C.S. Pacat - Captive Prince [#1]

Pastaruoju metu gan daug rašiau apie knygas vaikams ir paaugliams, tad jaučiu pareigą įspėti, jog ši knyga skirta išimtinai suaugusiems, ir tik tiems, kur ne visai standartinių pažiūrų, if you know what I mean.

Taigi, kodėl man taip labai patiko C.S. Pacat pirmoji trilogijos knyga "Captive Prince" (ASIN B00I3REIHI; 241p.; Goodreads), ir kodėl man visada priimtiniausi tie ne patys mylimiausi herojai.

Damen suimamas perversmo metu. Jo pavainikis brolis sėkmingai užėmė jo sostą, ir dabar ruošia nekenčiamam broliukui likimą, baisesnį už švarią mirtį. Damen paruošiamas, išdažomas, ir išsiunčiamas į Vere (ar Veretia), kartu su apmokytų lovos-vergų siunta. Juk visi myli ir vertina Akielos vergus, net ir tokie ilgamečiai priešai, kaip veriečiai, tai priims, kaip taikos gestą...

Verėje tvyro įtampa. Regentas, princo dėdė, šalį valdo diplomatiškai, tačiau atmosferą galima peiliu pjauti. O kai akiratyje pasirodo jo sūnėnas, teisėtas princas Laurent - lauk sprogimo. Tarp dviejų artimų giminaičių esama ilgamečio, pritvinkusio nesutarimo į kurio vidurį Damen ir nukrinta. Blogiausia, kad čia nieks nėra taip, kaip atrodo. Vergai apkrauti auksu, jų šeimininkai - retai dėvi papuošalus. Patys mažiausi ir silpniausi - kovoja agresyviausią politinę kovą, ir turi daugiausia įtakos. Surasti draugus ir priešus Damen reiškia išgyvenimą. Ypač stovint tarp dviejų galingiausių tos šalies galvų. Bet žinote, kaip sakoma: kur du pešasi... Vergas gali pabėgti. Visa laimė, jog jis pats - skirtas princui. O princas, atrodo, į savo lovą nieko nepriima. Kita vertus, ta laimė tokia šiokia tokia, mat princo temperamentas ir uolą priverstų sudrebėti.

Iš pradžių galvojau čia bus BDSM, kaip Anne Rice Beauty's Trilogijoje. Veikėjai pasirodė lėkštoki, ne itin charakteringi. Bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau ši pirmoji idėja tirpo. Toli gražu ne visi keliai vedė į lovą, tiek Damen, tiek Laurent buvo sunkoka nuspėti, jei iš vis įmanoma, ir galiausiai ėmė aiškėti, jog ne tokie tie herojai ir lėkšti. Kiekvienas jų vienaip ar kitaip prisitaikė prie savo padėties, mat kiekvienam iš jų tai reiškė išgyvenimą. Knygai duodu 10-10, bet nuo rekomendacijų susilaikau. Ji tiks ne kiekvienam, jau vien dėl pradžioje demonstruotų žiaurumų ir prievartos.

John Flanagan - Ledo Šalis [Žvalgo Mokinys 3]

Prasistūmiau per knygą, prasistumt teks ir per aprašymą. "Ledo Šalis" (Žvalgo Mokinys [#3]; Ranger's Apprentice: Icebound Land; ISBN 0399244565; 266p.; Goodreads) yra trečioji John Flanagan "Žvalgo Mokinio" serijos knyga. Tai aš jas myliu, tai nekenčiu...

Dabar spoileriai prieš tai buvusių dviejų knygų:

Vilas ir Kasandra paimti į nelaisvę, kaip karo grobis. Holtas pažadėjo berniukui juos rasti tokioje fantastiškai dramatiškoje scenoje. Bet šioje knygoje mes matome vaikus bandančius išgyventi, ir Holtą bandantį keliauti. Atrodo jog kas du žingsnius jam reikia spręsti kažkieno problemas. Bet tai ne bėda. Vilas su Kasandra visur sutinka jiems atjaučiančių ir globojančių suaugusiųjų, tad, net ir baisiausiose situacijose aišku - nei vienas nerizikuoja gyvybe.

Čia spoilerius daugiau ar mažiau baigiu:

Žodžiu taip, knygos skonis, kaip užtęsto skyriaus. T.y. kiekviena knyga - vienas skyrius pilnas bereikalingų dalykų, ėjimo, stovyklų rengimo, ir ne pačio geriausio humoro. Kas pradėjo kelionę praeitoje knygoje - šioje šiaip ne taip pasiekė jos finišą. Kas tik ruošėsi - dabar gi pradeda. Perskaičiau, padėjau, ir pro akis tas tumbleweed prariedėjo. Negana to, autorius atrodo niekaip neapsisprendžia ar rašo fantasy, ar tik kažką atmieštą fantasy. Ir kol jūs man nepagrūmojot, kad, ei, Nosferatu, knyga vaikams skirta, ko čia širsti: skaičiau tikrai daug knygų vaikams dar šiais ir praeitais metais. Tikrai būna geriau. Daug, daug geriau. Tad ir duodu tik 3/10, mat daugiau negaliu. Kurį laiką ši serija turės padulkėti lentynose.

Brandon Sanderson - The Final Empire [Mistborn #1]

Pirmiausia tai, pažiūrėkit, koks gražus viršelis! Tikiuosi, kada galėsiu juos įsigyti. Paprastai mėgstu minimalizmą, bet čia - gero meno pavyzdys.

High-fantasy labai mėgstu, todėl nesmagu suprasti, jog labai retai jai turiu laiko, ir pripažinti, kad ne tiek ir daug jos tekę perskaityti. Laimei, vis gelbsti knygų klubas, paskaitau, ko šiaip neskaityčiau. Šį kartą tai buvo Brandon Sanderson "Mistborn: The Final Empire" (Mistborn #1; ISBN 076531178X; 541p.; Goodreads), kuri nenuvylė ir paliko labai gerą įspūdį.

Dieną iš dangaus vis krinta pelenai, viską sutepantys tamsiomis, juodomis ir pilkomis dėmėmis, kurias skaa vos spėja valyti ir plauti. Tuo tarpu naktį tą bjaurų dangų paslepia kai kas baisesnio: tirštas, tyvuliuojantis, sūkuriuojantis rūkas. Toks gilus ir neperregimas, šaltas ir drėgnas, jog į jį joks sveiko proto skaa nedrįstu eiti. Juk jis slepia pabaisas, Gimusius iš Rūko (mistborn), Rūko Šmėklas (mistwraith) ir dar galai žino ką. Ir jei buvai toks kvailas, kad išėjai į rūką, tavęs greičiausia nebeįleis namo. Kas ten žino, gal tu esi ta pati Rūko Šmėkla, vilkinti žmogaus kūną. O gal esi kilmingas Alomanseris (Allomancer, arba Mistborn), ir atėjai tik tam, kad išsivestum jų dukrą, ar juos pačius nužudytum savo malonumui. Tas rūkas niekad nieko gero nežada...

Šis pasaulis pilnas unikalios magijos: vieni gali praryti metalus ir juos deginti, gaudami galių stumti arba traukti, paveikti emocijas, arba sustiprėti. Kiti į metalus gali talpinti prisiminimus, savo jėgą, jaunystę. Rūke iš ties esama keistų būtybių, iš dangaus iš tiesų krinta pelenai, o žmones, visas rases be išimties, valdo eilinis žmogus, kažkada tapęs Dievu. Ką jau bekalbėti, apie paprastesnes keistenybes, legendas, paslaptis, prarastas žinias, ir būtybes, kurių neturėtų būti, kaip kad Inkvizitoriai, su metalo strypais vietoje akių.

Knyga labai įdomi. Pagrindinis herojus neįsimyli herojės. Jis ne kažkoks ypatingai galingas ar talentingas, bet moka rasti reikiamas savybes kituose. Jie visi gyvena viename mieste su dievu. Ir bando jį nuversti... Herojė, Vin, nėra užsispyrusi Merė Sju, ji mokosi, prisitaiko, ir netgi pamėgsta maudynes su kvepiančiais muilais, bei sukneles. O aplink juos esantys žmonės turi ir savo gyvenimus. Žodžiu, knyga labai unikali, ir man be galo patiko. Labai gaila vieno ar dviejų istorijos posūkių, bet ką padarysi, buvo verta. Knygai duodu stiprų ir pilną 10-10, mat nėr čia ko, per retai aš tokių gaunu.

15 Book Lover Struggles

Bobbie Peers - Luridijaus Vagis [#1]

Jau lyg ir minėjau, ne kartą, ir turbūt ne du, kad mėgstu Urban Fantasy. Jei gerai parašyta, tai ji tokia pat unikali ir įdomi, kaip ir High Fantasy. Todėl, kai pasimaišė Bobbie Peers knyga "Viljamas Ventonas: Luridijaus Vagis" (ISBN 9789955239093, 240p.; Goodreads) - nedvejojau. Ir nesigailiu.

Viljamas nėra eilinis vaikas. Kol visi žaidžia, laksto lauke, ar skaito komiksus, jis konstruoja robotus, sprendžia galvosūkius, ir skaito senelio knygas. Tūkstančius jų, senų, rimtų, sausų, tokių kurių nieks kitas šeimoj net judint nenori. Dar gi, jis vadinasi kita pavarde ir kalba svetima kalba. Prieš keletą metų įvykusioje avarijoje vos nežuvo, o jo tėvas liko paralyžiuotas. Senelis juos visus perkraustė į Norvegiją, ir greit po to - pats dingo, palikęs instrukcijas slėptis ir nelysti į akis. Viljamui tai nėra lengviausiai įvykdoma užduotis, mat jo gebėjimas spręsti keblumus kartais ne tik palieka įspūdį, bet ir atkreipia begales dėmesio. Nepastebėtam likti sunku, ypač dabar, kai visa jo klasė važiuoja pasižiūrėti Neįmanomo Kodo, kurį išspręsti bando visas pasaulis.

Jei reikėtų trumpai drūtai, sakyčiau jog tai Kingsman vaikams. Tik su daugiau robotų ir kodų. Į detales per giliai nelendama, tad savo auditorijai ši knyga tiks idealiai. Tiems kas grįžta, ar dar tik pradeda mokyklą - gera motyvacinė knyga, mat bent jau mane visada įkvėpdavo kiti protingi vaikai knygose. Haris Poteris nesiskaito, matematika man tapo tik dar neįdomesnė, kai jis mokėsi transfiguracijos... Duodu knygai stiprų 9/10 ir labai laukiu antros.

Zoe Sugg - Girl Online: Interneto Mergaitė

Kartais knygos būna orientuotos visai kitai demografijai. Kartais jos tiesiog neatitinka skonio ar pomėgių. Kartais jos tiesiog ne mums. Bet kartais knyga atitinka visus tris požymius, o vis tiek nudžiugina ir lengvai susiskaito. Tokia man buvo Zoe Sugg "Girl Online: Interneto Mergaitė" (ISBN 978-9955-23-871-3; 352p.; Goodreads) knyga.

Kai galvoj verda mintys - jas lengviau išsakyti, nei kartu virti dieną naktį. Bet kai esi paauglys mokykloje, turbūt nelabai yra kam pasipasakoti. Dešimt taškų jūsų pasirinktam Hogvartso koledžui, jei žinot, kas pasakė, jog teisybę mes lengviausia pasakome dėvėdami kaukę: Penės problemų sprendimas buvo anoniminis interneto dienoraštis.

Istorija labai gražiai sukasi nuo tokių dalykų, kaip pasaulio pabaiga: nukrenti ant savo simpatijos, nudrimbi ant scenos matant visai mokyklai, ir taip toliau. Ir linksta link naujo gyvenimo: pasiūlymo padirbėti New York'e, naujų, kur kas supratingesnių žmonių, bei geriausio draugo susigrąžinimo. Čia beje, buvo įdomiausia. Penės geriausias draugas buvo kur kas įdomesnis, nei pati Penė. Penės istorijų daug, keičiasi tik merginos vardas. O Elioto situacijų stengiamasi neviešinti, ir jos mums retai patenka į rankas.

Knygoje labai gražiai pereinama nuo paprastos knygos kalbos, prie žinučių, ir blogo įrašų. Skaitosi LABAI lengvai, nors ar tai redagavimas, ar tai vertimas kartais užkliūdavo sudėtingu supaprastinimu. Geram skaitytojui ši knyga - vienai dienai. Aš ją pasiimdavau paskaityti bėgiojant, tai taip ir gavos. Bet teisybė ta, kad man patiko. Tikrai reikėjo jau kažko tokio lengvo. Duodu 9/10, mat nuo meilių seilių ir didelių kiekių spalvotų lempučių palapinėse ir diabetą gauti galima, kaip saldu.

(Pastaba: paprastai man romantinės knygos netrukdo, bet paauglių romantika kažkokia kitokia, visada)

Drakula

Penkta mano turima Bram Stoker'io "Drakula" kopija.

John Flanagan - Degantis Tiltas [2]

Antrą John Flanagan Žvalgo Mokinio knygą "Degantis Tiltas" (Ranger's Apprentice: The Burning Bridge; ISBN 0399244557; 262p.; Goodreads) perskaičiau prieš porą dienų, bet niekaip neradau tinkamų žodžių aprašymui. Dabar gi galvoju, kaip bus, taip bus, reikia pabandyt ir baigt tempt gumą.

Morgaratas, žiaurusis karvedys iš Nakties ir Lietaus žemių kelia ant kojų armiją. Bevaliai, pavergti padarai, arba tokie pat godūs ir pikti jie telkiasi į vis didesnius būrius, ir kelia vis didesnę grėsmę. Atėjo metas jam atsiimti tai, kas jo, o kas ir kiek dėl to žus - nesvarbu.

Tuo tarpu Vilis virsta tikru miškiniu. Lankininko sugebėjimai jau dabar įspūdingi, o jis vis dar mokinys. Būtent tokie sugebėjimai ir jo nepatyrimas padarė jį puikiu kandidatu būti vienu iš trijų pasiuntinių į Keltiką, vieną iš kraštų, kurie taip ir neatsakė į kvietimą telktis prieš Morgaratą. Judant ten link ima aiškėti kodėl: tuščias pasienis, kaimai be žmonių, ir ta kraupi giesmė, kurią vis atneša vėjas...

Ši knyga yra geras pavyzdys mano nenoro mesti jokios pradėtos knygos. Joje daug gerų ir netgi labai gerų vietų, bet nuobodžios - prailgsta be galo. Bet paskutinis skyrius visa tai atpirko tiek, kad nė nebežinau, ar noriu jas parduoti. Gal verčiau pasilikti, gal net kitų reikėtų... Turbūt bus aišku po trečiosios. O šiai kol kas duodu stiprų 8/10, nei daugiau, nei mažiau.