Antano Naraškevičiaus sudaryta knyga "Preparatas M" (ISBN 978-5-417-00970-9; "Mintis" 2007; 232p.) susideda iš trijų trupokų istorijų apie žmones, kurie kenčia nuo priklausomybės morfijui ar kažkam į jį panašaus.
Pirmoji istorija priklauso Michailui Bulgakovui ir vadinasi ji "Morfijus". Tai labai trumpa istorija apie į trečia dešimtį kopiantį gydytoją. Kažkas nutiko jo skrandžiu, tai, beje, taip ir nepaaiškinta, bet, kad jį pažaliavusį iš skausmo nuramintų - suleido morfijaus. Per septynias minutes dingo skausmas. Per septynias minutes nurimo mintys apie buvusią žmoną, kuri jį metė neatsigręždama. Per septynias minutes viskas susitvarkė, ištirpo nuovargis, nerimas ir negalavimai. Ir per tas palaimingas septynias minutes - viskas ėmė ristis žemyn. Su kiekviena diena ar bent jau savaite - dozė turėjau išaugti. Tam, kad jaustumeisi, kaip žmogus, tam, kad negalvotum apie tai, tam, kad nematytum jų... Augant dozei, trumpėja jos trukmės laikas. Ir galiausiai net keturiolika valandų be morfijaus atrodo, kaip neįtikėtinas pasiekimas. Istorija šiurpoka. Kažkaip klaiku įsivaizduoti taip sparčiai nykstantį žmogų. Bet ji buvo per trumpa, kad paliktų gilesnį įspūdį, todėl tegaliu duoti 8/10.
Antroji istorija - Filipo Kindredo Diko - "Užtemimas" (A Scanner Darkly) jau ilgesnė, užima didžiąją knygos dalį. Ir tai netgi dar labiau gąsdinanti istorija. Čia viskas labai gerai ir gražiai prasideda. Fredas - agentas, kurį reikėjo infiltruoti tarp narkomanų, kad išaiškinti tiekėjus. Bėda tas, kad viskas primena labai aiškų Kovos Klubo veiksmą, aiškų, mat čia iš kart žinai, jog asmuo - lūžta į dvi dalis. Preparatas M perskiria smegenis lyg peiliu. Asmenybė susidvejina. Ir sudega. Smegenys ima funkcionuoti prasčiau ir prasčiau. Iki tu tampi lėle, kurią su šluota galima pastatyti tualete ir pasakyti - Briusai, brūžink šluota pirmyn atgal, kas kart žengdamas po žingsniuką, kol apeisi visą patalpą.
Įdomiausia dalis buvo priežastis, kodėl stebimam agentui leido susinaikinti. Istorija tragiška ir paliko tikrai gilų įspūdį, tad duosiu stiprų 10-10.
Ir trečioji istorija, Frydricho Glauzerio "Morfijus", vėlgi, trumputė. Ja baigiama knyga ir ji kvepia biografija, bet to tiksliai nežinau. Joje nežinomo vardo asmuo pasakoja kaip ir dėl kokių priežasčių jis griebėsi narkotikų. Istorija baigiama klausimu - gal šį kart pavyks? Turint omeny pagijimą, tad pasakojimas baigiasi ne mirtimi, kaip Bulgakovo istorija, ne gydymusi, kaip Diko istorija, o vartojimu toliau. Manau duosiu 6/10, bet pridursiu, jog ji nebuvo prasta, ta istorija.
Iš viso knygą vertinčiau 8/10. Ji įdomi ir kur kas ryškiau pateikia visus už-prieš, tad tai geras pamokomas rinkinukas.
