Pavadinimas: The Gilded King
Serija: Sovereign 1
Žanras: Vampyrai, Postapokalipsė
Psl.: 303
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads
Josie Jaffrey knygą "The Gilded King" gavau, kaip arc'ą, mainais į nuoširdžią apžvalgą. Pradžioj, nors ir labai įdomiai iš kart pateikė pasaulį, kur greit tapo aišku, jog tai mūsų pasaulis po kažkokios apokalipsės, vis tiek sunkokai skaitėsi. Bet kuo toliau, tuo darėsi geriau.
Apie Knygą: Kažkada vampyrai, vadinami Sidabru (Silver) vieningai gyveno su žmonėmis. Iki ėmė plisti zombių, Weeper užkratas, vertęs žmones, kuriems nepavyko virsti vampyrais į žmogėdras be jokio žmogiškumo liekanų. Kiekvienas įkąstasis po to irgi tapdavo Weeper'iu, tad jie dauginosi be galo sparčiai ir vampyrams kilo grėsmė netekti savo maisto šaltinio. Tad jie sukūrė vakciną, kuri neužkrėstuosius padarydavo atspariais, o užkrėstuosius - galutinai pribaigdavo. Bėda ta, jog ta vakcina iš kraujo žmonėse niekur nebedingdavo ir nuo tos akimirkos jų kraujas ir vampyrus paversdavo žmonėmis. Išgydytieji tapo užkrėstaisiais. Toli nuo viso to pradžios ir pabaigos, daugybė metų ar šimtmečių po to, Julia gyvena Blue, paskutiniame saugiame nuo užkrato mieste. Jį valdo ir saugo Aukštuomenė (Nobles - tie patys vampyrai), nemirtingieji, kuriems čia žmonės tarnauja ir maitina savu krauju. Mat už Blue sienų tvyro užkrėstas Red, pilnas arba bauginančios tylos, arba baisių kauksmų. Bet Julia niekaip negali nustoti galvojusi apie tai, kas gali laukti ten, už sienų, kur kažkada išėjo jos tėvai, palikdami ją, kūdikį, ant šventovės laiptų, pasmerktą būti išdavikų dukra, netinkama net maitinti Aukštuomenės narių, tik valyti iki mirties. Tuo tarpu, jai to nė nežinant, vienas iš girdėtų už sienos garsų buvo Cameron'as, grįžęs į Blue tik pasistiprinti prieš dar vieną kelionę atgal į Red. Jau daugybę metų jis ieško ten pagrobtos draugės ir nė neketina nuleisti rankų, kad ir kokie siaubai laukia. O laukia ten jų daug. Ordos Weeper'ių, keistos, apleistos stovyklavietės, su smilkstančiais surytų žmonių kaulais, bei žavus miškinis vakcina užkrėstu krauju.
Mano Nuomonė: Nors prasidėjo viskas įdomiai, bet ėjosi gan lėtai. Bet kuo daugiau skaičiau, tuo daugiau norėjosi skaityti. Kamerono istorija labai greit pasiglemžė visą mano dėmesį, tad Džiulijos dalis skaičiau skubiai, kad tik kuo greičiau pro jas prasibrauti. Bet su laiku abi istorijos dalys ėmė pintis į vieną ir likus kokiam ketvirčiui knygos - noriai skaičiau abiejų herojų išgyvenimus. Labai patiko faktas, jog Kameronas ir Džiulija - visiškai nesusiję veikėjai. Jie turi savo meilės interesus, bei tikslus, ir vienas kitą matė tik iš tolo. Patiko ir siaubai, baubai. Rimtai, kartais net pykau ant savęs, kam skaitau naktį: slėniai tokie pilni lavonų, jog gyvas iškastas, ten masalu Weeper'iams paliktas užkrėstasis - miršta nuo jų svorio ant savęs, o ne sužeidimų; kauksmas naktį miškuose, ir toks kiekis pūvančių, bet tebevaikštančių, tavęs ieškančių kūnų, jog tiesiog nėra kur ir kaip praeiti; atrodytų žmogėdrų paliktos gyvenvietės, į ritualus panašūs likučiai žolėje. Labai gera buvo ir sunkiai nuspėjama politinė dalis, viskas puikiai sukinėjos taip, jog beveik nieko nesugebėjau nuspėti. Nepatiko tik paskutiniai miškinio, Felikso žodžiai. Mat žinau, jog kitoje knygoje tai reikės pataisyti, o pataisoma dažniausia ta kliše: tu mane išdavei, man melavai - ar privalėjau, leisk man paaiškinti - nenoriu nieko girdėti - bet aš tave myliu - nu gerai, aš irgi tave myliu.
Gera knyga. Taip nemaniau pradžioje. Taip nemaniau ir vidury. Bet, kai baigiau, tai tikrai sakau, gera knyga. Duodu 5/5 ir labai lauksiu antros knygos. Nepaisant visko, man reikia sužinoti, kas bus toliau.
