2020 m. liepos 25 d., šeštadienis

Nežinau, kaip tęsti, tad tiesiog tęsiu...

Negaliu apsakyti keistumo. Negaliu apsakyti skausmo.

Bet negaliu ir tiesiog sėdėt čia, nutirpęs nuo pertekliaus jausmų.

Tai tęsiu tai, ką dariau, kaip dariau. Darbą, hobius. Su viltimi, kad kažkaip visa tai praeis. Su viltimi, kad nustosiu žiūrėt to kambario link, kankinamas to bjauraus jausmo, jog žmogus, tėvas, kuris buvo ten visus trisdešimt mano gyvenimo metų - nebegrįš. Ir, kad dabar, man reikia pasirūpinti namais ir šeima, tad sustoti tiesiog negaliu. Nei dėl jo, nei dėl savęs, nei dėl tų mūsų, kurie esame gyvi ir privalome kažkaip tęsti.

Jeigu esate tėvas ar motina, jūsų didžiulė pareiga dabar pat yra susitvarkyti sveikatą. Nueikit pas gydytojus dėl to skausmo, dėl to drebulio, dėl to blogo jausmo. Meskit rūkyti, tapkit saikingesni, mankštinkitės. Nes tokio skausmo nelinkėčiau priešams, tad rūpinkitės, kad jūsų  vaikai jo dar ilgai, ilgai nepatirtų. Sveikata ir gyvybė yra be galo trapūs. Ir viskas ką galime padaryti, tai stengtis šiandien pragyventi taip, kad pamatytumėm rytojų ir savom kojom apeitumėm namus.

Nes, dabar vis lenda į galvą mintys. O jeigu būčiau jį stūmęs pas gydytojus dėl to skrandžio skausmo. Jeigu jis būtų stūmęs gydytojus padaryti daugiau testų dėl to skausmo šone. Jeigu gydytojai būtų atlikę savo pareigą ir juo pasirūpinę, o ne nurašę kiekvieną reiškinį prie antro tipo diabeto...

Net kvėpuoti sunku rašant, tad daugiau apie tai neberašysiu. Privalau eiti toliau, kad ir kaip nenoriu, kad ir kaip baisiai skauda ir dėl to skausmo - pikta.

Amžiną tau atilsį, tėti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą