2013 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

Vladimir Sorokin - Opričniko Diena

  Žiū, kiberpanko (cyberpunk) yra dvi rūšys. Tamsi-šalta-filosofinė ir keiksiuos-bei-šokiruosiu. Vladimir Sorokin knyga "Opričniko diena" (Den Pričnika; "Kitos Knygos" 2008; ISBN 978-9955-640-51-6; 183p.) labai stengėsi patekti į antrąją kategoriją. Tiesa, oficialiai nieks nesako, jog tai - saiberpankas, oficialiai tai tik politinė satyra, bet aplinka byloja pati už save, ta grubiai nutepliota ateitis, naujai traktuojami seni ritualai ir kiti cyberpunk požymiai nepraslys pro akis.
  Neabejoju, kad vienoj ar kitoj vietoj šia knyga pasibjaurės kiekvienas. Ką jau pirmi lapai pašiurpins, kur orpičnikų komanda gauna įsakymą išvežt vyrą, vaikus atiduot į globos namus, o šeimos moterį - išprievartauti. Jei ne tai, tai keisti jų fetišai. O jei ir ne tai, tai perrašytas gabaliukas "Nusikaltimo ir bausmės". Na o jei dar ir ne tai, tai gal bent gale įvykstanti orpičnikų orgija. Nė nežinau, daug velniavos čia buvo, kiekvienam žmonių sluoksniui po truputį. O esmė knygos labai paprasta - viskas vyksta vieną dieną, pradedam rytu, baigiam gilia naktim. Opričnikas Komiaga dirba Tėveliui, o tas savo ruožtu atsako tik Valdovui. Jų darbas - palaikyt tam tikrą tarką, bet ne taip, kaip policijos tvarka. Šie vyrukai ir reketu užsiima, ir visokias virveles tampo - tą suimt, tą paleist, to bylą "pamest". Kai reikia vykdyt egzekuciją - skambinama jiems. Kai reikia be klausimų didžiausią ir gerbiamiausią poną užbadyt - vėlgi, jiems. Galvažudžiai, kaip juos Valdovo žmona pavadino. Taip ir sekam paskui Komiagą visur, o jis plačiai pasakoja ir vis priduria - ir dėkui dievui, kad taip, o ne kitaip. Čia jį siunčia apmokyt naujokų, čia jau liepia skubiai į Kelią riedėt, kur kažkoks pasienis ir pro jį riedantys karavanai, atsisakinėjantys susimokėt, tai reikia ištempt, kol jų kiniška viza baigsis ir teks draustis rusiškai. Čia jau jis su naujokais susimauna ir vos kailį išneša. O kur dar apsilankymas pas būrėją, keisti narkotikai žuvelių formoje, ir atsiskaitymai su Valdovu, jo žentu, jo žmona. Iki parsivelka namo jau praktiškai be sąmonės likęs, o skaitytojas visiškai pasimetęs dėl to, ką perskaitė.
  Tiem, kam su satyra viskas gerai, turbūt sugebės perskaityt per porą valandų ir tik gūžtelės pečiais. Kas su satyra pažįstami tik kokio Gargantiua dėka - gali ir pasibaisėt. Kitiem, kaip ir man, toks požiūris į pasaulio ateitį - nei šilta, nei šalta. Todėl duosiu 8/10, skaitėsi lengvai, nors sunku supaisyt tai kas ten po galais dėjosi, juk visgi tik viena diena praėjo, o atrodė lyg trys...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą