Autoriai: Jon Richter
Pavadinimas: Auxiliary: London 2039
Serija: -
Žanras: Cyberpunk; Detektyvas
Psl.: 224
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads | Amazon | TCK
Leiskite man jums papasakoti apie vieną geriausių Cyberpunk / kiberpanko žanro knygą kokią šiemet skaičiau. Skaičiau jų nemažai, visgi tokie metai, daug kas labai laukiame Cyberpunk 2077, bet nei viena skaityta prieš Jon Richter "Auxiliary: London 2039" nebuvo verta didesnio dėmesio. Šią knygą man maloniai davė TCK, bene kantriausia kompanija, su kuria teko bendradarbiauti. Ir man tik liūdna, kad čia - ne serija.
Apie Knygą: Netolima ateitis Londone, bene viskas čia tvarkoma ar valdoma Dirbtinio Intelekto trumpai žinomo, kaip TIM. Jums tereikia užsidėti specialius akinius ir TIM viskuo pasirūpins. Šioje ateityje žmonėms nebūtina dirbti, jie gauna bazines įplaukas. Šioje ateityje jiems draudžiama vairuoti, mat TIM supratimu, tai pernelyg pavojinga, o ir šiaip, DI daugybę kartų efektyvesnis... Šioje ateityje į policiją skambina isteriškas vyriškis ir aiškina, kad jo ranka nužudė jo mylimąją. Ten prisistatęs detektyvas Dremleris randa vyriškį tebespaudžiantį merginos galvą į sieną savo robotine ranka, kurią dabar bandoma nupjauti. Visa elektronika šioje ateityje yra valdoma TIM, kuris, tarsi omnipresent dievas, yra nenuhakinamas. Mat jeigu dievą būtų galima nuhakinti...
TIM suinteresuotas greitai ir tyliai išspręsti šią iškilusią problemą ir tai įvykdyti gali tik Carl Dremmler, depresijos ir alkoholizmo kankinamas, bet savo darbo specialistas, klasikinis noir detektyvas ilgu paltu.
Mano Nuomonė: Toks tarsi šaltas, mašinine alyva išteptas tinklas į kurį vis giliau pinasi ir protagonistas ir skaitytojas. Ir tada, kažkur ties viduriu, kai jau atrodo ima aiškėti, gal net saulė matosi - pajunti, kad padai svyla, nes kažkas tą alyvą uždegė. Labai tamsi ir baisi istorija, niekad tokios neskaičiau, ypač kiberpanko žanre. Nuostabus kratinys tokių gan gerai pažystamų vaizdinių, pervadintų, perkurtų ir sudarančių labai gerą, nors ir siaubingą vaizdą: sienomis lipantys robotai žudikai, depresyvus, girtas funkcionavimas per miglą, viską išblaivanti baimė, brutaliai nužudytos aukos ir tiesiog apgailėtinos mirtys. Nuo negyvų kūnų, kurių protai tebėra pajungti į VR, alternatyvų pasaulį, čia vadinamą AltWorld, su šio žanro klasikoje gerai žinomu atsibudimo efektu (kai pilnai esi kitu žmogumi dėl nuotykio į kurį leidaisi per savo VR); iki viską sutriuškinančios pabaigos.
Džiaugiuosi radęs kažką tokio. Po metų CP77 laukimo (kurį, kaip suprantu iš autoriaus žodžio, Jon Richter irgi mielai žais) ir dar daugiau metų kiberpanko žanro nagrinėjimo, čia buvo toks geras perliukas, sudėliotas bene iš geriausių, baisiausių jo dalių. 5/5, blemba kaip gaila, kad ne serija.
