Anne Rice - The Vampire Armand [Vampyrų Kronikos #6]

Ech, kaip maloniai, pagaliau, susiskaitė Anne Rice "The Vampire Armand" (Vampyras Armandas; Vampire Chronicles 6; ISBN 0345434803; 457p.; Goodreads) knyga, šeštoji Vampyrų Kronikose (kurių mums vis dar niekas neverčia, ir turbūt nebevers). Šioje knygoje grįžtama prie mano pamiltų ištakų - vampyras pasakoja apie savo dienas nuo tada, kai dar buvo žmogus, iki buvo paverstas tamsos vaiku, ir toliau, iki dabar. Tokiais atvejais galiu atleisti net lėtoką eigą, ilgą spoksojimą į paveikslus, kas mums labai detaliai aprašoma, bei kitokius nemalonius niuansus. O ir pats Armandas...

Rusijos šaltyje gimęs Andrėjus tapė ikonas nuoširdžiai vertas tos antraštės: pagaminta ne žmogaus rankomis. Pagrobtas ir išgabentas jis buvo išgelbėtas vampyro Marijaus, kuris jį mokė, mylėjo, ir globojo, iki galiausiai pavertė tokiu, kaip ir jis pats, bei perkrikštyjo Amadėjumi. Vėliau buvo atplėštas ir nuo šio jaukaus, meilės bei žinių kupino pasaulio, ir įmestas į tamsų, prietarų ir pragaro baimės pilną demoniškų vampyrų pasaulį, kur, dabar jau Armando vardu, vadovavo Vampyrų Teatrui iki ten pasirodė Luisas. Armandas, kažkada kalbėjęs akcentu, kuris buvo klaidingai palaikytas lietuvišku, dovanojęs ikoną Lietuvos princui Michailui (prince Michael of Lithuania; įspėju, jog nebandžiau atsekt, kas čia toks turėtų būti, bet jei jūs tai padarysit - duokit žinią). Armandas, ieškojęs Dievo žemėje atvaizdo, ir savyje neradęs tikėjimo.

Istorija gal būtų ir šiaip sau, bet ta dalis po Vampyrų Teatro sunaikinimo viską gerokai pataisė. Sala vampyrų pomėgiams, mirtingųjų pora, Marijaus sugrįžimas, Lestato, khem, prisikėlimas. Žinoma, ir jo paties, Armando, kol jį dar vadino Amadėjumi, istorija įdomi, bet Anne mėgsta viską ilgai ir dailiai aprašinėti, tad gal kiek ir prailgo.

Žodžiu, Jei Memnochas ir Kūnų Vagis spėjo pabosti, ir gal net prislopino meilę kronikoms, tai ši turėtų vėl įpūsti vilties. Nors, turiu pripažinti, kai kurių veikėjų nepažinau, bet tai matyt dėl to, kad skaitau šias iš eilės, kai gal reikėjo tarp jų įterpti ir tas kitas vampyrų istorijas, ir jau gal net Mayfair raganų knygas. Paminėta Pandora, kurios visiškai nepamenu, tad net nežinau ar ką nors apie ją čia skaičiau, ar ne... Taip tad. Šiai jau duosiu 9/10, du balai iš jų vien dėl vilties, kad dabar eis tik geryn.

Neil Gaiman - Amerikos Dievai

Na, kaip galima vienu metu ir mylėti ir nekęsti knygos? Neil Gaiman ir jo "Amerikos Dievai" (American Gods; ISBN 9789986971016; 416psl.; Goodreads) man paliko būtent tokį įspūdį. Supratau, kad nemėgstu Gaimano rašymo stiliaus, net labai. Bet siužetai, kiek tekę skaityti - puikūs! Tik įsivažiuoti visada labai sunku.

Po trijų metų kalėjime Šešėlis negalėjo patikėti, pagaliau išėjęs į laisvę. Pagaliau vėl pamatys savo mylimą žmoną Laurą, vėl pradės gyvenimą, iš naujo, tvarkingai. Daugiau jokių nesąmonių...

Yra tas posakis: mes planuojam, Dievas juokiasi. Šešėlio žmona žuvo autoavarijoje vos diena kita prieš jam išeinant iš laisvę, kartu su jo geriausiu draugu, su kuriuo ji miegojo. Šešėlio pasaulis pasviro, ir tą slydimo akimirką, kai viskas, tokiu kryčio kampu atrodė netikra, jis priėmė darbą iš šalia atsiradusio nepažįstamojo. Ir jei manė, kad tai, kaip nors palengvins smūgį - labai klydo, mat jo pasaulis tuoj dar labiau pasikeis.

Šalia jo sėdintis vyrukas, reikalaujantis jo atlikti įtartinai paprastą darbelį, yra vienas iš senųjų Dievų. Vienas jų, tų kuriuos į Ameriką, tą Naują Drąsų Pasaulį atsivežė imigrantai. T.y. dar su daug jam teks susipažinti. Tarp šių senųjų dievų ir naujų, modernių, nuo interneto garbinimo pampstančių dievukų vyksta karas. Karas būtent dėl to garbinimo, aukų, to dievų "maisto", kurio visiems tiesiog neužtenka. Ypač dabar, kai dauguma naujų pagonių net nežino vardų tų, kuriuos garbino buvę prieš juos. Ir Šešėliui čia teks neišpasakytai sudėtinga rolė, su vienintele paguoda - nerealiame pasaulyje gali vykti nerealūs dalykai. Pavyzdžiui, mirusi žmona gali ateiti su tavimi pasikalbėti, ir paaiškinti kodėl permiegojo su tavo geriausiu draugu.

Istorija tikrai labai įdomi. Džinas iš Arabijos Naktų vairuoja taksi. Meilės ir vaisingumo deivė dirba naktine plaštake, ir reikalauja savo klientų ją garbinti bent akto metu. Technikos dievukas - jaunas ir riebus vaikis, negalinti suvokti, kaip dar esama vietų, kur internetas veikia tik pajungiamas storu kabeliu. Dievai iš visų pasaulio pakampių, radę, kaip bent šiek tiek prasimaitinti šiame pasaulyje, gyvena savo gyvenimus, iki vienas viršiausias ima ir nusprendžia - metas susidoroti su opozicija. Skamba kažkaip pažįstamai, ar ne? Duodu 9/10, nes nors Gaimano stilius man labai nepriimtinas, istorija buvo net labai verta dėmesio. Tikrai gaila, kad neperskaičiau jos ankščiau, dar tais laikais kai stropiai pirkau visas šio leidimo Eridano knygas.

Massimo Introvigne - Satanizmas

Seniai turiu, o tik dabar prisiminiau, kad gal ir perskaityt reikia. Massimo Introvigne knyga "Satanizmas" (Il Satanismo; ISBN 978-609-95140-3-1; 62p.; Goodreads) tėra tik įžanginė knygutė, siekianti vos per pusšimtį puslapių. Bendrais bruožais, kas tai yra, ko tikėtis, nuo ko skirti, kur ieškoti daugiau informacijos.

Autorius tiesiog lengvai ir greitai nupasakoja, kas tas satanizmas, kaip jis veikia, kokių yra jo tipų, kas jį išgarsino, ir t.t.; labai trumpai, su gan plačiomis išnašomis. Ar informacija teisinga ar ne - klausimas skaitytojui, ne autoriui. Man tekę skaityti jo neminėtų veikalų, su minėtais asmenimis, kultais, ir pan. ir vietomis jo nuomonė ar žinios buvo tiesiog kitokios. Čia iš tų atvejų, kur faktai ten, faktai šen, o ar jie tikri, ar "alternatyvus" (bent tokį "gerą" mums Trump'as padare, davė nišą nukaldinti tokiai frazei, kaip "alternatyvūs faktai") - jau sunkoka ir pasakyti (pvz.: minimi žmonės - mirę, iš jų interviu ėmę žurnalistai - gal būt ne paties švariausio vardo, ir t.t.)

Knygelė įdomi, verta tų kelių centų, už kuriuos ją galima nusipirkti. Panašu, kad autorius rašo gan išsamiai, tad besidomintiems šia tema - bent jau skaitymo sąrašus pripildysit tikrai labai padoria literatūra (gal ne visada "padoria" per se, bet...), tad duosiu, na, nežinau, tarkim 8-10. Per trumpa, kad būtų galima rimčiau įvertinti, perskaičiau per loading screens žaidime.

Lynn Flewelling - Luck in the Shadows

Lynn Flewelling knyga "Luck in Shadows" arba "Sėkmė Šešėliuose" (Nightrunner 1; ISBN 0553575422; 479p.; Goodreads) yra viena iš tų knygų, kur temos ir veiksmas atrodo tiesiog idealūs, bet atskirti vienas nuo kito ilgais, bereikalingais aprašymais ir kitais veiksmais. Tai, greičiausia, yra daugumos high-fantasy knygų turimas trūkumas. Mat, kaip gi lengviau supažindinti skaitytoją su magiškai pastatytu miestu, jei ne išmesti herojų į priverstinį pasivaikščiojimą jame, tarkim, išbandant naujai perkamą arklį, kur veikėjas sutiks kitus, vienkartinius, asmenis.

Seregil - lygių neturintis plėšikas. Persirengimų meistras su šiokiu tokiu pusėtinai apgailėtinu talentu magijai. Alec, tuo tarpu, tėra tik vargšas našlaitis medžiotojas. Pagaliau sugautas brakonieriaujant ir įmestas į požemius jis randa sėkmę šešėliuose (šis posakis kartojamas gan dažnai, tęstinumas man visada priimtinas), mat Seregil, bėgdamas iš tos pačios skylės, kartu prigriebia ir jį. Laimingas ištrūkęs, Alec nesitikėjo toliau sekusių nuotykių, kelionės į magišką miestą, pažinties su burtininkais ir mitinėmis būtybėmis, bei tokios gausybės pavojų.

Viename iš darbų, Alec - pirmajame, Seregil nukniaukia magišką artefaktą iš be galo pikto (lyg ir) burtininko. Deja, savo jėgas jis pervertino, mat artefaktas greitai ima nuodyti jo gyvenimą ir kraują. Seregil, persekiojamas keistų vizijų, ima nerimauti, ar spės grįžti pas savo mokytoją, iki tos vizijos privers jį iki nebevaldomo kraujo ar savos mirties troškulio. Alec nerimauja nei kiek ne mažiau, mat be Seregil šioj svetimoj žemėj jis daugiau nieko neturi.

Alec istorija tikrai be galo maloni skaityti. Toks paprastas vaikis ir staiga visos smagiausios svajonės - išsipildo. Juk visi turbūt esam pasvajoję apie keliones, nuotykius, įdomius žmones. Ir Seregil - ne standartinis herojus blizgančiais šarvais. Jei ne ilgi pilstymai iš tuščio į kiaurą, kai skiriamas ilgas skyrius aprašyti į kokius gyvūnus virto kuris herojus - knyga būtų ideali. Duosiu 8/10, ir imu skaityti kitą, mat knyga per daug jauki, kad mesčiau seriją vien dėl tempiamos gumos.

Ačiū Įkvėpimo Šaltiniui už rekomendaciją!

Colin ir Damon Wilson - Cults and Fanatics

Paprastai tokias knygas tikrai mėgstu, ir ne vieną jau aprašiau. Bet Colin ir Damon Wilson'ų "Cults and Fanatics" (Kultai ir Fanatikai; ISBN 1854871242; 192p.; Goodreads) buvo beveik visa vien tik apie krikščioniškas sektas, nuprotėjusius kunigus, ir visą būrį Mesijų.

Pirmiausia, tai leiskite man pabrėžti, jog knyga apie sektas, kultus, ir daugiausia - fanatikus. O ne, tarkime, kultūras, visuomenes (pvz. Iliuminačius, Masonus, t.t.) ir panašiai. Nors jos irgi paliestos, kas palieka nemalonų vientisumo stokos skonį burnoj (ar galvoje). Antra, autoriai atrodo norėjo paminėti mažiau žinomas istorijas, arba tas, apie kurias mes turime labai daug anekdotinės informacijos. Ir trečia - viskas keistai koncentruota į du ar tris žemės plotus, todėl knyga tikrai nėra turininga.

Po gabaliuką, lapą, kartais net ir visus tris, sužinome apie visokius kunigus, stebukladarius, Mesijus, vienuolius, ir (būgnai) žudikus. Tai - žmonės turėję oratorių talento, arba tokie, kurie pasitaikė vietoje ir laiku. Tai - žmonės, kurie tikėjo, jog rojų pasieksime tik nusipjovę ranką, genitalijas, nusilupę odą, nužudę kaimyną, ir gal būt permiegoję su artimu giminaičiu. Kartais paminėti ir rimti kultai, ar gerai žinomi asmenys, kaip Rasputinas, Kargo-kultas, KKK, Čarlzas Mensonas (Charles Manson). Bet informacija - keistai gyvybinga, be jokių nuorodų į šaltinius, tad sėdi, skaitai, ir toks noras bent į Vikipediją nueiti kirba. Bet knyga tikrai sena, tai gal dėl to. Beje, kalbant apie KKK, tai tikiuosi, jog jų ištakų istorija teisinga (po šitos knygos jau net ir nebeturiu noro eit į tą vikipediją, mat labai rimtai stengiausi ją sustumti, kai labai nesinorėjo), mat prajuokino. Kas per baltos palos? O gi jie vaiduokliais apsimetė. (kitą syk sutikę rasistą, įsivaizduokite jį Kasparo, Draugiško Vaiduokliuko, kostiumu)

Žodžiu, knyga - prastas skaitalas. Duodu 2/10 ir nerekomenduoju. Išlepino mane geresni, visoki ten, žinot, su šaltiniais...

Paige Dearth - Born Mobster

Stipri silpnai parašyta istorija. Paige Dearth "Born Mobster" (ASIN B01KVHAPV0; 506p.; Goodreads) yra viena iš tų knygų, kur išėmus visus ėjimus, miegojimus, aprašymus, herojaus ilgus pasipasakojimus vėl ir vėl, ilgus visų verkimus dėl jo tragedijos, ir pamąstymus, kad jie tai jau tikrai žino, jog Tonis užaugs būti kažkuo labai ypatingu - liktų visa istorija, bet tik pusė knygos. Ir visi tie "jis nė neįsivaizdavo, kaip klysta" kiekvieno skyriaus pabaigoje tikrai nepadėjo ir taip nuspėjamam siužetui.

Istorija labai ištemptai pasakoja apie visą Tonio jaunystę, nuo vaikystės, iki pilnametystės. Prie jo kibo, iš jo šaipėsi, jį mušė, ir netgi bandė nužudyti. Namuose prie to prisidėdavo ir tėvas, kuris nekentė, jog sūnus toks silpnas ir negali atsiginti, tad dar ir pats jį auklėjo savaip. Vienintelės prošvaistės būdavo eiti su mama į Italų Turgelį, kur vieną dieną Tonis pamatė mafijos vyrus, nieko nebijančius, solidžius mobsterius.

Toks pats buvo ir naujokas Salvatoras Morano, Filadelfijos Mafijos Tėvo sūnus. Nei pačių peštukų, nei jų priekabių jis tiesiog nepaisė. Užaugęs žiauriame gaujų pasaulyje, kur draugai - kaip šeima, o šeima - viskas, jis greit į visa tai įsuko ir Tonį. Ar į gerą, ar į blogą - dar sunku pasakyti.

Žodžiu, taip čia... Knyga man ir patiko, ir labai nepatiko. Esama tiesiog žvėriškai gerų epizodų, bet jų gal penki per visą knygą. Kur kas daugiau yra labai žiaurių epizodų, kuriuos itin nemalonu skaityti, prievartos prieš vaikus ir paauglius, teisėsaugos aklumo, vienas po kito sekančių juodų epizodų, kurie stūmė Tonį vis giliau į atrodo neatitaisomus dalykus. O visa kita - tuščias laiko švaistymas, ilgi tarpai kažkokio veiksmo, kuris niekaip nesisieja su likusia istorija, ir gali būti pamiršti. Knygai vis vien duosiu 8/10, mat idėja už jos - labai stipri.

Paskaičiau šiek tiek ir apie autorę, mat sekančios knygos ištrauka vėl prasidėjo nuo šleikštaus epizodo apie vaiko pagrobimą. Atrodo visos jos knygos turi bent šiokį tokį to prieskonį, mat tai jos būdas susitaikyti ir išgyventi savo pačios patirtį. Tai tikrai gerai paaiškina, kaip įmanoma aprašyti tokius žiaurumus. Ko pasekoje, knygos tikrai niekam nerekomenduosiu. Jai reikia tikrai stiprių nervų ir gebėjimo atsiriboti nuo herojaus ir kartais - net pačios istorijos.

Nick Dunn - Dark Matters

Nepamenu ar kada prieš tai teko skaityti manifestą. Ir dabar, po Nick Dunn "Dark Matters" (ISBN 1782797483; 120p.; Goodreads) nežinau ar jie man patinka, ar ne.

Manifestas, bent šis, tai tarsi minčių sprogimas, lyg geizeris, kokia nors viena tema. Šiuo atveju, autorius su manija ir aistra kalba apie naktinius pasivaikščiojimus mieste. Gražūs, perdėti, išdailinti sakiniai, informacijos suteikiantys nedaug, bet prikabinantys kokius penkis epitetus nakčiai. To pasekoje skaityti šiek tiek sunku, mat tekstas lyg kokiom lianom apraizgytas. Kol prasispraudi link "šviesos", tai sužinai, kad naktis ir tokia, ir anokia.

Idėja įdomi, temos irgi labai geros: kaip vartojimo kultas mus išleido į naktį; kodėl naktis mieste vietomis tabu; kaip kitaip pradedam naudoti savo jusles, kas paaštrėja, kas lieka beverčiais; kaip paprasti dalykai dieną gali likti nepastebėti šviesoje, tarp žmonių, ir tapti matomais naktyje; ir t.t.

Šią knygą tikrai reikėjo skaityti vienu prisėdimu, per porą valandų. Manifestai, kiek žinau, paprastai taip ir rašomi, tarsi vienu atodūsiu. Taip juos reikėtų ir skaityti, kad po kojom neliktų pagrindo, o atsistojus būtų galima nueit. O aš va, sėdinėjau, ir to pasekoje autoriaus bandymas įkvėpti - nepavyko. Galiu duoti tik 5/10, nei daugiau, nei mažiau. Bet laiko neiššvaistė.

K.J. Charles - Flight of Magpies [3]

Ką tik suskaičiau paskutinę K.J. Charles "A Charm of Magpies" šarkų trilogijos knygą "Flight of Magpies" (ISBN 1619224291; 212p.; Goodreads), ir dabar galvoju, ar reikės skaitytas tas .5 ar apsieisiu. Autorė gan tvirtai pasakė "gal dar ir bus", o tos pusinės tokios trumputės...

Lucian'o prašymai vykti į Kiniją Stephan'ą vis labiau vilioja, mat jo paties pasaulėlis spėriai traukiasi bandydamas jį užsmaugti. Vienintelė jo bendradarbė, kuri dar galėjo dirbti išėjo motinystės atostogų, palikdama jį vieną kovoti šiame mūšio lauke prieš piktuosius burtininkus. Kažkas pavogė jo Šarkos žiedą iš viršutinio Lucian namų aukšto, pro langą. Jo mokinė, gebanti vaikščioti oru, apkaltinama vagystėmis ir nušalinama nuo darbo. O dar visas tas spaudimas iš teisėsaugos! Londonas virto šiurpių, žiaurių žmogžudysčių zona, ir dauguma mirusiųjų - pareigūnai. Eteryje nėra jokios magiškos gijos, kuria Stephan'as galėtų sekti, o šie žmogeliai agresyviai reikalauja jo rasti kaltininkus, ir atiduoti jiems. Nejau jie rimtai nesuvokia, kad kažkas, kas sugeba taip žudyti, nesileis suimamas eilinių?

Lucian'ui ramybės irgi nėra. Tikra kankynė stebėti savo mylimąjį grįžtantį persidirbusį, suirzusį, o kartais ir apibrozdintą. Kas kart jam išėjus, Lucian bijo daugiau jo nepamatysiąs, mat šitas prakeiktas darbas pavojingas net grupei justiciar'ų, ką jau kalbėti apie vienui vieną. Prie viso šio chaoso dar prisideda ir senos Stephan'o paslaptys, mat šiam raganiui melas yra, ar bent jau buvo, toks pats paprastas dalykas, kaip pašnekesiai apie orą. Kažkam iš jų praeities vis dar reikia Šarkų Valdovo galios, ir šį kartą jie turi pranašumą: nustekentą, vienišą, ir Šarkų žiedą praradusį Stephan'ą, be kurio Lucian jau nebeįsivaizduoja gyvenimo.

Graži istorija. Magija Viktorijos laikų Londone, detektyvo, ir siaubo istorijų elementai, aštrialiežuviai herojai. Nors visoms šioms knygoms daviau po, atrodo devynis ar aštuonis, noriu pabaigti geresne nata, ir duoti 10-10, jau vien dėl visų tų įmantrių būdų žmogui nužudyti, ko tik nebuvo, nepatikėtumėt...