Neven Iliev "Fizzlesprocket" | Everybody Loves Large Chests 2

Pagaliau. Pagaliau gavau paskaityti antrą Neven Iliev knygą serijoje Everybody Loves Large Chests, "Fizzlesprocket" (Everybody Loves Large Chests 2; ASIN B07B42T4YD; 306p.; Goodreads). Pirmoji man labai patiko. Antroji jau ne taip labai, mat per visokius nešvankius juokelius pusė knygos tiesiog nieko nevyko. Bet antroje pusėje viskas ėmė labai spėriai gerėti.

Pastebėjęs, jog kartais net žemoko lygio herojai yra stipresni už jį, Boksis (Dėžius?), mūsų mimikas-skrynia, nusprendė išsiaiškinti kas, kaip ir kodėl, bei, kaip tai pritaikyti sau. Prieitos išvados buvo gan paprastos: jų sugebėjimų statistiką gerokai pakelia jų dėvimi šarvai, amuletai, bei ginklai. Deja, pritaikyti tai praktikoje pasirodė kur kas sunkiau. Mat net jei Boksis būtų nusiteikęs išleisti savo sunkiai (o kartais ir ne visai) uždirbtus auksinius, tai deja aplink tikrai nėra jokios parduotuvės, kuri pardavinėtų dėžės formos šarvus. Natūralus sprendimas buvo išmokti kalvio amato pačiam ir pasigaminti ko reikia. Tik čia, vėl problemos...

Bet kokie monstrai, kad ir kaip jie panašūs į žmones, jiems kelią neaiškią, nesuprantamą baimę. Tad net atrodančio beveik, kaip žmogus, Boksio dauguma tiesiog vengia, bijo ir kartais net ima jausti pyktį, kas gali sukelti daug nemalonumų, mat jei mimikui teks gintis, na, mimikui teks gintis. Antroji problema atrodytų buvo lyg ir išvengiama. Tai - visokie sargybiniai ir detektyvai, ieškantys didžiojo sprogimo kaltininko, to paties, kur iššlavė didelę dalį žmonijos. Nors oficiali versija skelbia, jog tai padarė elfai, mat tai duoda pretekstą su jais pradėti atvirą karą, nieks neneigia slapto reikalo sustabdyti ir nubausti tikrąjį nusikaltėlį. Ir, reikia pripažinti, aukšti, tamsūs, paslaptingi ir nekalbūs vyrukai - tikrai labai įtartini.

Kaip ir sakiau, per daug jau ten juokų buvo ir greit jie tapo tikrai nejuokingai vulgariais, bei pabodo iki gyvo kaulo. Laimei, antroje knygos pusėje viskas gan staiga liovėsi ir veiksmas ėmė greit judėti į priekį. Pabaiga buvo jau labai gera, tad tikrai skaitysiu ir trečią. O šiai duodu 4/5.

Shane Dawson "It Gets Worse: A collection of Essays"

Net nežinau kuo tiksliai, bet antroji Shane Dawson memuarų knyga "It Gets Worse: A Collection of Essays" (ISBN 1501132857; 256p.; Goodreads) man jau ne taip labai patiko, kaip pirmoji. Atrodo, geriausias ir tamsiausias istorijas jis jau papasakojo. Bet vis tiek, buvo smagu paskaityti.

Shane istorija čia prasideda maždaug po jo išsiskyrimo su Linse. Dauguma istorijų sukasi apie jo mylimą močiutę po jos mirties, t.y. paranormalių reiškinių istorijos, kurių geriau jau nebūčiau skaitęs vidury nakties, bei jo naujai atrastą orientaciją. Kaip dažnai nutinka, pagaliau supratęs, kas tau gyvenime trukdo, koks savęs apribojimas ėda akių šviesą, imi geriau suprasti ir didelę dalį likusios gyvenimo patirties. Tad Shane čia tiesmukai viską ir išdeda, nepagailėdamas piktų žodžių tiek siaurapročiams religijos fantikams (Shane ir pats yra tikintis, tad čia tikrai nėra stūmimo ant religijos ir religingų žmonių, jei tik jie nėra bukapročiai), nepasidrovi papasakoti apie baimes dairantis vaikino pasimatymų programėlėse. Įdomiausia skaityti buvo turbūt apie jo pradžią, kaip filmų ir filmukų kūrėjo, režisieriaus karjerą. Prasidėjo viskas mokykloje ir žmogus taip labai skatinęs jo kūrybinį proveržį - visiškai nesuprato jo juokų ir išdėjo viską į šuns dienas!

Džiaugiuosi, kad perskaičiau šias knygas. Jei bus trečia, paskaitysiu ir tą. Shane yra tikrai labai įdomus žmogus, su ne visiems perkandamu (kas matosi ir knygoje) humoro jausmu. Duodu 4/5, nes blogiau visgi nebuvo.

Jordan L. Hawk "Threshold" | Whyborne & Griffin

Patiko man pirma knyga Jordan L. Hawke serijoje Whyborne & Griffin, tad pasiėmiau paskaityti ir antrą, "Threshold" (Slenkstis; Whyborne & Griffin 2; ISBN 0988564971; 249p.; Goodreads). Ši man patiko jau nebe taip labai, net netikėti įvykiai ir tie visi Lovecraftiniai padarai - puikiai suėjo.

Whyborno tėvui jaunėlis sūnus per daug niekad nerūpėjo. Dar mažiau nuo tada, kai tas atsisakė eiti tėvo parinktu keliu. Reikalai tarp jų šiek tiek pasitaisė, kai jaunėlis užsitarnavo naujos pagarbos parodydamas neįtikėtinas žinias ir narsą kovoje prieš monstrus iš kitos dimensijos. Bet net ir po to lengvo apsitaikymo, Whybornas įtariai žiūri į staigų tėvo norą pasamdyti jo mylimąjį, Grifiną, ištirti kas per antgamtiški dalykai vyksta vienoje iš jo anglių kasyklų.

Kasikai girdi vibraciją, dūzgesį, kai kurie net - aiškius su jais kalbančius balsus tame išskiria, žadančius turtingas anglies gijas. Žmonės dingsta, žūva keisčiausių įgriuvų metu, o išgyvenę grįžta pasikeitę, kitokie, nesavi. Vienas kitas toks siūlo galas veda į kasinėjimus, vykusius urvų sistemoje, kuriuose lyg ir nieko labai keisto nebuvo rasta. Iki po Whybornu įlūžo grindys ir jis pateko į naują, žemesnį lygį. Čia sienos apipaišytos keistais piešiniais, vaizduojančiais baisius padarus, valdančius žmones, o tamsoje - kažkas krebžda, šnibžda.

SPOILERIS: nemėgstu, kai susidūrus lengvai fantastikai su lengva moksline fantastika išgaunama tema yra ateiviai prieš kaubojus. SPOILERIS BAIGIASI. Knyga lengvai skaitėsi, bet ta meilės seilės dalis, kur "bet aš maniau, todėl padariau, ką padariau, nes galvojau" labai jau rakštis buvo. Nes puikiai žinai, kaip skaitytojas, jog jie turės viską išsiaiškinti, tai tas gumos tempimas - siutina. Šiai knygai duosiu tik 3/5, bet skaitysiu toliau, nes įvykiai buvo netikėti, o viliuosi, jog dar pasirodys ir praeitoje knygoje buvę blogiukai, tad vilties tikrai yra.

Jurgai Lago

Na, turbūt jau tikrai visi girdėjote, kad šių metų Euroviziją laimėjo apkūni izraelietė su daina, kurioje smagiai apdainuojamos porų išsiskyrimų dramos. Neišsakant nuomonės apie tai, ar daina man asmeniškai patiko ar ne, noriu verčiau išsakyti nuomonę apie gerb. autorę (nes jos papuošalų man netekę matyti, tai turbūt lieknumas irgi dar nėra didžiausia aukštybė) Jurgą Lago, kurios knygą visai neseniai perskaičiau ir taip labai pagyriau.

Portaluose skamba viena ir ta pati žinutė:

Anot šaltinių, čia citata tiesiai iš autorės facebook, bet ar tai tiesa ar ne, jau nebežinau, mat tos žinutės neradau. Bet radau daug kitų, dėl kurių man labai gėda. Gėda, kad esame iš bendros tautos, gėda, kad skaičiau tą knygą ir gyriau, gėda, kad pas mus tiek daug tokių, kurie taip garsiai rėkia nesuprasdami apie ką rėkia.

Pradėkime nuo pradžių: "norėdamas įžeisti kitus, nusipelno kritikos" - taip, atsiprašau, neabejoju, Jus, gerb. Lago, labai įžeidė daina apie tai, kaip pana išsiskyrė su bachūru ir dėl to jai širdies neskauda, mat jis ją pametė, tai ir nėra jos vertas. Matau labai daug reikalo įsižeisti. Nes geriau būtų buvusi Saulėlydžio žinutė, kur kai paliko bachūras, tai gyvenimas baigėsi ir pana prasėdėjo namie, užasidarius, iki ją vos ne spirte išspyrė laukan prasivėdint galvos.

Jos daina nėra apie tai, kad visi vyrai yra kvaili berniukai. Jos daina yra apie tuos vadinamus fuckboys. Auginkit sūnus, kaip žmones, ir tokios dainos jiems niekada nekels nerimo ir nemigos.

Jei nemokate anglų kalbos, nesigilinkite į kontekstą, mat jis praskrido virš galvos taip toli, kad gali virsti tuo kažkurių metų Vokietijos laimėtojos satelitu.

Jos dainos tikslas nėra kiršinti abi lytis, o pasakyti, jog jei išsiskyrei su vaikinu, tai dar ne pasaulio pabaiga, eik pasilinksmink su draugėmis, gyvenimas tęsiasi. 

MeToo judejimo metu nusižudė du prievartautojai? Kažkaip nelabai gaila, net nežinau. Gal išmokim pagaliau, nekaltint aukų, kad tapo aukomis, a, gerb. Lago? nes dabar pati daug verkiat, kaip jus visi užsipuolė. 

Aš irgi galvojau, kad gal kažką Jūsų čia iš konteksto ištraukė, tai atėjau į facebook ir supratau, kad man per daug gėda, jog pagyriau tokį intelekto stokojantį žmogų kaip Jūs. Kaip paauglė ginate bukas nuomones ir teigiate, kad jums patinka žmonės, kurie turi savo nuomonę, nors akivaizdu, jog jums jie patinka tik tada, kai ta nuomonė atitinka jūsų. Niekuo nepasidomėjot. Sakot Jūsų pasisakymą išėmė iš konteksto, bet pati cituojate dainos reikšmę iš New York Times. Žiniasklaida - blogai, nebent ji atitinka mano nuomonę. Skambat vos ne kaip JAV prezidentas, oho!

"Man žmogus gražus visoks" o tada "ką jau čia skrynia - konteineris!" - negėda? Jūsų mamai negėda? Nes maniškė man turbūt ausis nuluptų, jei žmogų pavadinčiau konteineriu, kad ir kaip ginčiausi, jog jų išvaizda man nerūpi.

Dar kartą, dainos esmės nesupratot, oi kaip nesupratot, ir jums net nerūpi, kad nesupratot. O kai nerūpi, tai arba tai yra paaugliškas užsispyrimas, arba jums tikrai patinka naujai sulauktas dėmesys. Sveikinu, jūs esat kūda pikta boba, as oppose to stora pikta boba.

"Mėgstu žmones, turinčius savo nuomonę", bet tada jūsų kolegė išsakė nuomonę, kuri prieštaravo jūsiškei ir ji jau fake news, ane? Tsk tsk, kaip jie taip drįsta turėti savo nuomonę, kuri nėra tokia teisinga, kaip jūsų, PC nesugadinta ir tiesmuka. Manieros jūsų irgi nesugadino. Dėl intelekto jau irgi imu abejoti. 

Eikit geriau Dragūno paklausyt, lietuviškai gal bent suprasit, apie ką daina, nes angliškai tai dievaži, ne kažką be "stupid boy" girdėjot.

Gėda man dėl jūsų. Gėda, kad esat autorė. Geriau daugiau neberašykit. Nes feminizmą agresyvų ir pas jus galima prikišt. Mergaitę užaugino diedų šutvė, padarė pačią vos ne vyru, tada numetė laukt namie. Atėjo bachuriukas, kuris nieko nemoka, tik "moteriškus" darbus ir vai, kokia graži rolių apsikeitimo istorija. Moteris gali būti karė, o vyras gali namie indus suplauti. Bet neduok die tu neverksi, jei fuckboy tave paliks, tada tai jau tu pikta agresyvi stora feministė. 

Craig Alanson "Black Ops" | Expeditionary Force 4

Trečioji knyga, jei pamenat, man pasirodė kiek pratampyta. Tad ketvirtą knygą Craig Alanson serijoje Expeditionary Force "Black Ops" (Expeditionary Force 4; ASIN B07121G4ZC; 673p.; Goodreads) ėmiau jau kiek atsargiau. Laimei ši, nors ir labai ilga, tačiau nenuvylė.

Linksmoji Piratų Šutvė susitelkė į vieną tikslą: užtikrinti, jog žemei niekas nebegresia. Tam jiems reikia žinių iš tų šaltinių, kurie būtų labiausia suinteresuoti pakenkti žmonijai. Padedami Didingojo Skipio, jie mokosi kovoti, šaudyti ir netgi pilotuoti visa ką tik turi ateivių, tad sužinoję apie priešų planus, netruko sukurpti pakvaišusio plano. Jie, sabotažu, sukiršins dvi priešų gentis. Mat jei tie kovos tarpusavyje, tai jau į Žemę tikrai niekas nenorės vykti, ypač turint galvoje, jog kelionė ten nebūtų labai trumpa dėl wormhole stokos.

Kitos problemos, tuo tarpu, tik rimtėja. Skipis įlindo į rasto žuvusio DI konteinerį norėdamas pažiūrėti, kaip ten viskas veikė ir gal būt rasti užuominų apie tai, kas tą DI pražudė. Atsakymai, deja, nei jo, nei Džo Bišopo, visai nenudžiugino. Rasė, kuri sukūrė šiuos DI, nenorėjo, kad jie, jei jau taip nutiktų ir DI taptų sąmoningi, kad jie dar ir priešiškai nusiteiktų, tad apsidraudė sukurdami ir priešnuodį šiems genialiems padarams. Tai toks kirminas-virusas, kuris, atrodo, ir suėdė rastą DI. Ar tai reiškė, jog DI tapo agresyviu? O gal tai pats kirminas, kuriame radosi klaida? Deja, į šiuos klausimus Skipis atsakyti nespėjo, mat kirminas pabudo ir jame, palikdamas visą Piratų Šutvę mėginti pritaikyti turimas žinias ir išgyventi, iki Skipis tą kirminą įveiks, arba...

Prijuokino vietomis iki ašarų. Kitose vietose įtampa neleido atsitraukti. Dar trečiose įtampa neleido atsitraukti, bet Skipio komentarai juokino iki ašarų. Žodžiu, 5/5, nes ką jau čia.

Jurga Lago "Lietaus Žemė"

O buvo taip. Seniai jau perskaičiau Gaimano "Norse Mythology" ir labai patiko. Neseniai perskaičiau Stephen Fry "Mythos" apie Senovės Graikijos mitus ir irgi labai patiko. Pagalvojau taip, smagu gi būtų, jei jie parašytų ir ką nors apie mums artimesnius mitus, arba mažiau žinomus, ar, ką ten, bet kokius mitus, kad tik dar. Tą mintį ir norą gauti dar perpasakojimų toliau kurstė žaidimas Hellblade: Senua's Sacrifice, kurį kaip tik baigiau. Pagrindinė herojė ten yra Piktų (Šiaurės Škotija) genties karė, keliavusi į pragarą kovoti su Hela, kad paleistų jos mylimąjį, žuvusį kovoje su šiauriečiais (iš mitų spėju, kad tai buvo Vikingai). Ir štai, stoviu sau pašte, laukiu, kol paskaičiuos siuntinio kainą. Pasisuku pažiūrėti, kas knygų lentynėlėj guli ir matau: Jurga Lago "Lietaus Žemė" (ISBN13 9786094413476; 184p.; Goodreads). Nieko nežinojau apie autorę ar knygą, net anotacijos neskaičiau. Jau iš viršelio stilizacijos ir pavadinimo buvo aišku, jog tai kažkas, ko man labai reikia. Tai va.

Lietuviai ir Žemaičiai jau labai ilgai kovojo tarpusavy. Taip ilgai, kad Perkūnui nusibodo ir supykęs jis paleido ant jų abiejų - nesibaigiantį lietų, kuris išliejo pelkes ir raistus ir pripildė kraštą visokių vandenžvėrių. Vandenvilkių, vandenarklių, vandenparšių. Ir tokių skanėstų, kaip vandeninės bulvės. Miškuose čia pilna Gailų, Laumių, senųjų ąžuolų ir aukurų juose, dievų, dievybių, būtybių, bei kalbančių ežerų. Tamsoje žiba žaltvykslės ir vilioja kvailius gilyn į tirštas, kaip medus, pelkes, o vandenvilkiai, įsigudrinę ir supratę, jog tos žmonių nebaido, prisėlina pulkais, užmerkę tamsoje vieną akį ir žlipindami tik kita. Yra, kas dar pamena sausas dienas ir saulės šilumą. Bet jau pilna ir tokių, kurie kitokio gyvenimo nebežino. Vienintelė viltis, jog lietus liausis iki Žemyna nebegalės daugiau sugerti, tai jei Žemaičiai ir Lietuviai kažkaip susitaikys. Bet kaip sutaikyti mirtinus priešus?

Žemaičiui gimė duktė, sūnaus dievai pagailėjo. Mergaitė tarp karių vienas vaikas būdama, kad ir kaip mamos mylėta, augo visų tų vyrų auginama ir pati tapo sunkiai pranokstama kare, be lygių medžioklėje lankais. Bet net ir šitaip, Lyjos į paskutinę kovą nieks neišleido. Tai turėjo būti lemiamas mūšis, vieni arba kiti pagaliau laimės ir bus galvos ramios, tos kur gyvos liks. Paliko mergaitę su motina ir mirštančiu kariu, jai ir visiems - kaip šeimos nariu, bei žyniu. Matyt likimo, Laimos buvo skirta, mat į duris, už kurių nebuvo nei vieno kario, tik nuožmioji Lyja, pabeldė žaliaakis prašalaitis, su keisčiausiom kalbom.

Tuo tarpu Lietuvio sūnus vos gimęs kažkur greit prašapo. Dauguma Lietuvių šventai tikėjo, jog prie to, kažkaip prisidėjo Žemaičiai. Kaip kitaip! Ir štai jau apie penkiolika metų, kaip jie pykčiu nenumaldytu kovoja su tais nelemtais velniais. Tarp jų, legendinis Siurbelė išžudė gudrumu ir kardu turbūt daugiausia. Tik štai vieną dieną pakliuvo į Juodąjį Medų ir jau manė atėjusi jam paskutinioji, kai kažin koks sudžiūvęs mažius pasiūlė parodyti, kur yra kūlgrinda, mainais į porą keptų žuvų. Siurbelei, kad ir kaip netipiška tai buvo jo būdui, vaiko pagailo, tad nuvedė pas ūkininką ir prigrasė rūpintis. Juk tik šio vaiko dėka šiandien galės pribaigti tuos nelemtus Žemaičius. Gal net lietus pagaliau liausis.

Knyga oi kokia gera. Kaip Raganius, tik Lietuvoj ir lietuviškai. Pilna mitų, visokių ten padarų, tikrų ir išgalvotų, dievų, dievybių, būtybių ir įdomybių. Labai rekomenduoju ir duodu 5/5!

Stephen Fry "Mythos: A Retelling of the Myths of Ancient Greece" | Senovės Graikijos Mitų Perpasakojimas

Jei patiko Neil Gaiman knyga "Norse Mythology", tai manau patiks ir Stephen Fry knyga "Mythos: A Retelling of the Myths of Ancient Greece" (ISBN 0718188721; 416p.; Goodreads). Labai rekomenduoju audio knygą, jei tik galite jas klausyti, mat ją skaito pats autorius, o Fry visada labai maloniai įgarsina knygas.

Kaip ir teigia pavadinimas, tai - Senovės Graikijos mitų perpasakojimas, su dievais, dievybėmis ir būtybėmis, bei žmonėmis, kurie papuolė jiems kely - tiek pagrindiniuose, tiek šalutiniuose vaidmenyse. Istorija, nors ir sudaryta iš daugybės pasakojimų, skaitosi sklandžiai ir yra vientisa. Patys pasakojimai visada labai smagūs, pilni įvairių juokų ir keistų nuotykių, kuriuos, aprašydamas pagal tikrus mitus, Fry dar vietomis ir pakomentuodavo. Žodžiu, buvo labai įdomu.

Rimtai, jei mėgstat mitus papasakotus lengva forma, tai čia - labai gera knyga. Bet rekomenduoju skaityti ir su Norse Mythology, jos labai gražiai viena prie kitos dera. Duodu knygai 5/5, mažiau tikrai neįmanoma.

K.J. Charles "An Unsuitable Heir" | Sins of the Cities 3

O taip, perskaičiau jau galai žino kada. bet kartais taip tingisi aprašinėti... Kaip visada, K.J. Charles yra nuostabi. Damušiau su "An Unsuitable Heir" (Sins of the Cities 3; ASIN B01MZ7SF83; 246p.; Goodreads) jau ir visą Sins of the Cities, Miestų Nuodėmių trilogiją. Gera buvo. Ypač šita, paskutinė knyga. Labai smagu ir tai, kad herojai buvo ne tik unikalūs ir netradiciniai savo būtimi, bet vienas iš pagrindinių veikėjų dar ir gender fluid. Nežinau, kaip šitas terminas - lietuviškai, tai jei kas žinot - pasidalinkit žiniomis.

Londono bjauriame rūke vis dar slepiasi žudikas. Bet Markas jau nuspėjo, koks bus jo tolesnis žingsnis ir yra pasiruošęs jam užkirsti kelią. Juk, ant kortos pastatyta ne tik nepažįstamojo gyvybė, bet ir jo draugo, Klemo gerovė, pragyvenimo šaltinis. Ir, jei tarkime, to dar buvo negana pakurstyti Marko padus veiksmui, tai paskutinis lašas buvo pats įpėdinis, kurio taip gviešiasi žudikas. Ilgaplaukis cirkininkas Penas, visiškai išmušęs Marką iš vėžių.

Bėda ta, kad Penas visai nenori būti jokiu ten paveldėtoju. Juo tampant, tektų įsilieti į aukštuomenės gyvenimą, o tam jau reikėtų nusikirpti, vilkėti kostiumą, nebedirbti cirke ir gyventi prieštaraujant visai savo prigimčiai. Mat Penas kartais visai nenori būti vyru, vilkėti kostiumo. Ir Marką jis myli per daug, kad taip lengvai štai imtų ir atsisakytų dėl turtų. Tik, kad atrodo, jog tuomet teks išduoti seserį, kuri jau labai norėtų ramaus gyvenimo už cirko ribų, gero mylinčio vyro, kurį jau nusižiūrėjo ir saugių gražių namų.

Knyga labai gerai sudėliota. Veiksmas vyksta idealiu tempu, mat tai, kas neįdomu - kažkaip greit pradingdavo ir vėl gaudavau įdomaus veiksmo, istorijų. Gražiai ir pati serija užsibaigė, visi gavo, ko nusipelnė. Tad duodu 5/5, nėr, kaip kitaip.