2012 m. liepos 10 d., antradienis

Anne Rice - Prakeiktųjų Karalienė


  Trečioji Anne RiceVampyrų Kronikos“ knyga „Prakeiktųjų Karalienė“ (The Queen of the Damned; „Obuolys“ 2012; ISBN 978-609-403-324-7; 782 [2]p.) sukėlė man iki šiol neturėtų bėdų. Tiksliau, turėtų, bet ne tokiu mastu, kad leidyklai tektų (aišku, nemokamai) atsiųsti visai naują knygos kopiją. Bet už tad „Obuolys“ ir jo pusiau prasti, tragiški ir neblogi vertimai, bet kitokie minusai, užsitarnavo naujai mano pagarbą savo paslaugumu ir nestokojamu bendravimu, atsakymais. O dabar apie pačią knygą...

  „- Velniai tave griebtų, pats ir skambink! – užriaumojo Danielius. – Sulaukei penkių šimtų metų ir nemoki naudotis telefonu? Skaityk instrukcijas. Gal tu – nemirtingas idiotas?“ 137p.

  Istorija vėl pasakojama Lestato, t.y. knygą „parašė“ jis, susirinkęs atitinkamą informaciją iš paskutinių (tai ne visai tiesa, bet ilgai lauksit, kol sužinosit tai, ką aš jau žinau iš vėlesnės knygų kronikos dalies „Blackwood Farm) gyvų likusių vampyrų saujelės. Įdomu pasidaro tik kai Džesė, jauna mergina su ypatingais sugebėjimais, papasakoja savo istoriją, Didžiosios Šeimos istoriją ir Talamaskos istorijos kruopelytė (tai tarsi tokia organizacija, kuri tiria paranormalius reiškinius, nesakykit, ir jūs norėtumėt nosį įkišti ir su tokia padirbėt, Nosferatai mano). Visad mėgau skaityti apie žmones su silpnybe knygoms, istorijai ir istoriniams dokumentams ar veikalams. Tada ir kitokių įdomių dalykų pasipila, tarkim, papasakojama, kaip iš tiesų atsirado pirmieji vampyrai. Bet pati atomazga, ne šios istorijos konkrečiai, bet knygos atomazga, manęs nesužavėjo. Taip ir nepajutau ten turėjusios kilti įtampos. Viskas tik bum, tik bam ir ilgai malus liežuviais – pergalė sąlyginų geniečių pusėje. Viską išgelbsti pats Lestatas, t.y. kad knyga nesmuktų skaitytojo akyse, ji čia nebaigiama. Toliau seka gan smagus bandymas iš likusių gyvų vampyrų sudaryti tarsi uždarą ratą, kuris turėtų amžinai tokiu likti. Bet maištingasis princas tokiu nebūtų, jei laikytųsi jam primestų taisyklių ir liautųsi išsidirbinėjęs ir daręs ką nori. Pabaigė viską puikiai, su gera užuomina į ateinančius nuotykius ir dar geresne juoko doze, kai vargšelis Luisas sprogo iš pykčio, o Lestatas sprogo iš juoko, kartu su manim, beje.

  Na va tad, su nauja pagarba Obuoliui ketinu ir toliau pirkti šios serijos lietuviškas knygas, net jei ateityj planuoju įsitaisyt visas originalo kalba (bus kam šitas padovanot). Netgi nepaisysiu to pusėtino vertimo (vaistų su narkotikais, ypač raminamųjų, maišyt nereikėtų, ponas Ž. Lukoševičiau). Knygai duosiu 8/10 su pliusu ir su baisiu nekantrumu lauksiu kitos knygos. Iš patikimų šaltinių (Gyvenimas su Iltimis) žinau, kad bus dar sočiai gerų istorijų. 



Filmas tuo tarpu pasižymi tiesiog nuostabia roko muzika, tikro, sunkaus roko, o ne to ką dabar dažnai maišo su roku. Po knygos beje filmas man nebeatrodo toks įspūdingas, nors garso takelio klausyčiau ir klausyčiau, ir klausyčiau dar. Tad be baimės galit skaityt knygas jau pažiūrėję filmus. Iš ties, tai būtent taip ir rekomenduočiau. 




O čia viena iš mylimiausių mano dainų iš filmo (ir knygų), kuriuose Lestatas išduoda vampyrų paslaptis niekuo nebetikintiems mirtingiesiams 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą