2017 m. balandžio 19 d., trečiadienis

Frank Herbert - Kopa

Nelabai mėgstu itin ilgas knygas. Tada net tokias nuostabias, kaip Frank Herbert "Kopa" (Dune 1; ISBN 03400839937; 604p.; Goodreads) tampa sunku aprašyti. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio tiek daug įvykių, kad nėra, kaip juos aprėpti. Gal ir gerai, kad mūsų Eridanas savo vertimą padalino. Angliška versija irgi padalinta, bet viskas vienoje knygoje, tai taip jau man gavosi.

Prieskonis, Melanžas, turbūt labiausiai trokštama substancija kosmose, ir išgaunamas tik vienoje planetoje: Arakyje, Kopoje. Sakoma, kad jo skonis niekada nėra toks pats, kaip ragauto paskutinį kartą. Sakoma, kad jis prisitaiko prie asmens troškimų, ir juos atspindi. Ir taip sukelia priklausomybę. Tačiau, be šio prieskonio navigatoriai - akli, mat jis suteikia beveik antgamtišką regėjimą, ir leidžia jiems nuspėti jų laivui kilusius pavojus, dar prieš jiems tampant realiais.

Prieskonio kaina priklauso ne tik nuo milžiniškos paklausos, bet ir nuo pasiutusiai sudėtingų sąlygų Kopoje. Drėgmės stoka kelia nepatogumų, poreikį taupyti kūno drėgmę skafandruose, gerti filtruotą bjaurų kūno vandenį. Atviroje dykumoje tūno pavojų, nuo kurių negalima gintis net skydais, mat šių vibracija gali privilioti Kirminus. O šie, kartais užauga tokio dydžio, kad gali praryti visą prieskonio fabriką, su visu prieskoniu bei žmonėmis ten. Ir žudyti jų neišeina, mat jie kažkaip susiję su tuo brangiuoju Melanžu, o kaip iš tiesų žino gal būt tik fremenai, Kopos laukiniai vietiniai...

Galaktikų dydžių imperijos, pinta ir perpinta politika, išdavystės, regėjimai, spėjimai, ir nenuspėjami įvykiai, pavojinga dykuma, baisūs kirminai, ir taip toliau, ir toliau. Jaučiuosi, lyg perskaitęs epą, Kalevalą ar kažką tokio. Įspūdingas veikalas. 10-10, nėra čia ko smulkint.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą