujas galėtų prablaškyti. Tik štai, Sara, labai greitai supratusi savo norų galią, ima melsti atiduoti jai broliuką... Goblinų karalius sutinka: jei pereisi labirintą per trylika valandų, mano pilyje rasi Tobį.

Žinoma, labirintas nebūtų labirintas, o istorija nebūtų nuotykis, jei jo sienos nebūtų pilnos keistų padarų, pabaisų, spąstų, magijos, ir taip toliau. Knyga tikrai buvo labai įdomi ir man labai patiko. Nors neabejoju, jog ji tikrai ne visiems įtiks, tad abejojantiems siūlau - išbandyti filmą. O aš knygai duosiu 10-10, gerai čia kažkaip mano metai prasidėjo!

Ilsėkitės ramybėje, gerb. ponas Bowie. Amžiams pakeitėte pasaulį ir už tai Jums ačiū.

Labirintas

Derek Landy - Malonusis Ponas Skeletas: Beveidžiai

  Tai - paskutinė mano turima Maloniojo Pono Skeleto fizinė kopija, tad kitas turbūt skaitysiu ilgiau, mat turėsiu tik e-knygas. Nors, šią irgi skaičiau daugiausia naktimis. Vakar, o gal net ir užvakar, galvoju sau, mažai beliko tos Derek Landy "Skulduggery Pleasant: The Faceless Ones" (Malonusis ponas Skeletas: Beveidžiai (3); ISBN 0007302142; 395p.; Goodreads), tai aš kokį skyrių ar du paskaitysiu prieš miegą ir sekančią dieną pabaigsiu. Ko pasekoje surijau visą knygą ir nė kiek nesigailiu. Baigėsi labai įtempta gaida, tai dabar sau tiesiog neberandu vietos, kas bus? Kas bus??

Beveidžius, sadistiškus ir žiaurius dievus garbinę fanatikai rado, kaip parodyti jiems kelią atgal į Žemę. Dar blogiau: jie rado, kaip jiems atidaryti duris. Iš kart pasakysiu, jog tų beveidžių aprašymai buvo tiesiog neįtikėtini ir paliko labai rimtą, ir gerą įspūdį. Taigi. Kad atverti vartus jiems atgal į žemę, reikia dalelės tų, kuriuos iš tos kitos pusės kvieti, šiuo atveju, tai dalis pačių Beveidžių. Tokia dalis egzistuoja, mat Beveidžių kūnai buvo nesunaikinami. Sekantis žingsnis yra įkalbėti teleporterį, pasinaudojant beveidžio dalimi atverti vartus (dalis beveidžio veikia kaip inkaras, nusidriekiantis anapus, bet liekantis šią pus), mat tik teleporteriai gali keliauti tarsi paliesdami anapusinį pasaulį, bet likdami šiame. Logiška, kad jei jiems reikia teleporterio - jie padarys viską, kad tik kokį vieną užverbuotų. Tuomet kam juos visus sistematiškai žudyti? Kas tai daro, ir kokiais sumetimais?

Na, šioje knygoje iškalba jau kiek priblėso, bet tai vis dėl paties Skeleto dialogų stokos (bent jau mano manymu), tačiau istorija išliko tokia pat gera. Gal net ir dar geresnė. Duosiu, vėl, 10/10, mat nėra jokios priežasties mažinti balą.

Alan Rickman, David Bowie