Holly Black - The Cruel Prince | The Folk of the Air 1

Holly Black knyga "The Cruel Prince" ("Žiaurusis Princas"; The Folk of the Air 1; ISBN 0316310271; 384p.; Goodreads) man buvo impulsyvus pasiskaitymas. Tiesiog knyga kurią visur mačiau ir visur girdėjau apie ją kalbant. Paskutinį syk, kai pasidaviau tokiam impulsui, gavau labai nusivilti. Bet šį kartą buvo kiek geriau.

Džudė ir jos dvi seserys, kai ji dar buvo visai maža, buvo paimtos iš mūsų pasaulio į fėjų / laumių pasaulį, mat viena iš jų buvo tikra fėjų karvedžio dukra. Jų pasiimti jis atėjo nenusiteikęs kompromisams, tad, kai jų motina nenorėjo mergaičių atiduoti, paprasčiausiai nužudė visus tuo metu ten buvusius asmenis ir pasiėmė ne tik savo dukrą, bet ir kitas dvi: jo žmona, vadinasi ir dukros jo. Mergaitės, tuo metu, prisiekė jo amžinai nekęsti, bet su laiku, su Madoko dėmesiu ir savitu gerumu, pažado išlaikyti deja nepavyko. Džudė, jau suaugusi mergina, nenori nieko kito, kaip tik pritapti ir turėti savo vietą tarp fėjų. Tų pačių kurie laiko ją melage, mat fėjos negali meluoti, taip, kaip meluoja žmonės, kurie laiko ją purvina, mat patys, išeina, neprakaituoja ar kažkas tokio, ir jau praktiškai mirusia, pūvančia savo pačios kiaute, mat gimė - mirtingąja. Kiekviena Džudės diena pilna paniekos, patyčių ir, kartais, net baimės dėl savo gyvybės. Jie gali ją užhipnotizuoti ir priversti daryti tai, ko nenori, kad ir iššokti iš aukšto bokšto. Jie gali ją priversti valgyti fėjų vaisius, nuo kurių ji pames protą ir dėl dar vieno kąsnelio - pati mielai pildys jų norus, kad tik jie būtų laimingi. Ir dar daug kitų dalykų, dėl kurių toks jos noras atrodo mažų mažiausiai - baisus.

Kai atėjo laikas imti ar bėgti, Džudė griebė tokią galią, kokią tik pasiekė: ji tapo šnipe būsimam karaliui, vienam iš princų, atrodytų, vienam iš geresnių. Mat karališkoje šeimoje intrigų netrūksta net paprastą dieną, o ką jau kalbėti apie tokią šeimą, kurioje atsarginių kandidatų į karūną - apstu, ir kiekvienas iš jų - žiauresnis nei sekantis. Bet tai vienintelis Džudei matomas kelias į bent kažkokį pripažinimą ir ji neketina jo lengvai paleisti, net ir tada, kai visos kortos, panašu, krinta ir maišosi.

Patiko man, kad Džudė labiausia norėjo būti ritere, tam, kad įtvirtintų savo poziciją Fėjų pasaulyje, o ne, tarkime, ieškojo galimos sąjungos, galimo jaunikio, kuris tai padarytų už ją. Patiko ir pats fėjų mitas, labai gerai pritaikytas knygai. Geras ir rašymo stilius. Kas labiausia užkliuvo, tai romano gija. Nes tas "aš su tavim elgiuos, kaip su šiukšle, nes paslapčia myliu" ir "vos tavęs nenužudžiau, nes va mano draugas, tai tikrai būtų nužudęs" yra bjaurus skaityti ir man visada labai gaila, kai neapykanta ir baimė yra taip greit pamirštami. Bet knygai duodu 3/5, ir paskaitysiu antrą, kai ją rasiu, nes kaip ir sakiau, rašymo stilius geras, pasakojimas - irgi.

M. G. Harris - Nematomas Miestas [Jošua Failai #1]

  Jau seniai norėjau paskaityti M.G. Harris Jošua Failų knygas, tad pagaliau ir ėmiausi pirmosios - "Nematomas Miestas" (The Joshua Files: Invisible City; "Obuolys" 2009; ISBN 978-609-403-037-6; 384p.) - kuri ištisai rėžė akį esamojo laiko šneka. Sakykit ką norit, bet mes esamuoju laiku paprastai nekalbam, tad ir skaityti juo - sunku. Pasiimu puodelį arbatos ir rašau įrašą toliau. Parašau, persirengiu ir guluosi į lovą, nes jau aušta. Gal.
  Tokiu būdu atrodo ir Bado Žaidynės buvo verstos, dėl to ir neskaičiau jų lietuvių kalba, tik šen ten užmesdavau akį pažiūrėt kaip išvertė. Siaubingai nemėgstu, kai žmonės taip rašo ir verčia.
  Bet, grįžkim prie knygos. Jošua - vaikinas tarp vaiko ir paauglio. Jis - mokosi kovos menų, kalba ispanšikai, yra anglas ir Ikso Bakabas. Kas? Ikso bakabas. Kažkoks majų kažkas, neklauskit, nesupaisiau. Žuvo jo tėvas, atrodytų, tiesiog lėktuvo katastrofa. Bet tą pačią dieną, ar naktį, ten pat pastebėtos NSO šviesos, tad knygos pradžioje labai rimtai maniau, jog knyga suksis apie Pilkąją Rasę iš Dausų. Tad, Jošua stveria savo geriausią draugą, merginą, su kuria susipažino rašydamas internetinį tinklalapį, ir keliauja tėvo pėdsakais, kurie veda Majų griuvėsių link. Jei man būtų 13-a, o ne 23-s - ši knyga būtų praktiškai biblija. Deja, man nebe 13, todėl tik šypsausi ir džiaugiuosi, kad autorė puikiai išlaikė tą amžiaus tarpsnį, kai kovos menus gali pavadinti "Flirtu su mirtimi", o tada apsiverkti, kad pramiegojai savo autobusų stotelę.
  Tad, nors esamasis laikas ėdė ilgai ir nuobodžiai, knyga tokia tikrai, visai pusė velnio. Ne "Tuneliai", bet man, kaip nosferatui, mėgstančiam knygas jaunam jaunimui - patiko pakankamai, kad paskaityčiau ir kitą dalį. Duosiu šiai 7/10, galų gale, ir baisiau už esamąjį laiką skaityt tekę.