Rhysand [Užkerėtas Dvaras]

Kristin Cashore - Graceling [1]

Kažkada, jau tikrai senokai, sekiau YouTube vloggerę Katers17 (dabar KateInRealLife). Visada mėgau skaitančius žmones, ir dar labiau mėgau tą knygų sukeliamą chaosą. Jei neklystu, tai Kristin Cashore "Graceling" (Graceling Realm 1; ISBN 015206396X; 471p.; Goodreads) ji skaitė prieš Bado Žaidynes, ir tai buvo viena iš pirmųjų knygų, kurias prisidėjau į "perskaityti" (to-read) sąrašą Goodread'uose. Ir dabar, po milijono metų, pagaliau griebiau ir perskaičiau. Ką ten, netgi fizinę kopiją turiu...

Graced, kas spėju verstųsi, kaip "apdovanotieji", nėra labai mėgiami, ar mylimi. Dvi skirtingų spalvų akys reiškia, kad net jei tavo dovana tėra nuostabūs pyragai - tave stengsis nukišti ten, kur būsi nematomas, ir niekam dėl tavo akių plaukai nesišiauš. Žinoma, yra ir tokių, kurių dovanos rimtos, klastingos, ar net žiaurios. Katsa, moraliniu pavadėliu laikoma paties karaliaus, buvo apdovanota žudymu. Jo įsakymu ji kankina, luošina, ir pribaiginėja tuos, kurie kuo nors neįtiko karaliui. Net jei jie kaltę išpirko, jo ego lems įsakymą, ir jai beliks paklusti, nes ji - tik įrankis, ir turėtų jaustis pagerbta, jog dirba pačiai savo karalystės galvai. Tad net labiausiai nekęsdama savęs dėl to, ką turi daryti, ji nusijuokia į princo Po veidą, kai šis paklausia: o jeigu tiesiog, na, nepaklustum? Jam prireiktų armijos, kad ją sutramdytų, tad iš tiesų, ko ji bijo?

Tuo tarpu, kitoje karalystėje vyksta keisti dalykai. Legendomis apipintas karalius, mylimas našlaitis be vienos akies, kuriam karališkoji šeima, neturėjusi savų vaikų, paliko karalystę, pagarsėjęs savo gerumu ir meile visiems nuskriaustiems, pakliūva į Po akiratį. To karaliaus valdose vyksta be galo keisti dalykai, pradedant begaliniais kiekiais sužalotų gyvūnų, ir nuo nepaaiškinamų ligų mirštančių vaikų, ir baigiant keistu jo subjektų elgesiu, jų nesuvokiamu noru jį ginti ir užtarti...

Knyga turi labai įdomų konceptą. Apdovanotieji turi skirtingų spalvų akis, o ir jų dovanos tokios įvairios, kad būtų buvę galima dar daug prikurti. Bet pati istorija pasirodė, na, tokia šiek tiek prėskoka. Kažko trūko, kažkur praslydo paviršiumi, į kažką - niekas nereagavo. Veikėjai įdomūs, mintis irgi, tai mielai paskaitysiu daugiau, bet kol kas duodu tik 7/10, daugiau nėra už ką. Tik dar kartą pabrėšiu, kad idėja gera, ir verta laiko.

Sarah J. Maas - A Court of Mist and Fury [Užkerėtas Dvaras 2]

Kaip knyga gali tiek erzinti, ir tiek labai patikti? "A Court of Mist and Fury", antroji knyga Sarah J. Maas serijoje "Užkerėtas Dvaras" (ASIN B015FELXQ0; 626p.; Goodreads) žudė ilgais vidiniais monologais apie jausmų chaosą: kaip jaučiuosi, kodėl jaučiuosi, ar gerai, kad jaučiuosi... Bet knygoje esama labai geros žinutės, neblogos minties, ir tokių tikrai neprastų veikėjų.

Amaranta sunaikinta, tačiau jos pakalikai ir bendrai - vis dar laisvėje. Planai nugriauti sieną, skiriančią žmones nuo nemirtingųjų - toliau verda, tik kitose rankose. Tuo tarpu Fayra pamažu eina iš proto: jai neleidžiama treniruotis, nes žmonės, matydami savo valdovę besimokančią naudotis durklais ar magija, supras, kad artėja karas, ir kils panika. Ją išleidžia tik su palyda, ir galiausiai visiškai uždaro namuose, be jokio užsiėmimo, tik prisiminimais apie vienutę Po Kalnu, kur ją laikė Amaranta.

Sakoma, kad norėti reikia atsargiai. Fayra, trokšdama ištrūkti, kol neužduso Tamlin sukurtame paauksuotame narve, netyčia pasiunčia žinią Nakties Dvaro valdovui, galingiausiam ir klastingiausiam padarui nemirtingųjų žemėse. Rhysand, turėdamas netgi pretekstą, kovoje su Amaranta jų sudarytą kontraktą, anot kurio Fayra jam skolinga savaitę savo gyvenimo kas mėnesį, kurią turi praleisti jo dvare, pagrobia Fayrą. Ir, ne visai prieš jos valią. Apie Nakties Dvarą sklando daug gandų. Anot kai kurių, Amarantos dvaras Po Kalnu tebuvo ano kopija. Pilna žiaurumų, kankinimų, apgavysčių, ir kėslų. Fayrai belieka susiimti ir nusiteikti blogiausiam, kai... Rhysand pateikia jai alfabetą, kad ji pagaliau išmoktų skaityti.

Žodžiu, dabar grubiai ir trumpai, nes ten ko pripaisčiau, nenoriu antrą kart skaityt, net tam, kad pataisyčiau baisiausias klaidas. Knyga tikrai pilna vėžį varančių meilių seilių, neneigsiu. Bet. Dar jokioje tokio tipo knygoje nemačiau taip sėkmingai pateiktos minties, kad net jei myli ten tą savo Žavųjį Princą, tai vis vien jo užpakalį reik spirt velniop su viskuo, jei tavo gyvenimas ima panašėti į paukštelio narve. Nėra reikalo taikstytis su moraliniu teroru, vien dėl to, kad tas žmogus gal viduj geras, ir nenorėjo tavęs skriausti. Herojė, kaip reta, mąsto už save, ir už save kovoja. Už būtent tai knygai ir duosiu 8/10, mat pati istorija, gal nėra pati geriausia, bet tikrai nebloga, tačiau žinutė joje - na, linkiu, kad visi skaitantys ją priimtų.

Sarah J. Maas - Užkerėtas Dvaras

Sarah J. Maas knygą "Užkerėtas Dvaras" (A Court of Thorns and Roses 1; ISBN 1619634449; 421p.; Goodreads) anglų kalba laimėjau P.S. I love that book konkurse. Baigiau Šachtos trilogiją, ir nebeliko priežasčių atidėlioti skaitymą. Pagooglinau, radau, kad turim ir vertimą, kas irgi smagu, nes knyga tikrai nebloga. Ir šiaip jau, patinka man visokie ten smailiom ausim...

Tamsiame miške, alkaname viduržiemyje, taip baugiai per arti sienos skiriančios žmonių pasaulį nuo užkerėtojo fėjų pasaulio, Fayre ieško ko nors, bet kokio žvėries, kuris pamaitintų jos luošą tėvą ir seseris. Vienintelė paguoda jos istorijų apie fėjas išgąsdintai širdžiai yra ta viena uosinė strėlė jos strėlinėje. Tai vienintelis ir itin brangus ginklas prieš fėjas. Tačiau, kai į jos sunkiai surastą grobį ima kėsintis milžiniškas vilkas, Fayre nedvejoja, jog paprastos strėlės tokio didžiulio žvėries nė nepristabdys. Kas pasirūpins jos šeima, jei šis ją sudraskys? Ką jos šeima valgys, jei vilkas suės jos grobį?

Jau sekantį vakarą jų mažą namelį sudrebino duris suskaldęs smūgis, kai pro jas įvirto raguotas žvėris, riaumodamas apie kraujo skolą. Gyvybė už gyvybę. Jis atėjo medžiotojo, kuris pribaigė jo draugą...

Prisipažinsiu, jog istorija vietomis tiesiog siaubingai neįdomi. Bet įdomios dalys labai daug atpirko. Turbūt labiausia man patiko jų pasaulis, kaip ir Shades of Magic - toks panašus į mūsų, bet tuo pačiu visiškai kitoks. pilnas kerų, prakeiksmų, ir nesulaužomų priesaikų. Prisipažinsiu ir, kad jau pradėjau ir antrą, tai šiai duodu 8/10. Du balus pasilieku, nes autorės stilius angliškai šiek tiek erzino nuolatiniu "male" ir "female", kas šiaip jau suprantama, bet vis tiek viliuosi, jog mums nevertė, kaip patelių ir patinų. Kitas erzinęs dalykas buvo tušti grasinimai. "Nė degint neliks ko, kai su tavim baigsiu" - o tas baigimas buvo toks, na, sakykim, vienas dūris peiliu sviestui tepti. Net jei būtų suveikę, tai ką deginti tikrai būtų likę.

Hugh Howey - Dust [3]

Na ką, taip ir baigiau tad Šachtos trilogiją. Hugh Howey knyga "Dust" (Silo 3; ISBN 1490904387; 458p.; Goodreads) atrodo dar neišversta, bet aš jas visas perskaičiau angliškai, tai ką jau ten. Ne pati geriausia distopinė post-apokalipsės istorija, bet pabaigta gražiai, tvarkingai, ir jau vien dėl to nesigailiu, kad eikvojau laiką.

Visą šį laiką Šachtoms buvo penima informacija apie paviršių, ant kurio išeiti - mirtis. Paviršius - nuodingas, netinkamas gyvenimui. Ten kažkas įvyko, labai seniai, ir dėl to duris, vedančias ten reikia laikyti sandariai uždarytas. Bet Džiulei nusibodo klausytis pasakų, ypač žinant, jog tiek daug jų - melai. Ji nori pati išsiaiškinti, iš tiesų išsiaiškinti kas nuodija paviršių. Patikrinti dirvą. Ištirti orą. Gal būt rasti būdą tai pataisyti, ar bent pagerinti galimybes išgyventi kostiumuose. Ir, jei jau negali iki kitų šachtų nueiti, bent kol kas, tai kodėl tiesiog neprasikasus...

Šachtoje 1 irgi verda suirutė. Kažkas vyksta. Tai šen, tai ten kažkas dingsta, randamas nužudytas žmogus, trūksta asmens kriogenikos kambariuose. Kažkas pabudo. Kažkas su pakankamai kaltės jausmo už tai, kam pasmerkė visus tuos žmones, kad užteks visiems tiems viršuje. Metas pokyčiams.

Istorija tikrai nebloga, tiesiog, na, ne man. Viskas švaru ir šviesu. Žmonės žudomi paspaudus mygtuką ir paleidus dujas. Pasiilgau tos protą skystinančios tamsos iš Metro 2033. Matyt tiesiog tikėjausi kažko visai kito, tai ir neužkabino. Duodu 5/10, bet istorijos tikrai nepeikiu. Paskaityti verta.

Hugh Howey - Pamaina [2]

Kaip rimtai mus vis įspėja: nekaskite, neieškokite tiesos. Tada papasakoja istoriją pradėdami ne nuo to galo, ir man belieka atsidusti. Hugh Howey "Pamaina" (Shift; Silo 2; Omnibus; ASIN B00B6Z6HI2; 520p.; Goodreads) sunkiai skaitėsi. Atmintis mano gan prasta, tad mieliau seku įvykius, nei bandau juos prisiminti, kad sujungčiau tai kas buvo prieš tai, ir prieš tai, ir tada prieš tai, ir po to...

Knygoje savo istorijas pasakoja keli veikėjai. Vieni prisidėjo prie Šachtų statybų. Kiti gyveno tose, kurios krito pirmos. Treti tą nuopolį išgyveno. Dar kiti atkasė tiesas, ir liko gyvi. Kiekvienas turi po saują tos "tiesos" ar informacijos, kuri galėtų sunaikinti visas Šachtas, visas jas pakelti ant kojų, kovai prieš bet kokią valdžią, ir gal net save. Jie žino, kokia Žemė buvo prieš tai. Kaip ir kam buvo pastatytos Šachtos, ir ką joms planavo vėliau. Jie žino, kaip veikia Šachtų sistema, kaip ir kodėl žmonės išsiųsti valymui miršta nepasiekę kalvos viršūnės, ir kodėl iš viso ten esama kalvos. Ir jie visi pasiruošę prasimušti pro sienas, ir pažiūrėti į ką tie tiesos grūdai išaugtų.

Knyga tikrai galėtų vadintis priešistore, su dabartinių įvykių atnaujinimais. Paties įvykio aprašymai man įspūdžio nepaliko, bet veikėjai buvo įdomūs. Kaip kiekvienas iš jų bandė tuos naujus vandenis, naujas žinias, ir, kaip bandė tomis žiniomis dalintis, bei ką tai atnešė.

Nemėgstu knygų, kur pernelyg dramatizuojamas tas "you can't handle the truth" - tiesa tave pražudys, tu nenori žinoti, žinoti yra baisiau nei nežinoti. Nesuprantu kodėl vaikinas, kurio pro pro pro prosenelis gal būt prisidėjo prie nanotechnologijų, kurios dabar siaučia paviršiuje, gamybos dėl to turėtų rautis plaukus. Bandyti atgauti tai, kas prarasta - taip, bet verkt, dėl to ką "padarė" - na gal ne. Duodu 5/10, ir paskaitysiu paskutinę vien tam, kad užbaigčiau trilogiją. Istorija tikrai turi potencialo, daug naujų dalykų, galų gale net pasaulis žlugo ne nuo atominio sprogimo. Bet viena yra jo turėti, kita - juo pasinaudoti.

Hugh Howey - Šachta [1]

Tokie geri reitingai, tokie geri atsiliepimai. O štai man Hugh Howey "Šachta" (Omnibus; Silo 1; ASIN B00873GRU4; 509p.; Goodreads) deja nelabai patiko. Istorija gera, bet prėska, besikartojanti. Tikėjausi, jei ne kažko tokio gero, kaip Metro 2033, tai bent jau ne tokio prasto, kaip (palyginus) Žarijos Miestas.

Visa žmonija užsidariusi šimto aukštų šachtoje po žeme. Pasaulis viršuje - mirtina dykvietė, kurią jie visi stebi per ekranus, į kuriuos vaizdas transliuojamas iš sensorių viršuje. Deja tik, tie sensoriai su laiku apsineša dulkėmis, ir galai žino kuo kitu, paversdami tą nemalonų paviršiaus vaizdą, tokį baisų dėl nežinios kodėl jis toks, dar ir išskydusiu. Čia ateina valytojai.

Valytojas yra mirties bausmę gavęs nusikaltėlis, arba savanoris. Bet kuriuo atveju - jau miręs žmogus, mat paviršius suėda visa, kas ten nepriklauso. Gavę skafandrus ir gabalėlį vilnos, jie eina ten atlikti paskutinės savo pareigos - nuvalyti lešius. Vienas toks mirtininkas ką tik buvo Džiulietos draugas. Nuvalęs sensorių jis bene euforiškai nuskubėjo tolyn. Aukščiau kalvos niekas nenueina, čia irgi nebuvo išimtis. Atmosfera praėdė jo kostiumą, ir galiausiai numarino jį patį. Toks vaizdas šachtoje gan dažnas, bet Džiulietos galvoje kirba blogos, mirtį nešančios mintys: ar jis tikrai išėjo, vien dėl žmonos, kuri prieš kelis metus klykė ir draskėsi prašydama būti išleista? Ar, gal būt, jo žmona žinojo kažką, kuo pasidalino ir su juo? Juk, ekranai, tai ne langai...

Paprastai tokios knygos man patinka. Bet čia istorija taip erzinančiai kartojosi. Jis randa grūdą, ir nusižudo. Ji įtaria, kad čia kažkaip savižudybe nekvepia, ima kuistis, randa tą grūdą, ir... miršta? Duodu 5/10, daugiau negaliu. Bet sekančią dar vis tiek paskaitysiu.

Frank Herbert - Dune Messiah [2]

Ką gi, Frank Herbert "Dune Messiah" (Kopos Mesijas; Dune 2; ISBN 0441172695; 331p.; Goodreads) pasirodė ilgesnė, nei iš tiesų buvo. Kažkaip keista, atrodo, jog istorija savo viršūnę pasiekė praeitos knygos pabaigoje, o šioje ėmė gan sparčiai ristis žemyn. Jei trečioji nepateiks ko nors geresnio, turbūt toliau nebeskaitysiu, ir džiaugsiuosi tik, kad perskaičiau pirmąją.

Muad'dib galią sunku ir aprėpti. Jis valdo prieskonio išgavimą ir tiekimą, o šio reikia ir norisi visiems. Skęsdamas to prieskonio persunktame ore jį persekiojančiose vizijose, Muad'dib svajoja apie paprastesnes dienas. Be intrigų, politikos, ir tų baisių likimo gijų, kurias dabar regi taip aiškiai. Veidus keičiantys žudikai, mirusios motinos sekta, kuriai terūpi jo idealūs genai, pavogtas kirminas, išgabentas kažkur, kur kiti bandys imituoti prieskonio gamybą, miręs ir prikeltas patikimiausias draugas. Tik vienas klaidingas žingsnis, ir likimo gijos susipins, viskas kris, žlugs, mylimiausi žmonės - mirs...

Kopa keičiasi. Vandens ten dabar gana visiems, ko pasekoje kirminai nutolo giliau į dykumą, jo bijodami. Ne visi šioje laimėje - laimingi. Pokyčiai, net ir patys geriausi, ne visada - į gerą.

Žodžiu, kaip jau turbūt jaučiasi ir iš sunkaus aprašymo, nepatiko man ši. Duodu 5/10, daugiau negaliu. Gerų dalykų čia tikrai buvo, bet jie, kaip gijos marmure, seki, o jos trūkinėja, blaškosi, sukasi. Visa kita užpildyta tuo amžinuoju galingiausiųjų noru būti paprastais žmonėmis. Pasiutusiai nuobodu skaityti, kaip žmogus, kuris regi savo genetinę atmintį, ir prisimena net tai, ką regėjo pro-pro-pro-prosenelė, svajoja "tik būti mylima".