2012 m. lapkričio 20 d., antradienis

William Golding - Musių Valdovas

  Na... Lyg koks sprogimas smegeninėj mano. Ėmiau William Golding knygą „Musių Valdovas“ (Lord of the flies; „Vaga“ 2010; ISBN 978-5-415-02149-9; 264p.) mat jį į mano „perskaityt iki įvyks kuri nors pasaulio pabaiga“ sąraše, kur ją įbruko vyriškai giminei priklausantys skaitytojai, o kad jų tiek mažai ne visiškai kvaištelėjusių matau, nusprendžiau, jog galiu suteikti pirmenybę, juoba, kad knyga, matyt dėl redaktorių skubėjimo ar tingėjimo, ir vertėjams nusibodusio ilgo galvos sukimo kaip čia sudėliot sakinį, kad du kartus jo skaityt nereikėtų iki kas nors supras, buvo išparduodama visur, kur tik užsukdavau, po, jei gerai pamenu, trylika litų, tad paėmiau dvi, vieną greitu laiku kam nors padovanosiu, kam nors iš jūsų, mat nepaisant visko – knyga labai verta dėmesio ta paprasta siunčiama žinute.
  Istorija ne iš tų kurios apžavi dar per pirmus du skyrius. Šią voliojau iki pusę knygos įveikiau, vis kaip tas berniukas Ralfas – pajusdavau kokią tai neaiškią uždangą galvoj, lyg ir žinojau, lyg ir supratau ko reikėjo, kaip reikėjo, bet visko galvoj susidėlioti nebepajėgdavau. Lyg naktį žiūrint į daikto siluetą, jis toks pažystamas, o juk tiek kartų ir dieną matytas, bet smegenys atsisako pakuždėti kas gi tai per velnias raguotas. Taip vat ir žiūrėjau į viską, kaip būrelis vaikų atsidūrė negyvenamoje saloje po lėktuvo katastrofos – karo metai, tad lėktuvas buvo numuštas, jei tik gerai tai supratau. Vaikai kaip vaikai, pirmas darbas – šokt į šiltą vandenį, pasikapstyt smėlyj, susirast saldesnių vaisių užvalgyt. Ir nors čia nėra suaugusiųjų kurie diktuotų taisykles – kas yra labai smagu kiekvienam mažiui, visgi grįžti į realų pasaulį norisi, o tam išsigelbėjimo planeliui sukurpti ir įgyvendinti jau reikia taisyklių, proto, autoriteto.
  Jei tik kur ko nepraleidau, tai knyga įdomi ėmė darytis po kelių naktų, jų praleistų saloje, kai mažiausieji ėmė baugintis tamsos ir to kas slypi jose. Kilo klausimas – kas joje? Pabaisa? Monstras? Šmėklos? Ir atsakymas – to būti negali. Kodėl? Mat jei būtų, tuomet neegzistuotų realus pasaulis, keliai, namai, mašinos. Bet čia ir intrigėlė – saloje juk iš ties nėra „Realaus Pasaulio“ – kelių, namų, mašinų. Tad gal būt ir baisiausias įmanomas vaizduotės pagimdytas monstras gali egzistuoti?
  Na, privėliau, prifilosofavau, bet nieko rimto kaip ir nepasakiau. Trumpiau – tai istorija apie negyvenamoje saloje atsidūrusį vaikų būrį. Jie – ne Robinzonai-Kruzai, o sala – toli gražu ne Lobių. Čia reikia išgyventi ir išsigelbėti. Bet kuo toliau, tuo svarbiau pirmiausia išsiaiškinti katras prioritetas svarbesnis – jėgų kaupimas, geresnės išgyvenimo sąlygos, ar varganas laukimas, bet didesni šansai išsigelbėti. Labai įdomiai viskas vėlėsi, vaikiški protai turėjo kažkuo virsti, kai teko persilaužti per visus mums, patogiai gyvenantiems butuose ir namuose, neegzistuojančius barjerus. Ir pačioje, pačioje pabaigoje, tai kas taip skaudžiai spaudė skaitytojo galvelę pagaliau įgauną materialią formą.
  Nepaisant visų klaidų, vertimo ir rašybos, knyga labai gera ir jai duosiu 10-10, bei dedu prie mėgiamiausių. Tuo tarpu apie filmus sunku ką ir pasakyti. Du jie, vienas labai senas, juodai-baltas, kitas kiek naujesnis, bet stipriai nukrypęs nuo knygos. Abu jie prasti ir įdomūs daugiau tuo atveju, jei knygos žmogus neskaitė arba vertino atsainiau. Juos geriau žiūrėti jau perskaičius knygą, tas senas irgi vertas dėmesio, nepamenu kurių jis metų, kažkur apie 60-uosius. Kitu atveju bus atimta geriausia knygos dalis ir bus dar sunkiau perprast Ralfo problemėlę.

Anotacija:  „Musių valdovas“ – filosofinis-alegorinis romanas, išgarsinęs rašytoją Williamą Goldingą visame pasaulyje. 1983 m. autorius apdovanotas prestižine Nobelio literatūros premija.
  Lėktuvui sudužus negyvenamoje saloje vieninteliai išsigelbėję – grupelė berniukų. Dienomis vaikai aikčioja iš susižavėjimo pakerėti slėpiningo salos grožio, juos vilioja romantiška perspektyva gyventi robinzoniškai, laisvai, be suaugusiųjų, tačiau naktimis baimę kelia paslaptingas žvėris. Kai berniukai sulaukėja ir vaikiškos jų svajos virsta kraujo troškuliu, išsiruošiama į medžioklę. Drebančia ranka pralietas kraujo lašas pamažu tirpdo ribą tarp žvėries ir žmogaus, pyktis ir kerštas nukrypsta į buvusius draugus. 




1 komentaras:

  1. Senas įrašas, vis vien komentuoju....
    Prieš metus perskaičiau "Musių valdovą" ir supratau,, kad nelabai ką nors tokio esu skaičiusi... Knyga man atrodo šiurpi ir paslaptinga, galiausiai - visiškai laukinė... To priežastis tikriausiai... be proto galinga vaikų vaizduotė..? Žmogiškumo riba, kurią, pasirodo, ne itin sunku peržengti? Kažkodėl berašydama pradėjau galvoti apie momentą, kai dužo kiaukutas...

    AtsakytiPanaikinti