Edgar Allan Poe knygą, kuriai neatspyriau po Kim Newman "Anno Dracula: Bloody Red Baron" knygoje sutikto vampyro Poe, "Auksinis Vabalas" (Poetry and Tales; ISBN 978-9955-23-651-1; "Baltos Lankos" 2013; 246p.) sudaro šios istorijos (vaje, koks ilgas ir sudėtingas sakinys gavosi):
Ašėrių Namų Žlugimas (The Fall of the House Usher);
Žmogžudystė Morgo Gatvėje (The Murders in the Rue Morgue);
Malstremo Gelmėse (A Descent Into the Maelstrom);
Šulinys ir Švytuoklė (The Pit and the Pendulum);
Auksinis Vabalas (The Gold Bug);
Akiniai (The Spectacles);
Pavogtas Laiškas (The Purloined Letter);
Amontiljado Statinė (The Cask of Amontillado);
Varliūkšis (Hop-Frog);
Pas mus gan įprasta knygą užvadinti kurios nors vienos istorijos pavadinimu, tad čia nė neturiu priekaištų dėl "blogai pateikto pavadinimo", bet kartais labai norisi pilnų pavadinimų ir anglų kalba, mat aš be jų tiesiog negaliu.
Kiekvienas pasakojimas - savitas. Vieni - baisūs, kiti - detektyviškai sukti. Treti gi - juokingi. Poe - na, jo detektyvai man ne itin prie širdies buvo, bet jis savo trūkumus moka galantiškai užpildyti informacijos, suprantamos, kiekiu - kodėl yra taip, o ne kitaip. Privengta ir paranormalių reiškinių, kiek pamenu, lyg ir beveik viskas (nes ne viskas) buvo racionaliai išaiškinta (nors aš ne prieš antgamtinius įvykius) ir šen, ir ten. Nors vienoje istorijoje labai jau tikėjausi iš ugnies išlindusio demono, nekalbančio žmonių kalba, o ten ėmė ir paaiškėjo...
Iš devynių istorijų ne itin įdomios buvo gal tik trys. Tai labai gera knyga pradedantiems (kitu atveju manau daug kam patiktų tas garsusis Varnas, ar kaip ten lietuviškai) pažintį su Poe (nors man labiau patiktų pažintis su vampyru Poe), mat knyga lengva ir aiškiai parodo koks savitas yra autoriaus stilius. Duosiu knygai stiprų 8/10 ir ieškosiu kur čia pagarbiau įbrukus į lentyną, gal prie Wilde, mat nedėsi gi į bendras makalynės stirtas...
Trumpai apie istorijas: pirmoji - baisoka, iš tiesų pašiurpino mane vienas nutikimas prieš pat pabaigą, dėl to ir nusprendžiau, kad knyga man matyt patiks. Antroji - ne itin įdomus detektyvas. Tiksliau, įdomu tol, kol nepradeda aiškėti, tai kas gi tas žmogžudys. Trečioji - ši man nepasirodė įdomi. Apie žvejį, kuris pateko į vandens sūkurį ir išgyveno. Ketvirtoji - irgi, ne itin įdomi, apie inkvizicijos kankinamą vyruką, kurį vis kitokiomis taktikomis mėginama priversti nusižudyti. Penktoji - įdomi istorija apie piratų lobius ir nuotykius jų ieškant. Akiniai - labai juokinga istorija apie, dovanokit, kad taip išsireikšiu - žlibus bernus. Pavogtas laiškas - tarsi antrosios knygos istorijos tęsinys, su tais pačiais veikėjais, ne itin kuo pasižymi, bet lengvai susiskaito. Amontiljado Statinė - na, čia tai jau vienintelius pliusas buvo karnavalo aprašymas, kitu atveju istorija parodo koks žiaurus gali būti kerštautojas. Varliūkštis - irgi, žiaurus kerštas, bet savaip įdomi.
