2012 m. balandžio 3 d., antradienis

Bram Stoker - Svečiuose pas Drakulą


  Po pirmosios Bram Stoker knygelės „Svečiuose pas Drakulą“ (The Dracula Visitor; „Europa“ 1994; ISBN 9986-436-61-3; 80p.), kuri taip ir vadinasi, nežinojau ar verkt ar juoktis, tai pasijuokiau. Atrodo ši istorija yra pačios knygos „Drakula“ juodraštinis variantas, kuris, ačiū jo našlei, išvydo dienos šviesą. Bėda ta, kad istorija tiesiog komiškai baigiasi. Nieko blogo, ne, ne, bet gerai, kad jis visgi pasirūpino viską padoriai išrutulioti, o ne paliko tą „kaip anglas Valpurgijos naktį nuotykių ieškojo ir kaip jį Drakula išgelbėjo“ reikaliuką. Smagu buvo, rimtai. Duosiu kokius 7/10 vien dėl to.

Antra istorija vadinasi „Abelio Begeno Sugrįžimas“. Šioji visai nesužavėjo. Šiokio tokio siaubuko buvo, bet nebuvo Drakulos, tad sumečiau – naiviai tikėjausi, kad visose šešiuose jis apsireikš.
  Istorija pasakoja apie du šaunius vaikinus ir vieną gražuolę, kurią jie abu mylėjo, o ji mylėjo save. Kad ją vesti vienas vaikinas pagalbos tikėjosi iš Dievo, o kitas iš Velnio. Pasakojimas taip greit pratraukiamas pro akis, kad taip ir lieki be konkretesnio įspūdžio, tai duosiu kokius 4/10, taip.



Trečia istorija vadinasi „Kruvinos Rankos“.
  „Nors mano draugas įnirtingai gynėsi, buvo matyti, kad širdies gilumoje jis labai norėjo priimti mano pasiūlymą.“ 34p. Aha. Draugas gynėsi, kad netoleruoja laktozės, bet mačiau, kad jis labai nori stiklinės kefyro, tai per prievartą sugirdžiau.
  Dar viena komiška istorija. Sakau komiška, bet autorius iš tiesų nebandė savo siaubo istorijų padaryti juokinga. Tiesiog visokie King‘ai ir Lovecraft‘ai tiek išlepino, kad šitas skaitant juokinga buvo. O gal man tiesiog su galva negerai.
  Lengva istorija apie sąžinės iškankintą vyruką, kuris ieško savo nuodėmės išpirkimo. Beabejo – tradicinio, kai savo gyvybės kaina išgelbėji ką nors kitą. Įmaišytas lašelis misticizmo su angelais ir tuo viskas pabaigta. Nei blogai, nei gerai, net nežinau kaip. Duosiu 5/10 ir nepeiksiu.

Ketvirtoji istorija vadinosi „Žiurkės-Duobkasiai“. Na... Tarkim, gyveno kartą šaunus ir turtingas anglas, įsimylėjo, bet jos tėvai draudė jai tekėti iki jaunikis bus išbandytas. Metus uždraudė matytis, taip atseit meilę tikrindami. O anglas iš nuobodulio, jaunystės, paikystės ir kvailystės, šiukšlyne, taip, šiukšlyne, draugų ir nuotykių ieškot nuėjo. Rado. Ir dar kokių. Duosiu 4/10, daugiau negaliu.

Penkta istorija (sumaišiau, ana buvo penkta, o šita – ketvirta) vadinosi „Auksinių garbanų paslaptis“. Ši istorija jau šiek tiek geresnė, bent jau klasikiniu siaubu kvepia. Pasakojimas aišku vėl visiškai paprastas, apie neaiškų vyruką ir žiežulą kerštingąją. Bet va, jau miruoliai apsireiškia ir kiek geriau baimė perteikiama. Duosiu 6/10.

Na ir paskutinė istorija vadinosi „Čigonės Pranašystė“. Et, dar viena ne itin kokia istorija. Kaip ir teigia pavadinimas, ji apie čigonės pranašystę. Labai matyta situacija, kai žmonių gyvenimus tiesiog juodai sujaukia visokios pranašystės, tikros ar ne, kaip horoskopai, aiškiaregiai ir panašiai. Nesakau, kad tuo tikėti nereikia, tiesiog nereikia dėl to išprotėti, kaip, kad čia žmonės beveik padarė. Duosiu 6/10.

Bendrai imant knygelė rekomenduotina dviem žmonių tipam. Tiem kurie domisi Bram Stoker darbais ir gal net istorijomis apie Drakulą (bet tada užtenka perskaityti pačią pirmą istoriją, kurioje jis minimas) ir tiems, kurie laukia kažko eilėje, mat knyga prablaškys, bet nepavergs dėmesio. Duosiu kokius 5/10 apskritai imant ir pliusiuką už tai, kad autorius visgi išplėtė Drakulą iki geros istorijos.



Anotacija:  Šioje knygoje spausdinami 6 airių kilmės anglų rašytojo, siaubo (gotikinės) literatūros klasiko Bremo Stoukerio (1847-1912) apsakymai. Pirmasis apsakymas – „Svečiuose pas Drakulą“ – tai „juodraštinis“ garsiojo Bremo Stoukerio romano „Drakula“ variantas. Pirmą kartą šis apsakymas išspausdintas tik po rašytojo mirties, jo našlės ponios Florensės Brem Stouker rūpesčiu.  

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą