2012 m. vasario 13 d., pirmadienis

C.C. Humphreys - Vlad: The Last Confession

Tai ne pirma C.C. Humphreys knyga ant kurios padėjau savo leteną. Bet „Vlad: The Last Confession“ (ISBN 978-1-4091-0330-1; „Orion“ 2009; 446p.) tikrai pati stipriausia. Nors įsivažiavau sunkiai, bet džiaugsmo ji suteikė daug ir ėjosi itin sklandžiai.

„ ‘I got careless,’ Ion replied. ‘I forgot that a man’s not dead until he’s dead.’ „ 169p.

  Vladą Drakulą Smeigiką turbūt visi pažysta kaip vampyrą Drakulą iš Transilvanijos, vis Bram Stoker dėka. Bet Humphreys nė neketino dar kartą šio vyriškio versti antgamtine būtybe. Galų gale, to ir nereikėjo. Jo darbai kalbėjo už jį patį. Suprantama kodėl istorijos su jo vardu buvo taip mėgiamos ir tada ir dabar, juk žmonės mėgsta baisias pasakėles, antžmogiškumą ir seksą, ko tuometiniuose pamfletuose netrūko taip, kaip dabar to netrūksta internete. Bet atskirti tiesą nuo pramanų, pasakotų įaudrintos vaizduotės ar jo priešų – sunku. Bet autoriui tai puikiai pavyko.
  Tai istorinis romanas, pasakojamas iš išpažintį atliekančių asmenų pozicijų. Istorija sukasi apie tuometinės Valachijos princą ir jo kovą su uzurpatoriais, išdavikais, nusikaltėliais, luomų skirtumu – bajorais, bei visą pasaulį grasančia praryti Osmanų Imperija. Iki šių dienų liko knygoje iškeltas klausimas – tai kas gi jis buvo? Drakula – Velnio sūnus, žiaurus tironas, ar Drakula – Drakono sūnūs, teisingumo simbolis? Istorija aprėpia jo paauglystę, meilę, berniokišką įkarštį veikti ir maištauti, nuolat besikeičiantį pasaulį, jį patį jame ir tą kovą siekiant išgyventi neaprėpiamoje skausmo, išdavysčių ir neteisybės jūroje, tiek fizinio, tiek moralinio.
  Labai stipri knyga, parašyta nuostabiai, tikrai talentingo autoriaus. Kiekviena žiauri ar šlykšti scena privers sudrebėti, o pabaiga paliko mane be žodžių, bet su šypsena. Vladą Drakulą ir istoriją apie jį mėgstantiems – patiks. Turėtų patikti ir šiaip istorinių romanų mėgėjams, manau ypač vyriškai auditorijai (neįsižeiskit, mielos moterys, puikiai žinau kaip jūs mokat priimti viską tolerantiškai, bet vyrus kartais tenka įkalbinėt ką nors paskaityti). Tik įspėju, tai – ne silpnų nervų skaitytojams, mat nereikalingų detalių netrūksta. Duosiu knygai 10/10, nes ne kartą apgavo su savo posūkiais.

P.S. Dracul turi dvi reikšmes – Drakoną ir Velnią, tad kartais Dracula (-a [draculea] reiškia „sūnų“, kai prirašoma prie reikiamo/tinkamo žodžio, šiuo atveju, prie „Dracul“) būdavo pavadinamas ir vienu ir kitu vardu.

Anotacija: Dracula. A name of horror, depravity and the darkest sensuality. Yet the real Dracula was just as alluring, just as terrifying, his story not of a monster but of a man… and a contradiction. For the one they called ‘The Devil’s Son’ was both tyrant and lawgiver, crusader and mass slaughterer, torturer and hero, lover and murderer.
  Vlad’s extraordinary tale is told by those who knew him best. The only woman he ever loved and whom he has to sacrifice. His closest comrade and traitor. And his priest, betraying the secrets of the confessional to reveal the mind of the man history would forever remember as Tepes – ‘The Impaler’.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą